Archeologiniai radiniai primena, kad žmonės ateities ženklų ieškojo ne tik šiais laikais. Pietvakarių Turkijoje, senovės Kibyros teritorijoje, mokslininkai iš naujo perskaitė užrašus ant kalkakmenio stulpo, kurie leido atkurti romėnų laikų būrimo sistemą.
Stulpas buvo tarsi viešai prieinama instrukcija, kaip iš kauliukų metimo gauti dievų patarimą. Ant keturių jo pusių iškalti 56 atsakymai, priskirti skirtingoms metimo kombinacijoms, o pati schema rodo, kad tai buvo standartizuotas, aiškiai suprantamas ritualas.
Kaip veikė šis būrimas?
Sistema rėmėsi astragalais, tai yra avių ar ožkų čiurnos kaulais, naudotais vietoje kauliukų. Dėl netaisyklingos formos jie galėjo sustoti keturiomis padėtimis, o kiekvienai jų buvo priskirtos reikšmės 1, 3, 4 ir 6.
Buvo metami penki tokie kaulai iš karto arba vienas kaulas penkis kartus, svarbiausia buvo galutinis derinys. Iš viso gaunamos 56 skirtingos kombinacijos, o žmogus, ieškantis patarimo, pagal rezultatą surasdavo atitinkamą tekstą ant stulpo.
Tyrėjai šią praktiką datuoja maždaug 120–210 metų laikotarpiu, kai regione vyravo Romos imperija. Atsitiktinis metimo rezultatas čia buvo suvokiamas kaip dieviška žinutė, kurią tereikėjo teisingai perskaityti.
Ko klausdavo ir ką žadėjo atsakymai?
Užrašai neapsiribojo viena tema ir primena universalių patarimų rinkinį. Vieni tekstai perspėdavo nesiimti skubotų veiksmų, kiti ragino ištverti, žadėjo sėkmę ar patarė vengti blogio ir priešiškumo.
Kai kurie atsakymai skamba stebėtinai šiuolaikiškai, tačiau dalis jų reikalauja to meto religinių simbolių ir tikėjimų konteksto. Inskripcijose minimi keli dievai, tarp jų Dzeusas, Afroditė, Kronas ir Poseidonas.
Ypatingas vaidmuo siejamas su Hermiu, kuriam, kaip manoma, buvo skirta visa instaliacija. Šis dievas antikoje buvo siejamas su keliautojais, prekyba ir tarpininkavimu, todėl jo kultas natūraliai derėjo su vieša vieta, kur žmonės ieškojo ženklų ir krypties.
Kodėl radinys toks svarbus?
Maždaug 1,2 metro aukščio stulpas, spėjama, iš pradžių buvo didesnio paminklo dalis, kurį vainikavo Hermio skulptūra. Archeologai jį aptiko pakartotinai panaudotą mūre, o mokslininkai mano, kad anksčiau jis galėjo stovėti agoroje, pagrindinėje miesto aikštėje.
Toks išdėstymas reiškė, kad pranašysčių sistema buvo pasiekiama ne tik vietiniams, bet ir atvykstantiems pirkliams ar keliautojams. Tyrėjai taip pat kelia versiją, kad monumentą finansavo pasiturintis rėmėjas, kurio vardas iki mūsų dienų neišliko įskaitomas.
Šiandien toks radinys leidžia tiksliau suprasti, kaip Romos imperijos provincijose veikė kasdienis religingumas ir kaip ritualai persikeldavo į viešą miesto erdvę. Tai ir reta proga pamatyti ne abstrakčias užuominas apie būrimą, o praktiškai veikusią, užrašuose užfiksuotą instrukciją.