CP v2

Tag: BVP

  • Karščio vasara smogia ES: nuostoliai iki 180 mlrd. eurų, labiausiai nukenčia Prancūzija

    Karščio vasara smogia ES: nuostoliai iki 180 mlrd. eurų, labiausiai nukenčia Prancūzija

    Karštis gali „suvalgyti“ augimą

    Užsitęsęs ekstremalus karštis Europoje šią vasarą gali kainuoti Europos Sąjungos ekonomikai apie 180 mlrd. eurų. Tokį vertinimą pateikė „Triodos Bank“ tyrėjai, skaičiuodami tiesioginę ir netiesioginę karščio bei gaisrų žalą.

    Ši suma prilyginama maždaug 1 proc. ES bendrojo vidaus produkto, tad poveikis būtų panašus į visus metus planuotą ekonomikos prieaugį. Kitaip tariant, karštis gali gerokai pristabdyti augimą ir priartinti bloką prie stagnacijos.

    Kur prarandami milijardai?

    Analizėje išskiriami keli kanalai, per kuriuos karštis smogia ekonomikai: žemės ūkio derliaus kritimas, energijos gamybos ir tiekimo sutrikimai, transporto infrastruktūros ribojimai ir darbo našumo mažėjimas. Pastarasis poveikis laikomas didžiausiu, tačiau jį sunkiausia tiksliai įvertinti.

    Karštis mažina augalų derlingumą, pieno ūkių produktyvumą, o tai vėliau atsispindi maisto kainose ir didesnėse verslo sąnaudose. Energetikoje problemų kelia ribojama kai kurių elektrinių veikla, mažėjantis hidroenergetikos potencialas dėl vandens trūkumo ir augančios didmeninės elektros kainos.

    Transporto sektoriuje karštis didina rizikas geležinkeliams ir keliams, o kai kur riboja ir vidaus vandenų laivybą. Tuo pat metu auga išlaidos remontui, vėsinimo sprendimams bei veiklos tęstinumui, o tai ypač jaučia logistikos ir pramonės grandinės.

    Darbo našumas krenta, kai viršija 30 laipsnių

    Tyrime pabrėžiama, kad darbuotojų našumas pradeda ryškiai mažėti, kai oro temperatūra peržengia maždaug 25–30 laipsnių ribą. Didžiausi nuostoliai fiksuojami lauko ir fiziškai sunkiuose darbuose, tačiau nukenčia ir biurų sektorius, nes karštis blogina miego kokybę bei dėmesio koncentraciją.

    Įvertinimuose remiamasi ir kitų analitikų skaičiavimais: ilgiau trunkant temperatūrai virš 30 laipsnių, vienam papildomam laipsniui siejamas kelių procentų produkcijos per valandą kritimas. Tai tiesiogiai reiškia mažesnę pagaminamą pridėtinę vertę ir didesnį spaudimą įmonių kaštams.

    Kodėl labiausiai nukenčia Prancūzija?

    Didžiausias smūgis tarp didžiųjų ES ekonomikų prognozuojamas Prancūzijai. Vertinimas grindžiamas ne vien temperatūra, o ir ekonomikos struktūra, sektorių jautrumu karščiui, kelionių į darbą trukme, oro kondicionavimo paplitimu bei visuomenės prisitaikymo lygiu.

    Skaičiuojama, kad Prancūzijai šiemet gali „dingti“ apie 1,4 procentinio punkto augimo, o tai reikštų realią riziką pereiti į ekonomikos susitraukimą. Kitos šalys, pavyzdžiui, Ispanija ar Italija, turi itin karščiui jautrių darbo vietų, tačiau ilgesnė prisitaikymo patirtis mažina vienos konkrečios vasaros smūgį.

    Žala, kurios BVP neparodo

    Ekonominiai skaičiavimai neapima visos kainos, kurią visuomenė sumoka per sveikatos ir gyvybių praradimus. Šią vasarą karščio bangos Europoje siejamos su tūkstančiais papildomų mirčių, o sveikatos sistemoms tenka didesnė apkrova dėl šilumos smūgių, dehidratacijos ir paūmėjančių lėtinių ligų.

    Didelę riziką didina ir miškų gaisrai: ES mastu kasmet fiksuojami dideli išdegę plotai, o sausros ir karščio kombinacija šią grėsmę augina. Be tiesioginių nuostolių turtui, padaroma žala ekosistemoms, prarandamos jų teikiamos paslaugos, didėja oro tarša ir kvėpavimo sutrikimų rizika.

    Tyrėjai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės, tokios kaip pastatų vėsinimas, darbo organizavimo pokyčiai, miestų žalinimas ar ankstyvo perspėjimo sistemos, gali sumažinti dalį nuostolių, tačiau visiškai jų neeliminuos. Kartu akcentuojama, kad be nuoseklaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo ekstremalūs vasaros epizodai ilgainiui taps vis brangesni.

  • Lenkija šoktelėjo į ES ekonomikų šešetuką: aplenkė Belgiją, bet pragyvenimas vis dar atsilieka

    Lenkija šoktelėjo į ES ekonomikų šešetuką: aplenkė Belgiją, bet pragyvenimas vis dar atsilieka

    Lenkija – jau šešta ES ekonomika

    Lenkija 2025 metais tapo šešta pagal nominalų bendrąjį vidaus produktą (BVP) Europos Sąjungoje, rodo Eurostato duomenys. Šalies BVP einamosiomis kainomis siekė 922,9 mlrd. eurų ir sudarė apie 4,9 proc. visos ES ekonomikos.

    Pagal ekonomikos dydį Lenkiją ES lenkė tik Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Nyderlandai. Tai reiškia, kad Lenkija pagal nominalų BVP už nugaros paliko tokias šalis kaip Belgija, Švedija, Airija ir Austrija.

    Kas stumia augimą į priekį

    Eurostatas skaičiuoja, kad 2025 metais Lenkijos realus BVP augo 3,6 proc., kai visa ES vidutiniškai paaugo 1,5 proc. Toks atotrūkis rodo, kad Lenkija išlaikė spartesnį tempą nei dauguma Vakarų Europos valstybių.

    Ekonomistai Lenkijos šuolį dažniausiai sieja su ilgalaikiu pramonės stiprėjimu, eksporto plėtra, didesniu vidaus vartojimu ir investicijomis. Svarbų vaidmenį taip pat vaidina ES vidaus rinkos mastas ir gamybos grandinių persiorientavimas arčiau Europos po pastarųjų metų tiekimo grandinių sukrėtimų.

    Regiono lyderė, bet ne turtingiausia

    Lenkija išlieka ryškiausia ekonomika Vidurio ir Rytų Europoje. Palyginimui, Rumunijos BVP 2025 metais siekė 380,1 mlrd. eurų, Čekijos – 347,3 mlrd. eurų, Vengrijos – 218,8 mlrd. eurų.

    Visų 27 ES valstybių bendra ekonomika 2025 metais sudarė apie 18,8 trln. eurų. Didžiausią dalį sugeneravo Vokietija, po jos rikiavosi Prancūzija ir Italija, o Lenkijos svoris bendroje sumoje priartėjo prie 5 proc.

    BVP dydis ne visada reiškia gerovę

    Didėjantis BVP nereiškia, kad gyventojų pragyvenimo lygis automatiškai tampa aukščiausias. Skaičiuojant BVP vienam gyventojui, Lenkija 2025 metais vis dar buvo žemiau ES vidurkio ir nesiekė 85 proc. ES vidutinio lygio.

    Tai atspindi skirtumą tarp bendro ekonomikos masto ir produktyvumo bei pajamų, tenkančių vienam žmogui. Kitaip tariant, didelė ekonomika gali augti sparčiai, tačiau prireikia daugiau laiko, kad augimas pilnai atsispindėtų atlyginimuose, paslaugų kokybėje ir bendroje perkamojoje galioje.

  • OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    Pajamos atsilieka nuo ekonomikos

    Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys rodo didėjantį atotrūkį tarp ekonomikos augimo ir realios gyventojų finansinės padėties. Nors dalyje šalių bendrasis vidaus produktas (BVP) didėja, namų ūkių realios disponuojamos pajamos vienam gyventojui kyla gerokai lėčiau.

    OECD skaičiuoja, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį realios namų ūkių disponuojamos pajamos vienam gyventojui šiose šalyse vidutiniškai padidėjo 0,2 proc. Tai lėtesnis augimas nei 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį, kai fiksuotas 0,6 proc. didėjimas.

    Tuo pat metu realus BVP vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį paaugo 0,3 proc., palyginti su 0,2 proc. 2025 metų pabaigoje. OECD pabrėžia, kad BVP labiau atspindi bendrą ekonominį aktyvumą, o pajamos parodo, kiek lėšų realiai pasiekia namų ūkius vartojimui ar taupymui.

    Kur pajamos kilo, o kur krito

    Iš 21 šalies, kurioms pateikti palyginami duomenys, 13 fiksuotas realių pajamų augimas, o 8 šalyse – kritimas. Tai rodo, kad bendras OECD vidurkis slepia ryškius nacionalinius skirtumus.

    Tarp G7 valstybių realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį vidutiniškai padidėjo 0,2 proc., tačiau dinamika išsiskyrė. Italijoje po 2025 metų pabaigoje buvusio 0,9 proc. kritimo pajamos atšoko 0,8 proc., o realus BVP vienam gyventojui išliko augęs 0,3 proc.

    Kanadoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose realios pajamos vienam gyventojui augo po 0,2 proc., kai ankstesnį ketvirtį šie rodikliai buvo silpnesni arba neigiami. Tuo metu Jungtinėje Karalystėje pajamos sumažėjo 0,8 proc., nors realus BVP vienam gyventojui ūgtelėjo 0,6 proc., taip nutraukdamas du ketvirčius trukusį sąstingį.

    Didžiausią realių pajamų augimą tarp kitų OECD šalių demonstravo Vengrija ir Čilė. Vengrijoje namų ūkių pajamų šuolį daugiausia siejo darbuotojų atlygio didėjimas, o Čilėje pajamoms teigiamą įtaką darė tiek atlygis, tiek nuosavybės pajamos.

    Graikija ir Austrija – ryškiausi kritimai

    Didžiausi realių namų ūkių disponuojamų pajamų vienam gyventojui kritimai 2026 metų pirmąjį ketvirtį fiksuoti Graikijoje ir Austrijoje. Graikijoje rodiklis smuko 3,6 proc., o Austrijoje – 2,8 proc., ir tai buvo ryškiausi nuosmukiai tarp šalių, kurioms OECD pateikė duomenis.

    OECD aiškina, kad Graikijos atveju kritimą daugiausia lėmė mažėjusios grynosios nuosavybės pajamos, tokios kaip palūkanos, dividendai ir investicinės pajamos, taip pat sumažėję grynieji socialiniai pervedimai namų ūkiams. Panašios priežastys minimos ir Austrijos atveju, kur pajamų nuosmukis taip pat siejamas su silpnesnėmis nuosavybės pajamomis ir socialinių išmokų dinamika.

    Šie skirtumai atkreipia dėmesį į tai, kad augantis BVP ne visada reiškia augančią perkamąją galią. Jei pajamų augimą nusveria infliacija, mokesčių pokyčiai ar mažėjantys socialiniai pervedimai, namų ūkiai gali jausti spaudimą net ir esant geresniems makroekonominiams rodikliams.

  • Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos augimas pranoko lūkesčius

    Euro zonos ekonomika 2026 metų antrąjį ketvirtį augo sparčiau, nei prognozavo analitikai. Preliminariu Eurostato vertinimu, BVP per ketvirtį padidėjo 0,4 proc., kai pirmąjį ketvirtį fiksuotas nulinis pokytis.

    Visoje Europos Sąjungoje augimas taip pat paspartėjo iki 0,5 proc. Metinis BVP augimas siekė 1,0 proc. euro zonoje ir 1,2 proc. visoje ES, rodo Eurostato duomenys.

    Nors antraštiniai skaičiai signalizuoja didesnį atsparumą, po paviršiumi ryškėja skirtingų greičių Europa. Šalių rezultatai išsiskyrė nuo labai spartaus šuolio iki visiško sąstingio.

    Lyderiai: Airija, Lietuva, Švedija

    Tarp šalių, kurios jau paskelbė 2026 metų antrojo ketvirčio rezultatus, išsiskyrė Airija: jos BVP per ketvirtį pašoko 3,9 proc. Ekonomistai pabrėžė, kad toks šuolis pastebimai pakėlė ir bendrą euro zonos rodiklį.

    Antrą vietą pagal augimą užėmė Lietuva, kurios ekonomika, pagal skelbtus ketvirčio duomenis, augo 1,7 proc. Trečioje vietoje atsidūrė Švedija su 1,4 proc. augimu.

    Pietų Europa taip pat išliko gana atspari: Portugalijos BVP ūgtelėjo 0,8 proc., o Ispanija augo 0,7 proc. Tuo metu Belgija ir Austrija fiksavo sąstingį, o didžiosios euro zonos ekonomikos augo kukliau.

    Didžiosioms ekonomikoms pritrūko impulso

    Vokietijos ekonomika antrąjį ketvirtį augo 0,2 proc., lėčiau nei pirmąjį ketvirtį, kai augimas siekė 0,4 proc. Vis dėlto rezultatas buvo kiek geresnis, nei tikėtasi rinkose.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje augimą labiau palaikė grynasis eksportas, o vidaus paklausos vaizdas buvo silpnesnis: vartojimas lėtėjo, o investicijos traukėsi. Tai rodo didesnę priklausomybę nuo užsienio paklausos, o ne nuo vidaus ekonomikos variklio.

    Prancūzija grįžo į augimą ir fiksavo 0,2 proc. BVP padidėjimą po ankstesnio ketvirčio susitraukimo, tačiau investicijų dinamika išliko vangi. Italija augo 0,2 proc., kiek lėčiau nei anksčiau, o ekonomistai įspėjo, kad ji jautriau reaguoja į energijos kainų šuolius nei, pavyzdžiui, Ispanija.

    Infliacija vėl kelia klausimų

    Augant ekonomikai, rinkų dėmesys vėl krypsta į infliaciją. Ankstyvi liepos mėnesio rodikliai dalyje šalių signalizavo stiprėjančius kainų spaudimus, o tai gali pakeisti lūkesčius dėl palūkanų normų krypties.

    Vokietijoje, remiantis regioniniais duomenimis ir ekonomistų vertinimais, metinė infliacija galėjo kilti iki maždaug 2,7 proc., palyginti su 2,3 proc. birželį. Ispanijoje preliminariai fiksuota 3,5 proc. metinė infliacija, o bazinė infliacija siekė apie 3,0 proc.

    Jei kainų augimo tendencijos įsitvirtintų, Europos Centrinis Bankas galėtų išlaikyti griežtesnę retoriką ir neatmesti papildomo palūkanų normų didinimo po vasaros. Tačiau sprendimus lems tai, ar spartesnė infliacija bus laikina dėl energijos kainų, ar taps platesnio masto reiškiniu.

  • Uzbekistanas po reformų: BVP šoktelėjo iki 130 mlrd. eurų, bet ar žmonės tai jaučia?

    Uzbekistanas po reformų: BVP šoktelėjo iki 130 mlrd. eurų, bet ar žmonės tai jaučia?

    Augimas įspūdingas, klausimai lieka

    Uzbekistano ekonomika pastarąjį dešimtmetį augo sparčiai, o valdžia vis dažniau pabrėžia ne vien BVP, bet ir tai, ar augimas virsta realiomis pajamomis gyventojams. 2026 metų pirmąjį pusmetį pramonės apimtys didėjo 8 proc., paslaugų sektorius – 16,9 proc., statybos – 13,8 proc., žemės ūkis – 4,7 proc.

    Tarptautinis valiutos fondas skelbia, kad 2025 metais realusis BVP augo 7,7 proc., o 2026 metų pirmąjį ketvirtį metinis augimas paspartėjo iki 8,7 proc. Tačiau tarptautinės institucijos ir patys politikos formuotojai vis aiškiau matuoja, kiek šis tempas atsispindi darbo rinkoje ir namų ūkių biudžetuose.

    Nuo skaičių iki struktūrinių pokyčių

    Pokyčių mastą gerai iliustruoja palyginimas su laikotarpiu iki reformų pradžios. Nominalusis BVP nuo maždaug 21 mlrd. eurų 2016 metais išaugo iki maždaug 130 mlrd. eurų, o eksportas per tą patį laiką kilo nuo maždaug 2,3 mlrd. eurų iki maždaug 28,5 mlrd. eurų.

    Kartu šalis per kelerius metus reikšmingai pagerino pozicijas tarptautiniuose reitinguose, vertinančiuose ekonominę laisvę ir reguliavimo aplinką. Ekspertai pabrėžia, kad tai siejama su nuoseklesniu reguliavimo atvėrimu, privataus sektoriaus vaidmens didinimu ir didesniu nuspėjamumu investuotojams.

    Kapitalo šaltiniai persitvarkė

    Vienas ryškiausių reformų rezultatų – pasikeitusi investicijų struktūra: šalia valstybės išlaidų didesnę dalį sudaro privatus verslas, užsienio investuotojai ir smulkios įmonės. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko atstovai akcentuoja, kad investuotojų pasitikėjimas paprastai formuojasi per kelerius metus, o jį stiprina demografija ir verslumo potencialas.

    „Pasitikėjimą šia šalimi lemia keli veiksniai, bet svarbiausia – jauna, auganti visuomenė, daug verslininkų ir daug dinamikos. Reformos juda teisinga kryptimi“, – sakė Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko atstovas Francis Malige.

    Ekonomikos ir finansų ministerijos duomenimis, įmonių su užsienio kapitalu skaičius per penkerius metus daugiau nei padvigubėjo: nuo maždaug 9 000 2020 metais iki beveik 20 000 2026 metų viduryje. Smulkaus verslo investicijos nuo maždaug 1,5 mlrd. eurų 2016 metais išaugo iki maždaug 25,5 mlrd. eurų 2025 metais, o startuolių finansavimas pernai pasiekė apie 290 mln. eurų.

    „Visi Uzbekistano sektoriai plečiasi, o paslaugos ir statybos šiuo metu labiausiai tempia bendrą augimą. Tiesioginės užsienio investicijos didėjo, o specialiosios ekonominės zonos, technoparkai ir pramoniniai klasteriai padeda nukreipti privatų kapitalą į gamybą ir agroperdirbimą“, – teigė Ekonomikos ir finansų ministerijos atstovas Saidislom Saidkhonov.

    Darbo rinka ir skurdo mažinimas

    Augimas pats savaime nereiškia aukštesnio pragyvenimo lygio, todėl reformų dėmesys nukreiptas į užimtumą, neformalios darbo rinkos mažinimą ir pajamų didinimą. Valdžia teigia, kad priemonės turėtų gerinti ne tik darbo vietų skaičių, bet ir jų kokybę.

    „Kartu su kitomis ministerijomis ir agentūromis įgyvendiname tikslines programas ir tyrimus, kad mažintume neformalų užimtumą. Daugiau nei devyni milijonai žmonių buvo ištraukti iš skurdo, o mūsų ambicingas tikslas – artimiausiu metu panaikinti absoliutų skurdą“, – sakė skurdo mažinimo ir užimtumo viceministras Marat Jurayev.

    Naujausi duomenys rodo, kad pamažu didėja labiau įsitvirtinusių įmonių svoris: auga pelno mokestį mokančių bendrovių skaičius, daugėja ir verslų, veikiančių ilgiau nei dešimtmetį. Taip pat plečiasi vidutinės įmonės, kuriose dirba nuo 11 iki 99 darbuotojų, o tai signalizuoja, kad augimas neapsiriboja vien mikroverslais.

    JT plėtros programos atstovai atkreipia dėmesį ir į platesnį dalyvavimą ekonomikoje, ypač moterų įtrauktį. Teigiama, kad teisėkūros pokyčiai ir paramos verslumui priemonės atvėrė daugiau galimybių darbo rinkoje.

    „Moterų galimybės smarkiai pasikeitė dėl naujausių teisinių reformų ir paramos verslumui. Įtvirtintas vienodas atlygis už vienodos vertės darbą, taip pat panaikinti tam tikri ribojimai moterų darbui kai kuriose šakose“, – sakė JT plėtros programos atstovė Akiko Fujii.

    Kasdienis pokytis finansuose

    Daugeliui gyventojų apčiuopiamiausias reformų rezultatas – pokyčiai finansų sistemoje ir atsiskaitymuose. Po 2017 metais liberalizuotos valiutų rinkos šalis įvedė vieningą valiutos kursą, išplėtė konvertuojamumą ir perėjo prie lankstesnio kurso formavimo, o Tarptautinis valiutos fondas valiutos kurso režimą priskiria plaukiojančiam.

    Centrinio banko duomenimis, įmonių, vykdančių valiutų operacijas, skaičius išaugo nuo maždaug 29 000 2019 metais iki maždaug 90 000 2025 metų pabaigoje. Tai siejama su labiau išvystyta rinkos infrastruktūra ir didesniu verslo poreikiu atsiskaityti tarptautinėse tiekimo grandinėse.

    „Patobulinta rinkos infrastruktūra ir sąlygos dalyviams prisidėjo prie lankstesnės valiutos kurso aplinkos“, – teigė Centrinio banko atstovas Fayoz Gafurov.

    Reformos keitė ir vartotojų kasdienybę: plečiasi mobilioji bankininkystė, atsiskaitymai kortelėmis ir QR kodais, o skaitmeninių mokėjimų ekosistema skatinama konkurencijos ir infrastruktūros investicijų. Centrinis bankas pabrėžia universalaus QR sprendimo svarbą, kai naujos paslaugos testuojamos greičiau, o vartotojams atsiveria daugiau alternatyvų.

    „Centrinis bankas nuosekliai įgyvendina reformas, skirtas mokėjimų ekosistemai plėtoti. Vienas pavyzdinių projektų yra universali QR kodų sistema, leidžianti efektyviai testuoti naujas skaitmenines paslaugas, didinti konkurenciją ir gerinti paslaugas visuomenei“, – sakė Centrinio banko atstovas Djamshid Usmanov.

    Artėjant kitam augimo etapui, diskusija Uzbekistane vis labiau sukasi ne apie tempą, o apie tai, kaip tolygiai reformos virsta tvaresnėmis įmonėmis, geresniais darbais ir plačiau pasiekiamomis ekonominėmis galimybėmis. Tarptautinių institucijų vertinimu, ilgalaikis rezultatas priklausys nuo produktyvumo didinimo, konkurencijos ir socialinės politikos kokybės.

  • Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad Europoje vis dar gajus stereotipas apie pietiečius, gyvenančius ne pagal išgales, neatlaiko faktų patikros. Didžiausias namų ūkių įsiskolinimas fiksuojamas ne pietuose, o turtingesnėse šiaurės ir vakarų Europos šalyse.

    Eurostato skaičiavimu, 2025 metais Europos Sąjungos namų ūkių skola siekė 49,4 proc. bendrojo vidaus produkto, o euro zonoje – 50,7 proc. Abu rodikliai mažėja kasmet nuo 2020 metų, kai viršijo 60 proc., tačiau šalių skirtumai išlieka ryškūs.

    Kaip skaičiuojama namų ūkių skola

    Namų ūkių skola apima įsipareigojimus, tokius kaip būsto paskolos, vartojimo kreditai ir kitos skolos. Šis rodiklis pateikiamas kaip BVP dalis, kad būtų galima palyginti skirtingo dydžio ekonomikas ir įvertinti, kiek privataus skolinimosi tenka šalies sukuriamai vertei.

    Svarbu tai, kad šis santykis neparodo, kiek skolingas yra konkretus žmogus ar šeima. Jis apibūdina bendrą namų ūkių sektoriaus finansinį svertą, o 50 proc. reikštų, kad bendra namų ūkių skola prilygsta maždaug pusei metinės šalies ekonomikos produkcijos.

    Kodėl didelė skola kelia riziką

    Didelė namų ūkių skola savaime nereiškia krizės. Aukštesni rodikliai dažnai būdingi šalims su išvystyta hipotekos rinka, plačiu skolinimusi būstui ir brandžia finansų sistema, kur skolintis yra įprasta ir palyginti pigu.

    Vis dėlto per didelis įsiskolinimas gali sustiprinti ekonomikos nuosmukius, kai didėja palūkanos ar krenta pajamos. Europos Komisija 55 proc. BVP ribą dažnai vertina kaip lygį, nuo kurio namų ūkių skola gali tapti makroekonomine rizika, nes būtent privatus skolinimasis istorijoje ne kartą tapo kreditų krizių katalizatoriumi.

    Kur įsiskolinę labiausiai

    Europos žemėlapyje ryškėja paradoksas: šalių, kuriose namų ūkių skola viršija 55 proc. BVP, dauguma yra šiaurėje ar vakaruose. Tuo metu pietų Europoje, kuri anksčiau dažnai sieta su skolų krizėmis, namų ūkiai paprastai skolinasi santūriau.

    Italijoje namų ūkių skola sudaro 35,9 proc. BVP, Graikijoje – 38,0 proc., Ispanijoje – 42,9 proc., tad visos šios valstybės yra žemiau ES vidurkio. Tai išryškina kitą tendenciją: pietuose dažniau akcentuojami valdžios sektoriaus įsipareigojimai, o ne gyventojų skolos.

    Tarp labiausiai įsiskolinusių šalių pagal šį rodiklį išsiskiria Nyderlandai, kur namų ūkių skola siekia 93,5 proc. BVP, Danija – 84,1 proc., Švedija – 82,3 proc. Aukštus rodiklius taip pat rodo Suomija su 62,9 proc. ir Liuksemburgas su 60,5 proc.

    Ekspertai šiuose pavyzdžiuose dažnai akcentuoja būsto paskolų svarbą. Nyderlanduose didelė skola siejama su politika, kuri skatinanti skolintis būstui, o Danijoje ir Švedijoje reikšminga dalis įsipareigojimų tenka būsto finansavimui, todėl namų ūkiai gali būti jautresni palūkanų normų pokyčiams.

    Tuo metu Vokietija, nors yra viena turtingiausių ES ekonomikų, pagal rodiklį artima vidurkiui – 49,0 proc. Tai aiškinama didesne nuomos rinkos svarba ir mažesniu poreikiu finansuoti būstą itin didelėmis paskolomis, palyginti su šalimis, kuriose būsto įsigijimas beveik visada remiasi hipotekiniu skolinimusi.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad palūkanų normų kilimo laikotarpis išryškino skirtingus nacionalinių rinkų pažeidžiamumus. Šalyse, kur vyrauja kintamų palūkanų būsto paskolos, namų ūkių biudžetai palūkanų pokyčiams yra jautresni, todėl ekonominės politikos sprendimai ir bankų taikomos skolinimo sąlygos tampa ypač svarbios.

  • Kinijos augimas smunka iki 4,3 proc.: kas stabdo ekonomiką ir ar eksportas dar gelbės?

    Kinijos augimas smunka iki 4,3 proc.: kas stabdo ekonomiką ir ar eksportas dar gelbės?

    Kinijos ekonomika antrąjį 2026 metų ketvirtį augo 4,3 proc. per metus ir pasiekė lėčiausią tempą nuo 2022 metų pabaigos. Oficialūs duomenys nuvylė lūkesčius ir gerokai atsiliko nuo pirmojo ketvirčio, kai augimas siekė apie 5 proc.

    Augimą labiausiai slopino silpna vidaus paklausa ir užsitęsęs nekilnojamojo turto sektoriaus nuosmukis. Nors pramonė ir eksportas demonstravo atsparesnius rodiklius, to neužteko, kad kompensuotų vartojimo ir investicijų stagnaciją šalies viduje.

    Kodėl ekonomika lėtėja?

    Ekonomistai pabrėžia, kad Kinijos augimo modelis darosi vis labiau nesubalansuotas: valstybės parama ir investicijos koncentruojamos į pažangias sritis, tokias kaip DI, puslaidininkiai ir robotika. Tuo metu mažesnės pridėtinės vertės gamyba ir daug darbo vietų kuriantis paslaugų sektorius auga vangiau.

    Prie silpnesnių nuotaikų prisideda ir nekilnojamojo turto krizės šleifas: būstas ilgą laiką buvo svarbus namų ūkių turto bei savivaldybių finansų ramstis. Kai kainos ir pardavimai spaudžiami, gyventojai linkę taupyti, o verslas atsargiau planuoja plėtrą.

    Eksportas šauna, bet ar užteks?

    Eksportas pirmąjį 2026 metų pusmetį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, didėjo 17,6 proc., o birželį šuolis siekė 27 proc. Šį pagyvėjimą skatino pasaulinė paklausa Kinijos gaminiams, įskaitant elektrines transporto priemones, elektronikos komponentus ir su DI bumu siejamą įrangą.

    Vis dėlto augantis prekybos perteklius didina įtampą su partneriais, kurie kritikuoja Kiniją dėl subsidijų ir galimo perteklinės produkcijos eksporto. Tokia dinamika reiškia, kad vien eksportu paremta strategija gali susidurti su papildomomis kliūtimis, įskaitant importo ribojimus ar tarifus.

    Vartojimas rodo mišrius signalus

    Vidaus rinkoje matyti nevienareikšmės tendencijos: mažmeninė prekyba birželį augo 1,0 proc. per metus ir atsitiesė po gegužės smukimo. Didesnį aktyvumą rodė ryšio įrangos ir kosmetikos pardavimai, tačiau automobilių ir kitų brangių pirkinių paklausa išliko silpna.

    Pramonės gamyba birželį augo 5,3 proc. ir viršijo prognozes, o tai rodo, kad gamybos sektorius vis dar yra vienas pagrindinių ekonomikos atramos taškų. Vis dėlto didėjantis automatizavimas ir DI sprendimų diegimas kelia klausimų, ar ilgainiui bus sukurta pakankamai naujų darbo vietų.

    Tarptautinis valiutos fondas 2026 metų Kinijos augimo prognozę yra padidinęs iki 4,6 proc., o 2027 metais tikisi 4,1 proc. Kinijos vadovybė 2026 metams yra nustačiusi 4,5–5 proc. augimo tikslą, tad didėja spaudimas imtis papildomų priemonių vidaus paklausai stiprinti ir užimtumui stabilizuoti.

  • Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad įmonių skola Europos Sąjungoje labai skiriasi, o didžiausi skaičiai fiksuojami ne ten, kur dažniausiai tikimasi. Skaičiuojama ne valdžios, o ne finansų įmonių skola, lyginama su šalies bendruoju vidaus produktu.

    2025 metų pabaigoje ES įmonių skola siekė 70,1 proc. BVP, o euro zonoje buvo kiek didesnė – 71,6 proc. Abu rodikliai priartėjo prie žemiausių lygių per beveik du dešimtmečius, nes nominalus ekonomikos augimas daug kur aplenkė skolinimosi tempą.

    Ką tiksliai skaičiuoja Eurostatas

    Rodiklis apima ne finansų įmonių skolas bankams ir skolos vertybinius popierius, pavyzdžiui, įmonių obligacijas. Bankų, draudikų ir kitų finansų institucijų įsipareigojimai į šią statistiką neįtraukiami.

    Siekiant išvengti dvigubo skaičiavimo, išmetamos paskolos tarp tos pačios šalies įmonių. Tačiau tarpvalstybinis skolinimas tos pačios tarptautinės grupės viduje lieka statistikoje, ir tai ypač stipriai didina rodiklius finansų centruose.

    Kodėl svarbi 85 proc. riba

    Europos Komisija 85 proc. BVP ribą naudoja kaip orientyrą Makroekonominių disbalansų procedūroje. Šis „įspėjimo slenkstis“ atsirado po pasaulinės finansų krizės ir euro zonos skolų krizės, kai išryškėjo privataus sektoriaus per didelio įsiskolinimo rizikos.

    Ribos peržengimas automatiškai nereiškia artėjančios krizės ar sankcijų. Dažniau tai signalas Komisijai įvertinti, ar aukšti skaičiai kyla iš realių pažeidžiamumų, ar iš struktūrinių ir statistinių ypatumų.

    Kas ES viršija įspėjimo slenkstį

    Eurostato skaičiavimais, septyniose ES valstybėse įmonių skola viršija 85 proc. BVP. Tarp jų yra Belgija (90,6 proc.) ir Prancūzija (91,6 proc.), taip pat Nyderlandai (106,3 proc.), Kipras (107,3 proc.), Švedija (108,6 proc.) ir Danija (115,4 proc.).

    Aiški išimtis – Liuksemburgas, kur įmonių skola siekia 251,1 proc. BVP. Tai daugiau nei du su puse karto viršija šalies metinę ekonomikos apimtį ir yra didžiausias rodiklis visoje ES.

    Kodėl viršuje – maži finansų centrai

    Keturi iš penkių aukščiausių rodiklių tenka palyginti mažoms ekonomikoms, kurios veikia kaip tarptautiniai finansų ir holdingų centrai: Liuksemburgui, Nyderlandams, Kiprui ir Belgijai. Tokiose šalyse registruojamos tūkstančiai specialios paskirties ar grupės finansavimo įmonių, kurios realios veiklos vietos ekonomikoje turi mažai, bet jų skola statistikoje priskiriama ne finansų įmonėms.

    Dėl to skaičiai dažnai labiau atspindi, kur tarptautinės korporacijos susidėlioja vidinį finansavimą ir investicijų srautus, o ne tai, kiek realiai skolinasi vietos gamyba, prekyba ar paslaugos. Ne veltui kai kurių šalių centriniai bankai skelbia alternatyvius vertinimus, bandydami atskirti vidaus įmonių įsiskolinimą nuo tarptautinių finansavimo struktūrų.

    Kur skola laikoma tikra rizika

    Ne visur aukštas rodiklis yra statistinis efektas. Prancūzija šiame kontekste dažnai minima kaip didelė ekonomika, kur aukštesnė įmonių skola labiau siejama su realiais makrofinansiniais iššūkiais, o ne vien su tarptautinių grupių apskaita.

    Švedijoje didelė skolos dalis koncentruota komercinio nekilnojamojo turto sektoriuje, kuris ypač išaugo itin žemų palūkanų laikotarpiu. Po 2022 metų palūkanų šuolio būtent šis segmentas daugelyje Europos šalių tapo jautresnis refinansavimo rizikai ir finansavimo kainai.

    Įdomiausia – reitingo apačioje

    Priešingą vaizdą rodo Italija ir Graikija: nors jų viešoji skola ES yra viena didžiausių, įmonių įsiskolinimas išlieka palyginti mažas. 2025 metų pabaigoje Graikijos įmonių skola siekė 58,6 proc. BVP, o Italijos – 55,1 proc., abiem atvejais žemiau ES vidurkio.

    Tai pabrėžia pagrindinę šių duomenų žinutę: įmonių skolos reitingas ne visada sutampa su viešųjų finansų problemomis. Dažnai jis pasakoja apie skirtingus ekonomikos modelius, kapitalo rinkų gylį ir tai, kokį vaidmenį valstybė atlieka kaip tarptautinių įmonių finansavimo platforma.

    Žvelgiant į bendrą vaizdą, Europos įmonių skolos statistika yra ir perspėjimo indikatorius, ir veidrodis, rodantis finansų globalizaciją. Norint suprasti realias rizikas, vien „proc. nuo BVP“ neužtenka – būtina įvertinti, kas tiksliai skolinosi, kam ir kokiu tikslu.

  • Europa vejasi JAV ekonomiką: kodėl Pietų šalys atsilieka, o Šiaurė didina pranašumą

    Jungtinės Valstijos pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai paspartėjo greičiau nei Europos Sąjunga, o atotrūkis ES viduje ryškėja. Vis dažniau pripažįstama, kad problema ne vien išorės konkurentai, bet ir pačios Europos gebėjimas augti, diegti inovacijas ir didinti našumą.

    Ekonomistų vertinimu, viena pagrindinių priežasčių yra silpnesnis ES įmonių konkurencingumas, kurį apsunkina nevienodi reikalavimai tarp valstybių ir didelė administracinė našta. Skandinavijos ir kitos Šiaurės Europos valstybės šią problemą kelia ypač aktyviai, ragindamos paprastinti taisykles ir labiau suvienodinti vidaus rinką.

    „Europos Sąjungai būtina didinti konkurencingumą, o verslui šiandien per sunku veikti skirtingų taisyklių ir per gausių reguliavimų sąlygomis“, – sakė Švedijos ambasadorė Lenkijoje Martina Quick.

    Technologinė priklausomybė – silpna vieta

    ES lygiu vis daugiau dėmesio skiriama aukštosioms technologijoms: automatizacijai, DI, kvantinėms technologijoms ir debesijos sprendimams. Tikslas aiškus – atsiremti į didesnę pridėtinę vertę kuriančius sektorius, kurie JAV ekonomikai padėjo išlaikyti spartesnį našumo augimą.

    Europos Komisija pastaruoju metu akcentuoja technologinio suvereniteto kryptį, siekdama mažinti priklausomybę nuo tiekėjų už ES ribų. Daugiausia dėmesio skiriama puslaidininkiams, DI ir debesijos paslaugoms – sritims, kuriose Europa ilgai atsiliko tiek investicijų mastu, tiek pasaulinių lyderių skaičiumi.

    Pietūs atsilieka, Šiaurė išsiskiria

    Skirtumai tarp ES regionų išryškėja lyginant augimą su JAV. Remiantis Lenkijos ekonomikos instituto skaičiavimais, 2000–2024 metais Pietų Europos šalių grupėje Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kipre, Maltoje ir Portugalijoje bendrasis vidaus produktas, skaičiuojamas pagal perkamosios galios paritetą, augo 25 proc. punktų lėčiau nei JAV.

    Tuo metu Šiaurės Europos grupė, į kurią įtraukiamos Belgija, Danija, Airija, Nyderlandai, Suomija ir Švedija, atrodo tvirčiau. Šios valstybės ne tik sparčiau didino ekonomikos apimtį, bet ir išsiskyrė nuoseklesniu našumo gerėjimu, ypač vertinant BVP pagal perkamosios galios paritetą vienai darbo valandai.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien bendrų iniciatyvų nepakaks, jei ES nepajudės keliomis kryptimis vienu metu: mažins reguliacinę fragmentaciją, didins investicijas į inovacijas ir stiprins kapitalo bei darbo jėgos mobilumą. Priešingu atveju atotrūkis nuo JAV gali tapti ne ciklinis, o struktūrinis, o ES vidinės „dviejų greičių“ ekonomikos rizika tik augs.

  • Euro zonai lėtėjant, išsiskyrė 3 šalys: jų ekonomikos 2026 metais auga keliskart greičiau

    Euro zonai lėtėjant, išsiskyrė 3 šalys: jų ekonomikos 2026 metais auga keliskart greičiau

    Euro zonos augimas lėtėja

    Euro zonos ekonomikos augimas 2026 metų pradžioje smarkiai sulėtėjo. Eurostato antruoju įverčiu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paaugo 0,1 proc., o per metus – 0,8 proc.

    Ketvirtąjį 2025 metų ketvirtį metinis euro zonos augimas siekė 1,3 proc., tad tempas akivaizdžiai prislopo. Visa Europos Sąjunga augo kiek sparčiau: 0,2 proc. per ketvirtį ir 1,0 proc. per metus.

    Ši dinamika išryškina atotrūkį nuo JAV, kur metinis BVP augimas tuo pačiu laikotarpiu siekė 2,7 proc. Vis dėlto lėtesnį bendrą euro zonos vaizdą užgožia kelių valstybių šuolis, gerokai lenkiantis vidurkį.

    Trys lyderės: Kipras, Bulgarija ir Ispanija

    Tarp valstybių, kurių 2026 metų pirmojo ketvirčio duomenys jau paskelbti, ryškiausiai išsiskyrė Kipras, Bulgarija ir Ispanija. Jų ekonomikos augo daugiau nei tris kartus greičiau nei euro zonos vidurkis.

    Visų trijų šalių rezultatus lemia skirtingi veiksniai: nuo turizmo ir investicijų iki vidaus vartojimo bei ES finansavimo. Tačiau kartu kiekviena jų susiduria ir su savomis rizikomis, kurios gali pakeisti trajektoriją antrąją metų pusę.

    Kipras: spartus augimas, bet didėja infliacijos spaudimas

    Kipro ekonomika 2026 metų pirmąjį ketvirtį per metus paaugo 3,0 proc. Tai aukščiausias rezultatas tarp šalių, kurių duomenys tuo metu buvo prieinami, ir beveik keturis kartus viršijo euro zonos vidurkį.

    Vis dėlto tempas sumažėjo, palyginti su 4,3 proc. metiniu augimu 2025 metų pabaigoje. Europos Komisija Kipro augimą siejo su stipriu privačiu vartojimu, investicijomis, kurias palaiko ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšos, bei itin sėkmingu turizmo sezonu.

    Išorinė aplinka, ypač energetikos kainų svyravimai ir geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, darė tiesioginę įtaką infliacijai. Kipro metinė infliacija nuo 0,9 proc. vasarį paspartėjo iki 1,5 proc. kovą ir 3,0 proc. balandį, o energijos kainos balandį buvo 8,7 proc. didesnės nei prieš metus.

    Turizmas, kuris sudaro apie 14 proc. Kipro BVP, išlieka jautriausia sritis. Tuo pat metu viešieji finansai suteikia amortizatorių: 2026 metų pirmąjį ketvirtį bendrosios valdžios sektorius fiksavo 573,3 mln. eurų perteklių, tai atitiko 1,5 proc. BVP.

    Bulgarija: augimas išlieka, bet ryškėja fiskalinės įtampos

    Bulgarijos ekonomika 2026 metų pirmąjį ketvirtį per metus paaugo 2,9 proc. ir išlaikė tą patį tempą kaip 2025 metų pabaigoje. Rezultatas išsiskiria tuo, kad nuo 2026 metų sausio 1 dienos Bulgarija įsivedė eurą ir tapo 21-ąja euro zonos nare.

    Europos Centrinio Banko vertinimu, šalies integracija su bendra rinka yra gili: didelė eksporto dalis keliauja į ES ir euro zonos valstybes, o pramonės sektorius įsiliejęs į Europos tiekimo grandines. Europos Komisija 2026 metams Bulgarijai prognozavo 2,7 proc. augimą, kurį turėtų palaikyti ES lėšos, gynybos investicijos ir vartojimas.

    Tačiau augimą lydėjo įspėjimai dėl perkaitimo požymių. TVF yra akcentavęs, kad atlyginimų didėjimas gali lenkti našumą, o spartus kreditavimas ir būsto kainų kilimas didina disbalansų riziką.

    Fiskalinė padėtis taip pat kelia klausimų: 2025 metais deficitas išaugo iki 3,5 proc. BVP ir viršijo 3,0 proc. ribą, nuo kurios Europos Komisija vertina perteklinio deficito procedūros riziką. Be to, 2026 metų balandį metinė infliacija pašoko iki 6,2 proc., energijos kainoms padidėjus 16,1 proc., o paslaugų infliacijai pasiekus 8,3 proc.

    Ispanija: stipriausia iš didžiųjų

    Tarp keturių didžiausių euro zonos ekonomikų sparčiausiai augo Ispanija. Nacionalinio statistikos instituto duomenimis, 2026 metų pirmąjį ketvirtį BVP padidėjo 0,6 proc. per ketvirtį ir 2,7 proc. per metus, šiek tiek paspartėjęs nuo 2,6 proc. 2025 metų pabaigoje.

    Palyginimui, tuo pačiu laikotarpiu Vokietijos metinis augimas siekė 0,3 proc., Prancūzijos – 1,1 proc., Italijos – 0,7 proc. Ispanijos tempas iš esmės prilygo JAV metiniam rodikliui.

    Ispanijos atsparumą daugiausia palaikė vidaus paklausa. Namų ūkių vartojimas per metus augo 3,2 proc., o bendrasis kapitalo formavimas – 5,8 proc., taip sustiprindamas investicijų vaidmenį ekonomikoje.

    Kita vertus, išorės paklausa augimą mažino, nes importas augo sparčiau nei eksportas. Analitikai taip pat pabrėžia struktūrines problemas: produktyvumo augimo vangumą, būsto pasiūlos nepakankamumą ir didelę valdžios skolos naštą, artėjančią prie 100 proc. BVP.

    Ką tai sako apie 2026 metų Europą

    Nors euro zonos bendras augimo tempas išlieka kuklus, 2026 metais Europos ekonomikos žemėlapis aiškiai persibraižo. Spartesnis augimas dažniau fiksuojamas pietinėse ir rytinėse ES valstybėse, o tradicinės pramonės šerdies ekonomikos auga gerokai lėčiau.

    Tolesnė kryptis priklausys nuo energetikos kainų, geopolitinės rizikos ir to, kaip efektyviai šalys panaudos ES investicines programas. Ne mažiau svarbu ir tai, ar spartesnį augimą lydės tvarūs viešieji finansai bei našumo didėjimas, o ne vien laikini vartojimo ar turizmo ciklai.