Mokslininkai pirmą kartą lauko sąlygomis išbandė paprastą būdą sustorinti Arkties jūros ledą, tačiau pripažįsta: metodas kelia ir praktinių, ir ekologinių klausimų.
Kanados Nunavuto teritorijoje, Kembridž Bi (Cambridge Bay) apylinkėse, žiemos metu buvo atliktas pirmasis tokio tipo eksperimentas, kuriuo siekta padidinti jūros ledo storį ir jo atspindimąją gebą. Tyrėjai pasirinko palyginti paprastą principą: šaltuoju sezonu ant esamo ledo užpumpuoti jūros vandens ir leisti jam užšalti, suformuojant papildomą sluoksnį.
Toks ledo storinimas šiaurės bendruomenėms nėra naujiena, nes panašūs sprendimai dešimtmečiais taikyti kuriant ledo kelius ar laikinus pagrindus darbams ant ledo. Vis dėlto šįkart siekta įvertinti, ar metodas galėtų turėti platesnę reikšmę prisitaikant prie klimato kaitos Arkties regione.
Bandymo metu 2024–2025 metų žiemą buvo įrengti aštuoni bandomieji ir trys kontroliniai plotai. Bandomuosiuose plotuose panardinamaisiais siurbliais jūros vanduo buvo užlietas iki maždaug 20 centimetrų gylio, o kontroliniuose plotuose ledas paliktas natūraliai evoliucijai.
Pavasarį viename kontrolinių plotų atliktas atskiras bandymas, susijęs su tirpsmo vandens telkiniais ant ledo. Tyrėjai gręžė nedideles angas, kad pašalintų tamsesnį tirpsmo vandenį ir atidengtų šviesesnį ledą po juo, nes tirpsmo balos sugeria daugiau saulės šilumos ir spartina tirpimą.
Pasibaigus žiemai, bandomuosiuose plotuose ledo storis vidutiniškai buvo apie 32 centimetrais didesnis nei kontroliniuose. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad nedideliu mastu galima padidinti ir ledo šviesumą, o tai teoriškai svarbu todėl, kad šviesesnis paviršius daugiau saulės spinduliuotės atspindi atgal į kosmosą.
„Praktikoje šis metodas jau seniai naudotas ledo keliams ir platformoms įrengti, tačiau dabar siekiame suprasti, ar jis gali turėti pritaikymą klimato kaitos kontekste“, – sakė tyrime dalyvavę mokslininkai.
Arkties jūros ledo mažėjimas laikomas vienu ryškiausių klimato kaitos signalų, turinčių pasekmių tiek ekosistemoms, tiek pakrančių infrastruktūrai ir vietos gyventojų kasdienybei. Storesnis ir ilgiau išliekantis ledas galėtų sumažinti bangavimo poveikį kai kurioms pakrantėms, palengvinti judėjimą tradiciniais maršrutais ir tam tikrais sezonais sumažinti rizikas medžioklei ar žvejybai.
Vis dėlto didžiausias klausimas išlieka mastelio problema. Kad metodas būtų reikšmingas visam regionui, reikėtų didelių pajėgumų, žmonių ir technikos, veikiančios atšiauriomis sąlygomis, taip pat patikimos logistikos bei energijos šaltinių.
Ankstesniuose skaičiavimuose buvo vertinta, kad vien 10 proc. Arkties vandenyno ploto padengimui galėtų prireikti milijonų specialių siurblių, o visos Arkties mastu skaičius išaugtų dar kelis kartus. Tokios apimtys reikštų ne tik milžiniškas sąnaudas, bet ir papildomą poveikį aplinkai, kurį dar reikėtų įvertinti.
Kita svarbi tema yra ekologinės ir socialinės pasekmės. Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra pakankamai duomenų apie tai, kaip ilgalaikis ir didelio masto ledo storinimas paveiktų vietos ekosistemas, jūros druskingumo režimą, ledo struktūrą, gyvūnų migracijos kelius ar tradicinį vietos bendruomenių gyvenimo būdą.
Todėl šis metodas kol kas labiau vertinamas kaip potenciali prisitaikymo priemonė lokaliems atvejams, o ne greitas sprendimas visos Arkties ledo nykimui sustabdyti. Mokslininkai tikina, kad nauji bandymai davė vilčių, tačiau prieš svarstant platesnį taikymą reikės daugiau lauko tyrimų, nepriklausomo poveikio vertinimo ir aiškaus ekonominio pagrįstumo.