Ispanija ragina Europos Sąjungą grįžti prie bendro skolinimosi idėjos ir siūlo naują mechanizmą, kuris leistų kasmet bendrai skolintis iki 850 mlrd. eurų. Briuselyje šią iniciatyvą finansų ministrų susitikimų metu pristatė Ispanijos ekonomikos ir finansų ministras Carlosas Cuerpo, teigdamas, kad dabartinis geopolitinis fonas atveria galimybių langą.
Pagrindinis argumentas yra augantis poreikis saugiems, didelės apimties finansiniams instrumentams eurais, kurie stiprintų euro tarptautinį vaidmenį. ES siekia, kad euras taptų patrauklesne rezervine valiuta, o tam reikalinga gili ir likvidi rinka su aiškiai suprantamu mažos rizikos skolos produktu.
„Manome, kad dabar yra tinkamas galimybių langas šį pasiūlymą teikti, nes Europai reikia saugaus turto“, – sakė Carlosas Cuerpo.
Pagal Ispanijos išplatintą dokumentą siūloma sukurti vadinamąją European Sovereign Facility – centralizuotą bendros skolos platformą. Idėja – sujungti dalyvaujančių valstybių skolinimąsi ir taip sumažinti finansavimo kaštus, kurie kyla dėl skirtingų nacionalinių rinkų fragmentacijos ir nevienodų rizikos vertinimų.
Plane numatyta, kad jei prisidėtų visos 27 ES valstybės, taip pat Europos stabilumo mechanizmas ir Europos finansinio stabilumo fondas, metinė emisija galėtų siekti 850 mlrd. eurų. Tokiu tempu per penkerius metus būtų sukaupta iki 5 trilijonų eurų bendros skolos portfelis, kuris, Ispanijos vertinimu, taptų nauju etalonu euro zonos saugiems aktyvams.
Jeigu visos šalys nesutiktų dalyvauti nuo pradžių, siūloma pradėti nuo norinčiųjų koalicijos. Tačiau pačiame dokumente pabrėžiama, kad iniciatyvai įgyti svorio reikėtų bent penkių didžiausių euro zonos skolos emitentų – tik tada metinė emisija galėtų siekti apie 540–550 mlrd. eurų.
Numatomi du pagrindiniai garantijų ramsčiai: paskolos dalyvaujančioms valstybėms ir ES biudžetas. Tai reiškia, kad projektas neišvengiamai persipina su derybomis dėl 2028–2034 metų daugiametės finansinės programos, kurią ES planuoja suderinti iki 2026 metų pabaigos, ir su klausimu, kaip bus užtikrintas biudžeto finansavimas bei nauji nuosavi ištekliai.
Vis dėlto politinė realybė išlieka sudėtinga. Bendram skolinimuisi tradiciškai priešinasi dalis Šiaurės Europos valstybių, taip pat Vokietija ir Nyderlandai, argumentuodamos, kad tai silpnina fiskalinę drausmę ir gali sukurti moralinę riziką, kai atsakingiau besitvarkančios šalys netiesiogiai prisiima kitų finansinius įsipareigojimus.
Kita stovykla teigia, kad be bendrų instrumentų Europa pralaimės konkurenciją dėl kapitalo, investicijų ir strateginių projektų finansavimo, ypač gynybos, energetinio saugumo bei pramonės transformacijos srityse. Viešai naujo bendro skolinimosi idėją yra palaikiusios tokios šalys kaip Prancūzija ir Graikija, kurios dažniau akcentuoja bendrų euro zonos priemonių naudą krizėms amortizuoti.
Diskusija dėl bendros skolos neišvengiamai kelia ir praktinius klausimus: kaip būtų užtikrinta, kad dalyvaujančios valstybės laikytųsi ES fiskalinių taisyklių, kaip būtų paskirstomos išlaidos ir nauda, ir kokios būtų teisinės konstrukcijos ribos. Šie atsakymai lems, ar Ispanijos siūlymas taps realiu politiniu projektu, ar liks dar viena ambicinga, bet sunkiai įgyvendinama Briuselio idėja.