Tag: Buriavimas

  • Buriuotojas M. Rutherfordas bandė apiplaukti Arktį vienas, bet jį sustabdė Rusijos FSB

    Buriuotojas Mattas Rutherfordas siekė tapti pirmuoju žmogumi, vienas, be sustojimų ir be pagalbos apiplaukusiu Arkties vandenyną, tačiau kelionę teko nutraukti. Pasak jo, netoli Rusijos krantų jį perėmė Rusijos saugumo tarnyba FSB ir nurodė apsisukti.

    Apie tai pasakojama „Live Science“ publikuotame interviu, kuriame jūrininkas išsamiai apibūdino situaciją Arkties vandenyse ir biurokratines kliūtis, su kuriomis susidūrė maršrute. Anot jo, pareigūnai į laivą lipo du kartus – per 20 buriavimo metų tai esą buvo pirmas toks atvejis atvirame vandenyne.

    Rutherfordas išplaukė iš Vakarų Grenlandijos birželio 25 dieną. Maršrutas vedė aplink pietinį Grenlandijos smaigalį, per Danijos sąsiaurį į Grenlandijos jūrą, vėliau – per Norvegijos ir Barenco jūras iki Rusijai priklausančio Naujosios Žemės archipelago, kurį pasiekė rugpjūčio viduryje.

    Planas buvo tęsti kelionę link Kanados ir grįžti į starto tašką, tačiau Rusijos pareigūnams įsikišus teko keisti kursą. Pats buriuotojas teigė, kad šiemet jį sustabdė „rusų biurokratija“, o situaciją Arkties regione komplikavo ir ledas – kai kurios aukštosios Arkties zonos buvo nepraplaukiamos.

    FSB perėmimas ir leidimų spąstai

    Rutherfordas pasakojo, kad buvo įplaukęs į vadinamąjį Šiaurės jūrų kelią ir, jo vertinimu, nuplaukė maždaug 1 600 kilometrų į Rusijos kontroliuojamas zonas. Būtent ten, anot jo, FSB jį sustabdė ir nurodė apsisukti.

    Jūrininkas teigė, kad bandė aiškintis dėl galimybės tęsti kelionę, kai ledas, kurio jis laukė, galiausiai prasivėrė. Tačiau, pasak jo, jam buvo atsakyta, jog bandymas grįžti į maršrutą reikštų leidimo pažeidimą.

    Interviu jis aiškino, kad Šiaurės jūrų keliui reikalingus leidimus išduoda viena institucija, tačiau realų patruliavimą vykdo FSB – ir tarp šių struktūrų esą trūksta susikalbėjimo. Rutherfordas tvirtino išmokęs, kaip veikia kontrolė regione, ir ateityje sieks suplanuoti maršrutą taip, kad išvengtų pakartotinio sulaikymo.

    Ką keis kito bandymo metu

    Rutherfordas sakė, kad planuoja grįžti prie šio tikslo kitais metais. Jo teigimu, jei pavyktų vėl pasiekti zonas į šiaurę nuo Svalbardo, jis mėgintų laikytis dar labiau į šiaurę – arčiau poliarinio ledo kepurės – ir tęsti kelionę link Šiaurės Vakarų perėjos.

    Vis dėlto jis pripažino, kad viena sudėtingiausių užduočių būtų išlaikyti atstumą nuo Rusijos sausumos: anot jo, norint išvengti problemų, tektų neprisiartinti arčiau nei 19 kilometrų net prie mažų salų ar uolų. Tai esą itin keblu dėl gausybės salelių Arkties vandenyse.

    Paklaustas apie pasiruošimą, buriuotojas minėjo ir praktiškas detales: norėtų geriau pasirūpinti buitiniais dalykais laive, turėti daugiau šildomų kojinių bei pirštinių. Tačiau pabrėžė, kad jo tikslas nėra tapti turinio kūrėju – svarbiausia jam pati kelionė ir jos prasmė.

    Kelionė susijusi ir su moksliniais darbais

    Rutherfordas yra aplinkosauginės ne pelno organizacijos „Ocean Research Project“ įkūrėjas ir vadovas. Organizacija iš buriavimo ekspedicijų renka ir analizuoja jūrų aplinkos duomenis, o pats buriuotojas turi ir ankstesnių išskirtinių pasiekimų – 2011 metais vienas be sustojimų apiplaukė Šiaurės ir Pietų Ameriką.

    Šios ekspedicijos metu, pasak jo, pavyko surinkti 50 vandens mėginių atkarpoje nuo Niufaundlendo iki Grenlandijos. Jis aiškino, kad tokie „vietoje“ paimti duomenys gali būti naudojami lyginant su modeliais, kuriuos moksliniuose darbuose nagrinėja organizacijos komanda.

    Anot Rutherfordo, „Ocean Research Project“ pagrindinis dėmesys skiriamas Arkties tyrimams, įskaitant procesus prie ledynų ir fiordų. Jis svarstė, kad visuomenės dėmesys neįprastoms kelionėms kartais padeda labiau nei tradicinės mokslinės ekspedicijos – nors pačiai organizacijai, jo teigimu, lėšų paieška išlieka sudėtinga.

  • Metė jachtą po 4 metų vandenyne: sugrįžo į Priekulę ir sukūrė platformą su 1 000 veiklų

    Ketverius metus jūrose ir vandenynuose gyvenę Vita ir Simas Gardauskai galiausiai pasirinko visai kitą kasdienybę: po kelionių sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Klaipėdos rajone, Priekulėje. Pora sako, kad sprendimas keisti kryptį brendo natūraliai, o grįžimas leido naujai pažvelgti į tai, ką Lietuva gali pasiūlyti.

    Jų kelionių geografija buvo plati: nuo Sicilijos ir kitų Viduržemio jūros pakrančių iki Atlanto vandenyno, pro Kanarų salas, Madeirą ir Portugaliją. Anot poros, gyvenimas laive reiškė ne tik romantiką, bet ir nuolatinę atsakomybę, planavimą bei sprendimus, kuriuos dažnai diktuodavo oras.

    Kelionės, kurios tapo gyvenimo mokykla

    Vita pasakoja, kad vienas įsimintiniausių etapų buvo Madeiros pasiekimas, kai teko plaukti prieš bangas ir vėją, o sąlygos nuolat keitėsi. Tokiose situacijose, pasak jos, labiausiai išryškėja, kiek daug lemia budrumas, pasirengimas ir gebėjimas susitarti tarpusavyje.

    „Vandenynas buvo geriausia gyvenimo mokykla: išmokau valdyti stresą, greitai priimti sprendimus ir pasitikėti savimi“, – sakė Vita.

    Sicilija porai įsiminė dėl autentiškumo ir vietinių bendravimo paprastumo, o Viduržemio jūros maršrutai atvėrė ir mažiau turistines pakrančių vietas. Pasak Gardauskų, kelionės išryškino ir tai, kad net toje pačioje šalyje už kelių šimtų kilometrų gali laukti visiškai kitoks klimatas, ritmas ir žmonių įpročiai.

    Kodėl pasirinkta Priekulė

    Po ilgų metų nuolatinio judėjimo atsirado poreikis turėti aiškų tašką, į kurį galima grįžti. Simas yra kilęs iš Klaipėdos, Vita iš Tauragės, o Priekulė jų pokalbiuose kartojosi ne kartą dar tada, kai pro ją tik pravažiuodavo.

    „Priekulę ne kartą pravažiuodavome ir vis sakydavome, kad jei pirktume Lietuvoje, tai čia“, – sakė Simas.

    Įdomu tai, kad būstą Priekulėje pora įsigijo jo gyvai nepamačiusi: sprendimas buvo priimtas nuotoliu, remiantis vaizdo medžiaga, kai jie dar gyveno Italijoje. Dabar, įsikūrę Klaipėdos rajone, Gardauskai svarsto ir apie nuosavus namus tame pačiame krašte.

    Nuo sugrįžimo iki platformos suaugusiesiems

    Grįžus į Lietuvą, prisitaikyti padėjo nauji projektai. Pora pasakoja, kad sugrįžimo laikotarpis žiemą emociškai nebuvo lengvas, todėl jie sąmoningai ieškojo veiklų po darbo, tačiau greitai pastebėjo, kad informacija apie suaugusiųjų užsiėmimus yra išskaidyta ir sunkiai randama.

    Taip gimė idėja sukurti platformą, skirtą laisvalaikiui po darbo ir suaugusiųjų būreliams. Kadangi Simas dirba informacinių technologijų srityje, idėja buvo greitai įgyvendinta, o šiandien platformoje, pasak kūrėjų, pateikiama daugiau nei 1 000 veiklų visoje Lietuvoje su aprašymais, navigacija ir žemėlapiu.

    „Veiklų yra daug, bet jas rasti nėra paprasta, nes jei nežinai tikslaus pavadinimo, socialiniuose tinkluose paieška dažnai nepadeda“, – sakė Vita ir Simas.

    Ką grįžimas leido įvertinti iš naujo

    Gardauskai teigia, kad gyvenimas skirtingose šalyse padėjo palyginti kasdienius dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkūs, bet stipriai veikia gyvenimo kokybę. Jie išskiria Lietuvoje gerai veikiančias skaitmenines paslaugas ir tai, kad daug administracinių reikalų galima susitvarkyti internetu.

    Pora taip pat pabrėžia aiškios kalbos, šeimos ir draugų artumo svarbą. Pasak jų, grįžtant svarbiausia išlikti lankstiems ir priimti, kad planai gali keistis, o krypties pakeitimas nebūtinai reiškia žingsnį atgal.

    Vita šiuo metu dirba eksperte tarptautiniame „Protect Baltic“ projekte Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos, kurio tikslas yra prisidėti prie Baltijos jūros biologinės įvairovės išsaugojimo. Simas toliau vysto informacinių technologijų projektus, o laisvalaikį jie neretai planuoja pagal oro prognozes ir jūros sąlygas.

    „Svarbiausia neprisirišti prie to, ką kažkada sugalvojai, nes viskas keičiasi, o kartais reikia drąsiai pripažinti, kad planą metas koreguoti“, – sakė Vita ir Simas.

  • Vilkaviškyje Mero taurės regata: vėjas nelepino, bet intrigos vandenyje netrūko

    Vilkaviškyje surengta buriavimo regata, kurioje sportininkai varžėsi dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės mero taurės. Renginys subūrė buriavimo entuziastus ir žiūrovus, o plaukimai vyko permainingomis sąlygomis.

    Nors šį kartą vėjas buriuotojams nebuvo palankus, trasoje netrūko kovos dėl kiekvienos pozicijos. Esant silpnesniam vėjui ypač svarbūs tampa tikslūs manevrai, starto taktika ir gebėjimas išnaudoti menkiausius vėjo pasikeitimus.

    Susirinkusiuosius pasveikino Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Jis akcentavo, kad regata jau tapo tradiciniu renginiu, stiprinančiu vietos buriavimo bendruomenę ir skatinančiu jaunimą įsitraukti į šį sportą.

    „Džiugu, kad ši regata jau tapo gražia tradicija ir kasmet suburia buriavimo sportą mėgstančius žmones. Ypač svarbu, kad į šį sportą įsitraukia ir jaunimas – taip auginama nauja buriuotojų karta“, – sakė A. Neiberka.

    Pasibaigus plaukimams surengta apdovanojimų ceremonija, kurioje geriausiai pasirodę sportininkai įvertinti taurėmis ir atminimo medaliais. Nugalėtojus apdovanojo meras A. Neiberka kartu su Vilkaviškio buriuotojų klubo „Škvalas“ prezidentu Eimučiu Inkrata.

    Buriavimo varžybose rezultatus dažnai lemia ne tik sportininkų fizinis pasirengimas, bet ir sprendimų greitis, komandos darbas bei gebėjimas prisitaikyti prie sąlygų. Organizatoriai tikisi, kad regata ir toliau kasmet pritrauks vis daugiau dalyvių, o buriavimas Vilkaviškyje išliks auganti sporto šaka.

  • Erasmus+ mokymai Suomijoje ant laivo: Lentvario jaunimas iš nuotykio parsivežė sertifikatus

    Erasmus+ mokymai Suomijoje ant laivo: Lentvario jaunimas iš nuotykio parsivežė sertifikatus

    2026 metų gegužės 16–23 dienomis Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro jaunuoliai dalyvavo tarptautiniuose Erasmus+ mokymuose Suomijoje. Programos dalimi tapo buriavimo praktika, kai mokymosi aplinka buvo ne auditorija, o laivas ir Suomijos salynas.

    Mokymai vyko pagal projektą FATE – From Adventure To Employment, kurio tikslas yra per patirtinį ugdymą stiprinti jaunų žmonių įsidarbinamumui svarbias kompetencijas. Tokiuose projektuose paprastai daug dėmesio skiriama atsakomybei, komandiniam darbui, iniciatyvumui ir gebėjimui veikti neapibrėžtose situacijose.

    Laive visi tapo įgula

    Kelionėje nebuvo įprasto keleivio vaidmens: kiekvienas dalyvis turėjo įgulos atsakomybes. Jaunuoliai įsitraukė į kasdienius darbus nuo burių kėlimo ir virvių tvarkymo iki maisto gaminimo, denio priežiūros ir budėjimų.

    Gyvenimas laive vyko pagal pamainų principą, kai budėjimai keitė vienas kitą visą parą. Toks režimas reikalauja disciplinos ir tarpusavio pasitikėjimo, nes nuo kiekvieno sprendimo priklauso sklandi komandos veikla ir saugumas.

    Maršrutą diktavo vėjas ir sprendimai

    Iš anksto buvo aiškūs tik išvykimo ir grįžimo uostai, o kasdienį maršrutą lėmė oro sąlygos, vėjo kryptis ir pačios grupės sprendimai. Kiekvieną dieną keliauta į vis kitą salą, kur dalyviai derino praktines užduotis su mokymosi refleksijomis.

    Toks formatas laikomas viena iš patirtinio mokymosi formų, kai reali aplinka tampa užduočių ir sprendimų priėmimo lauku. Dalyviams tai suteikia progą išbandyti lyderystę, mokytis planuoti veiksmus ir spręsti konfliktines situacijas vietoje, o ne teoriškai.

    Ką jaunuoliai parsivežė

    Mokymai buvo organizuoti bendradarbiaujant su Suomijos buriavimo mokymo fondu, todėl praktines kompetencijas dalyviai ugdė su specialistais. Po programos jaunuoliai gavo buriuotojo sertifikatą, patvirtinantį įgytas žinias ir įgūdžius.

    „Parsivežėme drąsą priimti sprendimus, gebėjimą dirbti komandoje, pasitikėjimą savo jėgomis ir naujus draugus iš visos Europos. Svarbiausia, supratome, kad kiekvienas gali būti įgulos dalimi, jei tik pasiryžta žengti į nuotykį“, – sakė kelionėje dalyvavę jaunuoliai.

    Projekto organizatorių teigimu, būtent tokios praktinės patirtys dažnai tampa postūmiu jauniems žmonėms aiškiau įsivertinti savo stiprybes ir kitus karjeros planavimo žingsnius. Įgyti įgūdžiai, tokie kaip atsakomybės prisiėmimas ar darbas pamainomis, yra aktualūs daugelyje profesinių sričių.

    Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro informacija.

  • Žyvieco ežeras Beskiduose: dirbtinis telkinys, pakeitęs kraštovaizdį ir viliojantis aktyviu poilsiu

    Žyvieco ežeras Beskiduose: dirbtinis telkinys, pakeitęs kraštovaizdį ir viliojantis aktyviu poilsiu

    Kur yra ir kaip atsirado

    Žyvieco ežeras (lenk. Jezioro Żywieckie) yra pietų Lenkijoje, Silezijos vaivadijoje, Žyvieco dubumoje, tarp Mažųjų ir Žyvieco Beskidų. Tai užtvankinis, žmogaus sukurtas vandens telkinys, susiformavęs sulaikius Solos upės vandenis.

    Ežeras pradėtas eksploatuoti 1966 metais, kai Tresnos vietovėje pastatyta užtvanka. Pagrindiniai projekto tikslai buvo potvynių kontrolė ir energetika, o užtvanka iki šiol padeda reguliuoti upės debitą bei maitina hidroelektrinę.

    Vietos istorijoje tai buvo lūžio taškas: dalis buvusių gyvenviečių ir infrastruktūros atsidūrė po vandeniu, o regiono vaizdas kardinaliai pasikeitė. Tokie projektai pietų Lenkijoje dažnai derino kelias funkcijas vienu metu, todėl ežeras tapo ir inžineriniu, ir kraštovaizdžio objektu.

    Kuo ežeras išsiskiria šiandien

    Žyvieco ežero plotas siekia apie 10 kvadratinių kilometrų, todėl jis laikomas vienu didžiausių užtvankinių ežerų pietų Lenkijoje. Giedromis dienomis nuo krantų atsiveria plati Beskidų panorama, o geru matomumu įžiūrimas ir Babia Góra masyvas.

    Dėl atviro vandens ir dažnesnių vėjo gūsių čia ypač populiarūs buriavimas bei burlenčių sportas. Šiltuoju sezonu veikia vandens pramogų paslaugos, o lankytojai renkasi plaukimą baidarėmis, irklentėmis ar vandens dviračiais.

    Didelę dalį įspūdžio sukuria reljefas: kalnai, krintantys į vandens liniją, ir platus horizontas, kuris primena didesnius Alpių regiono ežerus. Dėl to Žyvieco ežeras dažnai minimas kaip vieta, kur galima suderinti kalnų žygius ir poilsį prie vandens per tą patį savaitgalį.

    Maršrutai, paplūdimiai ir kada verta vykti

    Aplink telkinį nuosekliai plečiama pasivaikščiojimų ir dviračių infrastruktūra, o populiariausi maršrutai driekiasi per Zarzeczę, Tresną ir užtvankos apylinkes. Tai patogus pasirinkimas tiems, kurie nori lengvesnio aktyvaus poilsio be sudėtingų kalnų atkarpų.

    Vasarą lankytojų srautai didžiausi, o žinomiausios maudymosi vietos yra ties Žyviecu ir Zarzecze. Žmonės čia atvyksta ne vien dėl vandens, bet ir dėl vaizdų, nes kalnų atspindžiai ramesnėmis dienomis tampa viena labiausiai fotografuojamų regiono scenų.

    Žyvieco ežeras nėra tik sezono pramoga: rudenį čia traukia spalvotų Beskidų miškų panoramos, o žiemą, esant geram matomumui, galima grožėtis snieguotomis viršūnėmis. Viena ryškiausių vietų išlieka Tresnos užtvanka, nuo kurios geriausiai matomas telkinio mastas.

    „Ežeras buvo sukurtas pirmiausia dėl saugumo ir energetikos, tačiau ilgainiui tapo vienu svarbiausių regiono traukos taškų“, – sako vietos turizmo informacijos atstovai.

  • Vandens viesulai virš Baltijos kelia smalsumą ir nerimą: ar jie pavojingi poilsiautojams?

    Vandens viesulai virš Baltijos kelia smalsumą ir nerimą: ar jie pavojingi poilsiautojams?

    Kas yra vandens viesulas?

    Vandens viesulas yra besisukantis oro sūkurys, kuris sujungia vandens paviršių ir audros debesį. Iš esmės tai tornadui giminingas reiškinys, tik susiformuojantis virš vandens telkinio, o ne sausumoje.

    Virš Baltijos dažniau fiksuojami vadinamieji netornadiniai vandens viesulai, kurie paprastai būna silpnesni ir trumpalaikiai. Iš kranto jie dažniausiai matomi kaip plonas, tarsi piltuvą primenantis besisukantis stulpas nuo vandens iki kamuolinių lietaus debesų.

    Kodėl jie susidaro būtent virš jūros?

    Vandens viesulų susidarymui ypač svarbus temperatūrų kontrastas: kai virš santykinai šiltesnio Baltijos vandens įsiveržia vėsesnė oro masė, atmosfera tampa nestabili. Tuomet audros debesyse stiprėja kylančios ir besileidžiančios oro srovės.

    Esant palankioms sąlygoms, sūkurys ima „leistis“ žemyn link vandens, o pasiekęs paviršių dėl kondensacijos tampa aiškiai matomas. Būtent todėl vandens viesulai dažniau stebimi šiltesniu metų laiku, kai jūra dar išlaiko šilumą.

    Kada Baltijoje jie pasitaiko dažniausiai?

    Nors tai nėra kasdienis reiškinys, Baltijos regione vandens viesulai nėra ir itin reti. Dažniausiai jie pasirodo vasarą ir ankstyvą rudenį, kai vanduo būna šilčiausias, o orai tampa permainingesni.

    Praktikoje tokie sūkuriai dažnai išsilaiko tik kelias minutes ir išnyksta dar nepasiekę kranto. Vis dėlto jų atsiradimas paprastai susijęs su lokaliomis audromis, todėl tuo metu padidėja ir kitų pavojingų reiškinių, pavyzdžiui, staigių škvalų, tikimybė.

    Ar vandens viesulai pavojingi poilsiautojams?

    Daugeliu atvejų poilsiautojams paplūdimyje didelės grėsmės nėra, nes silpnesni vandens viesulai dažniausiai suyra priartėję prie sausumos. Didžiausias pavojus kyla tiems, kurie tuo metu yra vandenyje ar ant vandens, pavyzdžiui, plaukioja baidarėmis, irklentėmis ar buriuoja.

    Stipresni sūkuriai gali staigiai sustiprinti vėją ir sukelti pavojingas sąlygas mažiems laivams, o netikėtas reiškinio pasirodymas kartais užklumpa net patyrusius buriuotojus. Meteorologai vandens viesulus vertina kaip lokalius, bet potencialiai pavojingus audros reiškinius, todėl juos pamačius saugiausia kuo greičiau trauktis nuo vandens ir sekti įspėjimus.

    „Nors dažniausiai virš Baltijos stebimi silpnesni vandens viesulai, ant vandens esantiems žmonėms jie gali būti pavojingi, todėl pamačius sūkurį verta nedelsiant ieškoti saugios vietos krante“, – sako meteorologai.