Tag: Caltech

  • Robotui pavyko savarankiškai pastatyti konstrukciją kosmose – pirmasis toks bandymas

    Robotui pavyko savarankiškai pastatyti konstrukciją kosmose – pirmasis toks bandymas

    Kosmose pirmą kartą pademonstruota, kad robotas gali savarankiškai pastatyti konstrukciją be astronautų pagalbos. Tai svarbus žingsnis link ateities, kai dideli objektai orbitoje būtų surenkami „vietoje“, o ne iš anksto pilnai pagaminami Žemėje.

    Demonstracijai panaudotas robotas ASTRA (Autonomous In-Space Tensioned Reflector Assembly), kurį sukūrė Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) mokslininkai, o projektą finansavo JAV agentūra DARPA, rašo „ScienceAlert“.

    Per bandymą robotas nuosekliai sujungė kompozitinių pluoštų vamzdelius ir aliuminio jungtis, žingsnis po žingsnio išplėsdamas planuojamos atspindinčios antenos segmentą. Surinkta dalis siekė apie 1,4 metro.

    Nors tai kol kas tik pirmasis antenos segmentas, kūrėjai pabrėžia, kad pademonstruotas technologijos veikimo principas. Esminė idėja – pagrindines detales į kosmosą atgabenti kompaktiškai supakuotas, o surinkimą patikėti autonominiam įrenginiui.

    Trečiasis kelias kosminėms konstrukcijoms

    Iki šiol kosmose dažniausiai buvo remiamasi dviem strategijomis: konstrukcijas surinkti iš dalių su astronautų pagalba arba jas maksimaliai suspausti raketoje ir vėliau išskleisti pasiekus orbitą. Autonominis surinkimas orbitoje laikomas reikšminga trečiąja alternatyva.

    Tokia kryptis ypač aktuali, kai objektai tampa per dideli, kad juos būtų įmanoma patikimai iš anksto pagaminti Žemėje ir vėliau išskleisti kosmose. Kūrėjai nurodo, kad ilgainiui tikslas – surinkti struktūras, kurių mastas galėtų siekti šimtus metrų ar net kilometrus.

    Pasak ASTRA komandos vadovo, aviacijos ir kosmoso inžinieriaus Sergio Pellegrino, tokie sprendimai galėtų praversti ne tik astronomijoje ar astrofizikoje. Jie būtų reikalingi ir ryšių sistemoms bei kitiems didelio masto projektams, pavyzdžiui, didelėms saulės baterijų sistemoms kosmose.

    NOM4D programa ir kiti bandymai

    ASTRA buvo kuriamas kaip DARPA programos NOM4D (Novel Orbital and Moon Manufacturing, Materials and Mass-efficient Design) dalis. Ši iniciatyva 2022 metais pradėta siekiant ieškoti būdų, kaip kosmose daugiau pagaminti ir surinkti vietoje, taip mažinant į orbitą keliamų krovinių apimtį.

    Programoje numatytas ir dar vienas bandymas: JAV Ilinojaus universiteto Urbana-Šampeine komanda planuoja į Tarptautinę kosminę stotį (TKS) nusiųsti įrangą, skirtą patikrinti gamybos orbitoje galimybes.

    Šiame projekte TKS astronautai turėtų išbandyti metodą, kuriuo skystos medžiagos paverčiamos kietomis. Tikslas panašus – į kosmosą gabenti mažiau „paruoštų“ didelių komponentų ir daugiau gamybos atlikti jau orbitoje.

    DARPA programos vadovas Andrew Detor pabrėžė, kad būsimai kosmoso ekonomikai reikės didelių objektų – nuo didelių sandėliavimo mazgų ar buveinių iki plačių saulės masyvų ir didelių radijo antenų. Tokius projektus riboja būtent mastelis, todėl automatizuotas surinkimas tampa kertine kryptimi.

    Nors dabartinės demonstracijos dar yra riboto masto, jos laikomos ženklu, kaip ateityje galėtų būti surenkami kosminiai įrenginiai, instrumentai ar net didesni objektai. Kol kas Caltech komanda užbaigia misiją ir vertina, kokias naujas tyrimų kryptis atveria sėkminga ASTRA demonstracija.

  • Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Iki šiol manyta, kad išorinės Saulės sistemos planetos, tokios kaip Uranas ir Neptūnas, gali išlikti stabilios neįsivaizduojamai ilgai, net jei Saulė po kelių milijardų metų virs baltąja nykštuke. Tačiau naujas modeliavimu ir stebėjimų analize paremtas tyrimas rodo gerokai niūresnį scenarijų.

    Astrofizikai teigia, kad Saulės masės netekimas senstant gali būti ne tolygus ir ramus, o labiau chaotiškas. Vietoje vieno sklandaus proceso masė galėtų būti išmetama daugybe atskirų, atsitiktinių pliūpsnių, kurie tarsi stumteltų Saulę ir pakeistų jos gravitacinį poveikį planetoms.

    Saulė gali „stuksėti“ tūkstančius kartų

    Tyrime modeliuojama, kad kiekvienas toks išmetimo epizodas galėtų sudaryti apie vieną dešimttūkstantąją Saulės masės, o panašių epizodų per vėlyvą Saulės evoliucijos etapą galėtų būti tūkstančiai. Nors atskiras pokytis būtų mažas, jų suma gali išbalansuoti didžiųjų planetų orbitas.

    Skaičiavimai rodo, kad atsitiktinumas čia yra esminis: jei masė būtų išmetama idealiai simetriškai, poveikis galėtų išsilyginti. Tačiau realistiškesnė, netolygi masės netektis gali sukurti ilgainiui didėjančius orbitų nukrypimus.

    Kas nutiktų planetoms?

    Modeliuose, kuriuose taikyti tikėtini masės netekimo parametrai, didelėje dalyje scenarijų išorinės planetos pradeda pavojingai artėti prie orbitų persikirtimo dar iki tol, kol Saulė baigia netekti didžiosios dalies išorinių sluoksnių. Kai kuriais atvejais reikšmingas nestabilumas prasideda Saulei praradus tik apie 10 proc. masės.

    Galimos pasekmės skamba dramatiškai: Uranas ir Neptūnas teoriškai galėtų pakeisti savo vietas arba pasislinkti į gerokai vidines orbitas, sukeldami grandininę gravitacinę sumaištį. Kai kuriuose scenarijuose bent viena milžinė planeta galiausiai būtų išmesta į tarpžvaigždinę erdvę ir taptų klajojančia planeta.

    Kodėl tai svarbu ne tik mums?

    Toks rezultatas reikštų, kad Saulės sistemos ateitis gali būti ne tik trumpesnė, bet ir daug labiau priklausoma nuo atsitiktinių procesų, nei buvo manyta anksčiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai keičia ir platesnį požiūrį į planetinių sistemų raidą, nes didžioji dalis Paukščių Tako žvaigždžių gyvenimo pabaigoje patiria panašius virsmus.

    „Staigmena yra ta, kas nutinka, kai tariamas glotnumas virsta atskirais išmetimo įvykiais: vaizdas pasikeičia iš esmės“, – sakė vienas tyrimo autorių Konstantinas Batyginas.

    Tyrėjų teigimu, anksčiau įsivaizduotas tylus ir tvarkingas planetinių sistemų „išėjimas į pensiją“ gali būti mitas. Jei masės netekimas iš tiesų vyksta trūkčiojančiai, daugelio sistemų orbitos vėlyvoje stadijoje gali tapti gerokai trapesnės, o klajojančių planetų atsiradimas galėtų būti natūrali tokios pabaigos pasekmė.

  • Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Naujas Kalifornijos technologijos instituto Caltech mokslininkų tyrimas rodo, kad Saulės sistemos išorinių planetų orbitos ilgainiui gali tapti nestabilios gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Pasak darbo autorių, Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno „išlikimo terminas“ po Saulės virsmo baltąja nykštuke gali sutrumpėti iki maždaug 1 mlrd. metų.

    Ankstesni vertinimai teigė, kad milžinių orbitos galėtų išlikti stabilios beveik neįsivaizduojamai ilgai, net iki kvintilijono metų, t. y. daug kartų ilgiau nei dabartinis Visatos amžius. Toks optimistinis scenarijus rėmėsi prielaida, kad Saulė masę praranda tolygiai ir ramiai, todėl planetų orbitos tik pamažu „išsiplečia“.

    Kas keičia ankstesnį scenarijų

    Tyrime akcentuojama, kad Saulės masės netekimas vėlyvuoju evoliucijos laikotarpiu gali būti ne toks lygus, kaip dažnai modeliuota. Mokslininkai teigia, kad procesą gali lydėti atsitiktiniai, staigesni medžiagos išmetimai, kurie veiktų kaip chaotiški „spyriai“ ir kauptų orbitinius sutrikimus per ilgą laiką.

    Pagal šią logiką, net ir palyginti nedideli netolygumai, kartojami daug kartų, gali išbalansuoti išorinių planetų sąveikas tarpusavyje. Ilgainiui tai didintų riziką, kad viena ar kelios planetos būtų „išmestos“ į tolimesnes orbitas arba net visiškai išstumtos iš Saulės sistemos.

    Kada tai galėtų įvykti

    Mokslininkai primena, kad Saulės sistemai yra apie 4,57 mlrd. metų, o Saulei iki virtimo raudonąja milžine, pagal plačiai priimamus modelius, turėtų būti likę maždaug 5 mlrd. metų. Šiame etape Saulė plėsis, o vidinės planetos patirs dramatiškas pasekmes.

    Tyrime kartojamas dažnai minimas scenarijus, kad Merkurijus ir Venera būtų praryti, o Žemės likimas taip pat būtų labai nepalankus. Marsas laikomas labiau tikėtinu „išgyvenimo“ kandidatu vien todėl, kad yra toliau, tačiau ir jis patirtų didžiulius pokyčius dėl Saulės ryškio ir aplinkos transformacijų.

    Esminė naujojo darbo mintis yra apie vėlesnį laikotarpį, kai Saulė jau būtų tapusi baltąja nykštuke. Būtent tada, teigiama, dėl netolygaus masės praradimo pasekmių išorinėje sistemos dalyje per maždaug 1 mlrd. metų galėtų prasidėti grandininė orbitų destabilizacija.

    Kaip tai buvo apskaičiuota

    Tyrėjai naudojo didelio našumo superkompiuterius ir daugybę N kūnų skaitinių simuliacijų, kuriose modeliuojama kelių masyvių objektų tarpusavio gravitacinė sąveika. Virtualiame modelyje buvo įtraukti Saulė ir keturios milžinės planetos, o jų judėjimas skaičiuotas milijardų metų masteliu.

    Skirtumas nuo dalies ankstesnių darbų buvo tai, kad Saulės masės netekimas modeliuotas ne kaip tolygus mažėjimas, o kaip atsitiktinių epizodų seka. Buvo paleista daug skirtingų scenarijų, kad būtų įvertinta, kokiomis sąlygomis sistema dažniausiai pereina į chaotišką būseną.

    Darbas pavadintas Terminalinis Saulės sistemos nestabilumas, sukeltas stochastinio Saulės masės praradimo ir publikuotas žurnale The Astrophysical Journal Letters. Nors tai kalba apie labai tolimą ateitį, tyrimas svarbus tuo, kad parodo, kaip jautriai planetų sistemos stabilumas priklauso nuo žvaigždės evoliucijos detalių.