Mažoje Ispanijos Galisijos saloje A Toxa stovi koplyčia, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo visai paprasta – kol neprieini arčiau. Beveik visą jos išorę nuo sienų apačios iki varpinės dengia tūkstančiai šukučių kriauklių.
Tarp jų matyti skirtingų atspalvių geldelės – nuo beveik baltų iki rausvų ar kreminių, o ryškus reljefas saulėtą dieną sukuria dar labiau pastebimą raštą. Ši šventovė dažnai vadinama „Capilla de las Conchas“, arba Kriauklių koplyčia.
Koplyčia yra netoli O Grove, Pontevedros provincijoje. Būtent drėgnas, lietingas Galisijos klimatas ilgainiui tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šventovės sienoms prireikė papildomos apsaugos.
Sprendimas, kuris šiandien traukia turistus, iš pradžių buvo grynai praktiškas: kriauklės turėjo padėti vandeniui nutekėti, o ne įsigerti į mūrą. Taip gimė neįprasta fasado idėja, vėliau virtusi visos koplyčios vizitine kortele.
Kada ir kodėl atsirado kriauklių fasadas
Dabartinį pastatą suprojektavo architektas Daniel Vázquez-Gulías, o iškilmingas koplyčios atidarymas įvyko 1909 metų birželio 28 dieną. Vis dėlto tuo metu šventovės sienos dar nebuvo padengtos kriauklėmis – jos atsirado tik po kelių dešimtmečių.
Vėliau, ypač stipriai nuo lietaus nukenčiant vienai iš sienų, imta ieškoti būdo apsaugoti mūrą nuo drėgmės. XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje markizas de Riestra Raimundo Riestra Calderón kreipėsi į vietos mūrininką Anselmą Milláną, prašydamas pasiūlyti sprendimą.
Mūrininkas pasiūlė neįprastą išeitį – labiausiai lietaus veikiamą sieną dengti šukučių kriauklėmis, sudėtomis taip, kad persidengtų. Tokiu būdu vanduo turėjo nubėgti paviršiumi, o ne skverbtis į sieną.
Iš pradžių planuota apsaugoti tik vieną sieną, tačiau ilgainiui nuspręsta kriauklėmis padengti visą koplyčią. Darbai truko keletą metų – nuo ketvirtojo dešimtmečio pabaigos iki penktojo dešimtmečio pradžios – ir taip pastatas įgavo šiandieninį išskirtinį vaizdą.
Patronas ir salos kurortinė istorija
Koplyčia dedikuota šv. Charalampijui (Ispanijoje vadinamam San Caralampio) – III amžiaus krikščionių kankiniui. Religinėje tradicijoje jis buvo laikomas globėju, siejamu ir su odos ligomis, todėl toks pasirinkimas turėjo aiškų ryšį su salos praeitimi.
A Toxa ilgą laiką garsėjo gydomosiomis maudynėmis ir mineraliniais vandenimis, todėl į salą vykdavo kurorto svečiai. Koplyčia tarnavo ne tik vietos bendruomenei, bet ir atvykstantiems gydytis ar ilsėtis.
Religinės tradicijos šioje vietoje siekia ankstesnius laikus: anksčiau čia buvo šventovė, siejama su šv. Sebastijonu. Dabartinėje koplyčioje pagerbiama ir Karmelio kalno Dievo Motina (Virgen del Carmen), laikoma jūrininkų globėja – tai Galisijos pajūrio bendruomenėms ypač svarbus kultas.
Ką pamatysite viduje ir kuo ypatingos šukutės
Koplyčios vidus nedidelis ir kuklus, tačiau kriauklių motyvas matomas ir čia. Už altoriaus įrengta didelė akmeninė šukutės kriauklė, kurios fone pastatyta Karmelio kalno Dievo Motinos skulptūra.
Šukutės Galisijoje turi ir platesnę simboliką – jos laikomos piligrimų, keliaujančių į Santjago de Kompostelą, ženklu. Tokią kriauklę galima pamatyti ir piligrimų kelio ženklinime, ir ant keliautojų kuprinių, einant garsiuoju Camino de Santiago.
Pati A Toxa (dar vadinama La Toja) yra maždaug 110 hektarų salelė, sujungta tiltu su O Grove pusiasaliu, tad keltu plaukti nereikia. Šiandien joje veikia viešbučiai, SPA centrai, yra golfo aikštynas ir pasivaikščiojimo erdvės.
Salos kurortinę praeitį primena ir „Gran Hotel La Toja“, o su mineraliniais vandenimis siejama ir Ispanijoje gerai žinomų „La Toja“ muilų istorija – jai skirta nedidelė parduotuvė-muziejus. Kaip rašo portalas „National Geographic“, būtent praktiškas noras apsaugoti pastatą nuo drėgmės ilgainiui sukūrė vieną įsimintiniausių šio krašto architektūros detalių.