Grindinis šildymas iš prabangos sprendimo daugelyje naujų ar renovuotų būstų tapo beveik standartu. Jį renkasi dėl tolygaus šilumos pasiskirstymo ir komforto, ypač kai šiluma tiekiama žemos temperatūros režimu.
Skirtingai nei sieniniai radiatoriai, grindinis šildymas šilumą atiduoda per didelį plotą, todėl patalpose dažnai juntama stabilesnė temperatūra. Toks sprendimas ypač gerai dera su šilumos siurbliais, kurie efektyviausiai dirba tada, kai nereikia labai karšto šilumnešio.
Didžiausia bėda – šiluminė inercija
Pagrindinis grindinio šildymo trūkumas siejamas su vadinamąja šilumine inercija. Vamzdžiai ar kabeliai yra po grindų sluoksniais, o betonas ar išlyginamasis sluoksnis sukaupia šilumą ir ją atiduoda lėtai.
Dėl to sistema ne visada greitai reaguoja į termostato pakeitimus. Net sumažinus nustatytą temperatūrą, grindys kurį laiką dar šildo, nes sukaupta šiluma nedingsta iš karto.
Kodėl problema ryškiausia pereinamaisiais sezonais?
Pavasarį ir rudenį orai dažnai keičiasi per kelias valandas: ryte būna vėsu, o dieną, išlindus saulei, patalpos pradeda šilti natūraliai. Jei ryte grindinis šildymas buvo įjungtas intensyviau, iki vidurdienio jis gali „nebespėti“ sustoti, todėl namuose atsiranda perkaitimo pojūtis.
Panaši situacija ir atvirkščiai: staiga atvėsus, grindiniam šildymui prireikia daugiau laiko vėl „įsibėgėti“. Radiatoriai įšilti gali greičiau, o grindims dažnai reikia valandų, kol temperatūra taps komfortiška.
Ką verta įvertinti planuojant ir valdant sistemą
Norint sumažinti šiuos svyravimus, itin svarbus tinkamas valdymas ir automatika, ypač jei namai turi didelius langus ir saulėtomis dienomis greitai įkaista. Praktikoje padeda laipsniškas temperatūros koregavimas, o ne staigūs termostato šuoliai.
Taip pat reikšmę turi pastato šiluminės savybės, grindų konstrukcija ir pasirinkti reguliavimo sprendimai. Kuo didesnė masė ir storesni sluoksniai virš šildymo kontūrų, tuo ilgesnis sistemos reakcijos laikas pereinamaisiais sezonais.