CP v2

Tag: Burnos sveikata

  • Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkai skelbia aptikę seniausią iki šiol tiesioginį įrodymą, kad žmonės reguliariai vartojo psichoaktyviai veikiančias medžiagas. Indonezijos Sulavesio saloje rastų priešistorinių žmonių dantys atskleidė požymius, siejamus su betelio, arba arekos riešutų, kramtymu ar laikymu burnoje.

    Tyrime analizuoti dviejų asmenų palaikai, rasti Leang Bulu Bettue urve. Tai buvo medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės nariai, gyvenę gerokai iki žemdirbystės atsiradimo šiame regione, o jų dantys išsiskyrė neįprastai giliomis vagomis ir specifiniu nusidėvėjimu.

    Mokslininkų vertinimu, tokie pakitimai sunkiai paaiškinami vien mityba ar įprastais darbo įrankiais. Labiausiai tikėtina versija yra pasikartojantis kietų arekos riešutų naudojimas, kai jie ilgą laiką laikomi burnoje, sukeliant būdingą emalio ir dentino dilimą.

    Kas yra betelis ir kodėl svarbu

    Arekos riešutuose yra arekolino – medžiagos, veikiančios nervų sistemą ir galinčios sukelti stimuliuojantį, nuotaiką keičiantį efektą. Dėl to betelio vartojimas daugelyje Azijos ir Okeanijos vietovių iki šiol siejamas su socialiniais ritualais ir kasdieniais įpročiais.

    Archeologams šis radinys svarbus todėl, kad medžiotojų ir rinkėjų laikotarpiu psichoaktyvių augalų naudojimas palieka labai mažai patvarių pėdsakų. Augalinės kilmės medžiagos greitai suyra, o dantų paviršiaus pokyčiai tampa viena iš nedaugelio galimybių fiksuoti tokio elgesio pėdsakus.

    Galimos priežastys: nuo ritualų iki skausmo malšinimo

    Viena iš hipotezių yra praktinė: betelis galėjo būti naudojamas dantų skausmui ar diskomfortui mažinti, nes kai kurios jo savybės gali suteikti trumpalaikį nuskausminantį pojūtį. Tačiau ilgalaikis vartojimas, kaip rodo šiuolaikinės medicinos žinios apie arekos produktus, gali būti siejamas su burnos ertmės audinių pažeidimais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš dviejų atvejų neįmanoma tiksliai atsakyti, kodėl konkretūs žmonės rinkosi šią medžiagą. Vis dėlto pats faktas, kad aiškūs požymiai datuojami maždaug prieš 25 000 metų, leidžia manyti, jog žmonių susidomėjimas savijautą keičiančiais augalais galėjo būti gerokai senesnis, nei manyta iki šiol.

    Kaip tai keičia ankstesnį vaizdą

    Iki šiol dažnai minėti ankstyviausi tiesioginiai psichoaktyvių medžiagų vartojimo pėdsakai buvo gerokai jaunesni, pavyzdžiui, su ankstyvo alkoholio vartojimo įrodymais siejami radiniai. Sulavesio dantų analizė perkelia diskusiją tūkstančiais metų atgal ir rodo, kad tokie įpročiai neprivalėjo atsirasti tik kartu su žemdirbyste ar sėslumu.

    Pasak mokslininkų, šis atradimas nebūtinai reiškia, kad Sulavesio gyventojai buvo pirmieji, vartoję psichoaktyvias medžiagas. Greičiau tai yra seniausias iki šiol išlikęs ir aiškiai interpretuojamas įrodymas, o panašūs įpročiai galėjo egzistuoti ir kitur, tik nepaliko atpažįstamų pėdsakų.

  • Vanduo su citrina ir inkstai: gali sumažinti akmenų riziką, bet „detokso“ mitas griūva

    Vanduo su citrina ir inkstai: gali sumažinti akmenų riziką, bet „detokso“ mitas griūva

    Vanduo su citrina dažnai pristatomas kaip paprastas būdas „išvalyti“ inkstus, tačiau mediciniškai tai netikslu. Inkstai patys filtruoja kraują, reguliuoja skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą bei pašalina apykaitos produktus su šlapimu, todėl citrina neįjungia jokios papildomos detoksikacijos.

    Vis dėlto citrina gali turėti apčiuopiamos naudos tiems, kuriems kartojasi tam tikros rūšies inkstų akmenligė. Citrusiniuose vaisiuose esanti citrinų rūgštis didina citrato kiekį šlapime, o citratas gali prisijungti kalcį ir slopinti kristalų virtimą didesnėmis nuosėdomis, ypač kalcio oksalato akmenų atveju.

    Šį mechanizmą mini ir JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas, pabrėždamas, kad citrusiniai gėrimai gali prisidėti prie akmenligės profilaktikos būtent dėl citrato poveikio. Tačiau tai nėra greitas sprendimas ir negarantuoja, kad akmenys nesikartos.

    Viename atsitiktinių imčių tyrime, kuriame dalyvavo 203 žmonės, turėję pasikartojančią kalcio oksalato akmenligę, visi gavo mitybos rekomendacijas, o dalis papildomai vartojo šviežias citrinų sultis du kartus per dieną. Po dvejų metų akmenligė atsinaujino rečiau citrinų sulčių grupėje, tačiau bendras rezultatas per visą laikotarpį nebuvo pakankamai tvirtas, kad vien citrinų vanduo būtų laikomas patikima profilaktika.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į praktinę problemą: ilgainiui žmonėms sunku laikytis tokio režimo. Po metų rekomendacijų laikėsi 68 proc. dalyvių, o po dvejų metų jau tik 48 proc., todėl reali kasdienė nauda gali priklausyti nuo to, ar įprotį pavyksta išlaikyti ilgai.

    Tvirti pagrindai: skysčiai ir priežasties paieška

    Svarbiausia akmenligės profilaktikos priemonė daugeliui rizikos grupėje esančių žmonių išlieka pakankamas skysčių kiekis. Didesnis skysčių vartojimas praskiedžia šlapimą, todėl akmenis formuojančioms medžiagoms sunkiau pasiekti koncentraciją, kurioje prasideda kristalizacija.

    Visiems tinkamos vienos normos nėra, nes poreikis priklauso nuo fizinio aktyvumo, aplinkos temperatūros, mitybos ir sveikatos būklės. Todėl individualias gaires dažniausiai padeda nustatyti šeimos gydytojas arba nefrologas, ypač jei akmenligė kartojasi.

    Taip pat svarbu suprasti, kad ne visi inkstų akmenys yra vienodi. Šlapimo rūgšties, cistininiai ar struvitiniai akmenys formuojasi kitomis sąlygomis ir gali reikalauti kitokio gydymo bei profilaktikos, todėl pirmas žingsnis yra išsiaiškinti akmenų tipą.

    Galimos rizikos: dantys, refliuksas ir inkstų liga

    Dažnai ir ilgai geriant rūgštų gėrimą per dieną, gali didėti dantų emalio erozijos rizika. Po citrinų vandens naudinga praskalauti burną vandeniu ir neskubėti valytis dantų iškart po vartojimo.

    Didesni citrinų sulčių kiekiai kai kuriems žmonėms sukelia virškinamojo trakto simptomus, pavyzdžiui, rėmenį, refliukso paūmėjimą ar pilvo skausmą. Tokiais atvejais verta mažinti rūgšties kiekį arba rinktis kitus būdus didinti vandens suvartojimą.

    Atsargumo turėtų laikytis ir žmonės, sergantys pažengusia lėtine inkstų liga ar inkstų nepakankamumu. Kai kuriems pacientams, ypač gydomiems dializėmis, skysčių kiekis būna ribojamas, todėl bet kokius pokyčius reikėtų derinti su gydytoju arba nefrologiniu dietologu.

    Praktiškai citrina gali būti naudingas priedas, jei ji padeda dažniau rinktis vandenį ir laikytis hidratacijos režimo. Tačiau ji nepakeičia nei diagnozės, nei priežasties paieškos, nei individualiai parinktos profilaktikos, kai akmenligė kartojasi.

  • Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Burnos sveikata senjorams gali būti daugiau nei kosmetinis klausimas: dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad dantų būklė siejasi su bendru mirtingumo rizikos lygiu. Ypač svarbus ne tik prarastų dantų skaičius, bet ir tai, kiek dantų yra sveiki arba tinkamai sutvarkyti.

    Osakos universiteto mokslininkai išanalizavo 190 282 Japonijos gyventojų, kuriems buvo ne mažiau kaip 75 metai, duomenis. Visi jie buvo atlikę viešą odontologinę patikrą, o jų sveikatos būklė stebėta vidutiniškai 3,4 metų.

    Tyrėjai dantis suskirstė į sveikus, plombuotus ir pažeistus ėduonies. Paaiškėjo, kad geriausiai mirtingumo riziką atspindėjo bendra sveikų ir tinkamai plombuotų dantų suma, o ne vien tai, kiek dantų žmogus yra praradęs.

    Didžiausia rizika fiksuota tiems, kurie neturėjo nė vieno sveiko ar tinkamai sutvarkyto danties. Palyginti su senjorais, turėjusiais bent 21 sveiką arba plombuotą dantį, rizika buvo maždaug 74 proc. didesnė vyrams ir 69 proc. didesnė moterims, įvertinus amžių, kūno masę, rūkymą, ligas ir vartojamus vaistus.

    Svarbi detalė ta, kad plombuoti dantys pagal ryšį su prognoze priartėjo prie sveikų dantų, o negydomas ėduonis siejosi su prastesniais rodikliais. Tai leidžia manyti, kad laiku gydomi pažeidimai gali būti reikšmingi net tuomet, kai natūralus dantis jau nėra idealios būklės.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai stebėjimo tipo analizė, todėl ji rodo sąsajas, bet neįrodo priežasties. Prastesnė dantų būklė gali būti ir pasekmė, ir signalas apie kitus veiksnius, pavyzdžiui, ribotesnę prieigą prie gydymo, žemesnę socialinę padėtį, rūkymą, diabetą, negalią ar sunkumus kasdien užtikrinant higieną.

    Panašios krypties išvados kartojasi ir kituose tyrimuose: negydomas ėduonis siejamas su didesne bendro mirtingumo ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Kai kuriuose stebėjimuose geresnės prognozės rodikliai pastebėti žmonėms, turintiems daugiau tinkamai sutvarkytų dantų, tačiau tai nereiškia, kad odontologinis gydymas tiesiogiai apsaugo nuo širdies ligų.

    Vienas galimų paaiškinimų yra vadinamoji burnos trapumo būklė, apimanti dantų netekimą, burnos sausumą, silpnesnį liežuvio darbą ir kramtymo, kalbėjimo ar rijimo sunkumus. Tokie sutrikimai siejami ne tik su prastesne savijauta, bet ir su didesne priklausomybės nuo pagalbos rizika.

    Praktiškai tai dažnai reiškia, kad žmonės atsisako kietesnių produktų, pavyzdžiui, žalių daržovių, vaisių, mėsos ar riešutų. Mityba tampa vienodesnė, gali trūkti baltymų, vitaminų ir mineralų, o tai didina raumenų masės mažėjimo ir bendro silpnumo tikimybę.

    Burnos sausumas taip pat apsunkina valgymą ir gali didinti ėduonies riziką. Jį neretai skatina vartojami vaistai, todėl tai nėra vien neišvengiama senėjimo dalis ir dėl šio simptomo verta pasitarti su gydytoju ar odontologu.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad didžiosios dalies burnos ligų galima išvengti arba jas sėkmingai gydyti anksti. Pagrindas išlieka dantų valymas du kartus per dieną fluoro pasta, tarpdančių higiena ir profilaktinės patikros, kurių dažnį turėtų parinkti odontologas pagal individualią būklę.

    Senjorams aktualu ir kruopštus protezų valymas bei burnos gleivinės priežiūra, laiku sprendžiant skausmo, dantenų kraujavimo, klibančių dantų ar rijimo sutrikimų problemas. Sveika burna negarantuoja ilgaamžiškumo, tačiau gali padėti ilgiau išlaikyti pilnavertę mitybą, mažinti infekcijų riziką ir išsaugoti savarankiškumą.

  • Mokslininkai nustebino: dantų būklė gali išduoti, kiek ilgai gyvensite

    Mokslininkai nustebino: dantų būklė gali išduoti, kiek ilgai gyvensite

    Burnos sveikata vis dažniau vertinama ne tik kaip estetikos ar patogaus kramtymo klausimas. Naujausi tyrimai rodo, kad dantų būklė gali būti susijusi su vyresnio amžiaus žmonių bendra sveikata ir net ilgaamžiškumo prognozėmis.

    Japonijoje atliktoje didelės apimties analizėje vertinta, kaip dantų būklė siejasi su ilgalaikėmis sveikatos išeitimis. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbu ne vien tai, kiek dantų žmogus yra praradęs, bet ir kokios būklės yra likę dantys bei kaip jie gydyti.

    Osakos universiteto komanda išanalizavo 190 282 asmenų, kurių amžius buvo 75 metų ir daugiau, medicininius bei odontologinius duomenis. Kiekvienas dantis buvo priskirtas vienai kategorijai: trūkstamas, sveikas, plombuotas arba pažeistas ėduonies.

    Rezultatai parodė, kad tiek sveiki, tiek profesionaliai gydyti ir plombuoti dantys buvo siejami su palankesnėmis ilgalaikėmis sveikatos prognozėmis. Tuo metu didesnis trūkstamų ar ėduonies stipriai pažeistų dantų skaičius dažniau rodė blogesnius sveikatos rezultatus.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad bendra sveikų ir plombuotų dantų suma buvo tikslesnis rodiklis nei vien sveikų dantų skaičius. Kitaip tariant, laiku sutvarkyti dantys gali būti reikšminga bendros sveikatos dėlionės dalis, o ne tik kosmetinis sprendimas.

    Ryšį tarp burnos ir viso organizmo sveikatos mokslininkai aiškina keliais mechanizmais. Vienas svarbiausių yra užsitęsęs uždegimas, kuris gali vystytis dėl negydomų burnos ligų ir turėti įtakos kitoms organizmo sistemoms.

    Kitas svarbus aspektas yra mityba: sumažėjęs dantų skaičius ar prasta jų būklė apsunkina kramtymą. Tai gali riboti racioną, didinti nepakankamos mitybos riziką ir prisidėti prie silpnumo, svorio kritimo ar prastesnės bendros būklės vyresniame amžiuje.

    Osakos analizės išvados dera su kitais Japonijoje nagrinėtais reiškiniais, susijusiais su vadinamuoju burnos trapumu. Ši būklė apima ne tik dantų netekimą, bet ir kramtymo bei rijimo sunkumus, burnos sausumą, kalbos problemas, kurios gali rodyti didesnį sveikatos pažeidžiamumą.

    Vienoje iš analizių, kurioje vertinti 11 080 senjorų duomenys, nustatyta, kad turintys bent kelis tokius simptomus dažniau prireikė ilgalaikės priežiūros, o jų sveikatos prognozės buvo prastesnės. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra vieno veiksnio klausimas, tačiau burnos sveikata gali būti svarbus ankstyvas signalas.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į galimus iškraipančius veiksnius, tokius kaip socioekonominė padėtis, sveikatos paslaugų prieinamumas ar gyvenimo būdas. Vis dėlto sukaupti duomenys stiprina praktinę žinutę: profilaktiniai vizitai, ėduonies kontrolė ir kokybiškas gydymas gali būti reikšmingi bendrai sveikatai, ypač senstant.

  • Po 50-iesiems šis įprotis gali pakenkti: net 100 proc. sultys be cukraus nėra nekaltos

    Po 50-iesiems šis įprotis gali pakenkti: net 100 proc. sultys be cukraus nėra nekaltos

    Daugelis įpratę stiklinę sulčių laikyti vaisiaus pakaitalu, tačiau mitybos specialistai pabrėžia esminį skirtumą. Išspaudus sultis didelė dalis skaidulų prarandama, o būtent jos lėtina cukrų pasisavinimą ir ilgiau suteikia sotumo.

    Po 50 metų tai tampa ypač svarbu, nes su amžiumi dažniau didėja atsparumo insulinui, 2 tipo diabeto ir pilvinio nutukimo rizika. Skystoje formoje esantis cukrus organizmą pasiekia greičiau, todėl gliukozės šuoliai gali būti ryškesni, o alkis grįžti anksčiau.

    Net ir 100 proc. sultys, ant kurių etiketės nurodoma, kad nėra pridėtinio cukraus, vis tiek turi daug natūralių cukrų. Vienai stiklinei dažnai prireikia kelių vaisių, todėl gaunama cukrų koncentracija būna didelė, o kramtymo ir sotumo signalai, kurie veikia valgant vaisių, praktiškai neįsijungia.

    Dėl to kasdien prie pusryčių išgeriama didelė stiklinė sulčių gali tapti nepastebimu perteklinių kalorijų ir cukrų šaltiniu. Problema ne vien svoris: reguliarus saldaus gėrimo vartojimas gali stipriau veikti apetitą visai dienai ir paskatinti dažniau užkandžiauti.

    Vyresniame amžiuje didesnis dėmesys skiriamas širdies ir kraujagyslių sveikatai, todėl rekomenduojama rinktis mažiau perdirbtą maistą. Daugumoje mitybos gairių pabrėžiama, kad geriau valgyti visą vaisių, o ne gerti jo sultis, nes skaidulos siejamos su palankesniais cholesterolio, cukraus ir žarnyno veiklos rodikliais.

    Ne mažiau svarbus ir burnos sveikatos aspektas. Rūgštys ir cukrūs, ypač jei sultys gurkšnojamos ilgą laiką, gali didinti ėduonies riziką ir dirginti dantenas, o po 50 metų dažniau pasitaiko dantenų jautrumas, burnos sausumas ar protezai.

    Rinkodaros užrašai, tokie kaip „be pridėtinio cukraus“ ar „natūralios“, gali klaidinti, nes nesako, kiek cukrų realiai yra porcijoje. Todėl verta žiūrėti ne tik į pakuotės priekį, bet ir į maistinę vertę bei porcijos dydį, nes vienas buteliukas neretai prilygsta kelioms porcijoms.

    Tai nereiškia, kad sulčių reikia visiškai atsisakyti. Daugeliui žmonių saugesnis pasirinkimas yra nedidelė porcija prie valgio, o ne kaip pagrindinis dienos gėrimas, ir tikrai ne vietoje vandens ar vaisių.

    Jei norisi vaisinio skonio, dažnai geriau pirmiausia suvalgyti vaisių, o tik tada spręsti, ar dar norisi sulčių. Praktikoje taip lengviau suvaldyti apetitą ir gauti skaidulų, o kasdieniu įpročiu verčiau paversti vandenį, nesaldintą arbatą ir daržoves.

    Daržovių sultys kai kam gali būti priimtinesnė alternatyva, tačiau ir čia būtina skaityti etiketes dėl druskos kiekio. Svarbiausia taisyklė po 50 metų paprasta: kuo mažiau perdirbta, kuo daugiau skaidulų ir kuo mažiau skystų cukrų kasdienybėje.