Ilgus dešimtmečius kūno masės indeksas (KMI, tarptautiniu mastu žinomas kaip BMI) buvo vienas pagrindinių rodiklių, padedančių greitai įvertinti, ar suaugusio žmogaus kūno masė gali būti susijusi su sveikatos rizikomis. Jis apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu, o Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad suaugusiesiems reikšmės nuo 25 paprastai siejamos su antsvoriu, o nuo 30 – su nutukimu.
Vis dėlto KMI paprastumas yra ir didžiausias jo trūkumas: dviem vienodo ūgio ir svorio žmonėms jis gali priskirti tą pačią kategoriją, nors jų kūno sudėjimas ir reali metabolinė rizika skirsis. Dėl to raumeningas sportuojantis žmogus kartais „patenka“ į antsvorio zoną, o kitas, kurio KMI normos ribose, gali turėti mažai raumenų ir daugiau visceralinių riebalų.
Specialistai pabrėžia, kad vienas skaičius negali atspindėti riebalų kiekio, jų pasiskirstymo ar bendros metabolinės būklės. Praktikoje KMI vertinamas kartu su kitais duomenimis, tokiais kaip liemens apimtis, arterinis kraujospūdis, kraujo tyrimai, amžius ir gretutinės būklės.
Kas keičia KMI kasdienėje praktikoje?
Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama liemens apimties ir ūgio santykiui, kuris dažnai laikomas paprastu būdu geriau „pagauti“ pilvinio tipo riebalų kaupimąsi. Principas nesudėtingas: liemens apimtis ir ūgis matuojami ta pačia vienetine sistema, o gautas santykis leidžia orientuotis, ar riebalai labiau telkiasi pilvo srityje.
Dažnai kartojama taisyklė, kad liemens apimtis turėtų būti mažesnė nei pusė ūgio, o reikšmės, artėjančios prie 0,50, gali būti signalas detalesniam įvertinimui. Būtent visceralinių riebalų perteklius siejamas su didesne 2 tipo cukrinio diabeto, hipertenzijos ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika net tada, kai bendra kūno masė neatrodo labai didelė.
Tačiau ir liemens apimties matavimas nėra „neklaidingas“: rezultatą gali paveikti matavimo vieta, laikysena, pilvo raumenų įtempimas ar net kvėpavimo fazė. Dėl to rekomenduojama matuoti stovint, neįtraukiant pilvo, po ramaus iškvėpimo ir visada panašiomis sąlygomis.
Naujas pasiūlymas: CBMI
2026 metais žurnale „Scientific Reports“ aprašyta mokslininkų siūloma alternatyva – CBMI, vadinamas nuosekliu kūno masės indeksu. Jis, kaip ir KMI, remiasi ūgiu bei kūno mase, tačiau naudoja kitokį matematinį modelį: į formulę įtraukiamas ūgio kubas ir kvadratinė šaknis, o žmogaus kūnas supaprastintai prilyginamas cilindrui.
Tyrime dalyvavo 400 sveikų žmonių nuo kūdikystės iki 75 metų, o visi matavimai atlikti viename centre Stambule. Autoriai lygino CBMI ir kitą indeksą, vadinamą TMI, su liemens ir ūgio santykiu, ir skelbė, kad CBMI ryšys su šiuo santykiu buvo stipresnis.
Publikacijoje taip pat pateikta orientacinė interpretacija: maždaug 0,46 liemens ir ūgio santykis įvardytas kaip optimali reikšmė, o 0,50 – kaip viršutinė normos riba, su jomis susiejant atitinkamus CBMI intervalus. Vis dėlto patys autoriai pabrėžė, kad ribos yra preliminarios, nes išvados remiasi ribota, vienoje vietoje tirta imtimi.
Ar KMI tikrai pasens?
Šiuo metu KMI tebėra patogus, greitas ir pigus atrankinis rodiklis, ypač vertinant dideles populiacijas, tačiau jis neturėtų būti traktuojamas kaip diagnozė. CBMI taip pat tiesiogiai nematuoja nei riebalų, nei raumenų, nei visceralinių riebalų kiekio – jo tikslas yra geriau atitikti kūno proporcijas ir sumažinti klaidingų interpretacijų riziką.
Kad naujas rodiklis būtų plačiau taikomas medicinos praktikoje, reikės didesnių ir įvairesnių tyrimų skirtingose populiacijose. Taip pat svarbu palyginti CBMI su tikslesniais kūno sudėties vertinimo metodais, tokiais kaip DEXA ar bioimpedansinė analizė, ir įvertinti, ar jis geriau prognozuoja realias metabolines baigtis.
„KMI yra naudingas kaip atrankos įrankis, bet jis neturi pakeisti gydytojo sprendimo, paremtu platesniu ištyrimu“, – pabrėžia daugelis klinikinės praktikos rekomendacijų. Todėl kol kas KMI į pensiją dar neišeina, tačiau diskusija dėl tikslesnių rodiklių aiškiai stiprėja.