Tag: Cell

  • Kalifornijoje atrasta „ugnies ameba“ nustatė naują sudėtingos gyvybės atsparumo karščiui rekordą

    Kalifornijoje, Lasseno ugnikalnių nacionaliniame parke, mokslininkai aptiko naują amebos rūšį, kuri, kaip teigiama, perrašė ribą, kokį karštį gali ištverti sudėtingesnė gyvybė. Naujoji ameba pavadinta Incendiamoeba cascadensis, o tyrėjai ją praminė „ugnies ameba iš Kaskadų“.

    Kaip rašoma „Live Science“, šis vienaląstis organizmas laboratorijoje augo ir dalijosi iki 63 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Tai aukščiausia temperatūra, kurioje iki šiol buvo žinoma besidauginanti eukariotinė ląstelė.

    Tyrime nurodoma, kad trumpai ameba gali išgyventi ir dar karštesnėje aplinkoje – iki 70 laipsnių Celsijaus. Tokiais atvejais ji suformuoja apsauginį apvalkalą ir pereina į ramybės būseną, o vėliau, sumažinus temperatūrą, gali atsigauti.

    Iki šio atradimo buvo manoma, kad eukariotinių ląstelių dauginimasis virš 60 laipsnių Celsijaus temperatūros yra nepasiekiamas. Todėl naujasis radinys laikomas svarbiu atskaitos tašku aiškinantis, kur yra „viršutinė riba“ sudėtingesnei gyvybei.

    Kas yra eukariotai ir kodėl tai svarbu

    Amebos priklauso eukariotams – organizmams, kurių DNR yra uždaryta branduolyje. Tai jas skiria nuo prokariotų (bakterijų ir archėjų), kurių ląstelėse branduolio nėra ir kurios paprastai laikomos atsparesnėmis ekstremalioms sąlygoms.

    Būtent todėl tyrėjams svarbu, kad rekordas pasiektas ne bakterijų, o eukariotinės ląstelės. Nors prokariotai, kaip nurodoma tyrime, gali išgyventi ir gerokai aukštesnėje temperatūroje, eukariotų galimybės iki šiol atrodė labiau ribotos.

    Kaip ameba prisitaiko prie karščio

    Komanda amebas aptiko mėginiuose, surinktuose prie Hot Springs Creek intako parke. Pastebėta, kad šie organizmai geriausiai klesti itin šiltoje aplinkoje – apie 55–57 laipsnius Celsijaus, o žemesnėje nei 42 laipsnių Celsijaus temperatūroje jų augimas sustojo.

    Stebėdami ląstelių dalijimąsi, mokslininkai naudojo specialiai šildomą mikroskopą, kad palaikytų stabilias sąlygas. Taip jie užfiksavo, kad amebos gali sėkmingai replikuotis esant 63 laipsniams Celsijaus.

    Tyrėjai taip pat aptiko užuominų, kas galėtų padėti šiai amebai išlikti: jos baltymų paviršiuje yra teigiamai įkrautų aminorūgščių. Panaši savybė būdinga ir kai kuriems šilumą mėgstantiems prokariotams, o tai gali būti susiję su baltymų stabilumu esant aukštai temperatūrai.

    Ką šis radinys gali reikšti tolesniems tyrimams

    Rezultatai paskelbti žurnale „Cell“. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar neatsako į klausimą, kas tiksliai riboja eukariotų atsparumą karščiui, tačiau naujoji rūšis suteikia galimybę šiuos mechanizmus tirti detaliau.

    Be to, tyrime primenama, kad ekstremalioms temperatūroms atsparių eukariotų būta ir anksčiau – pavyzdžiui, kai kurie grybai dykumose gali toleruoti iki maždaug 60 laipsnių Celsijaus. Vis dėlto naujasis amebos rekordas parodo, kad sudėtingos ląstelės ribos gali būti aukštesnės, nei manyta.

    Ateityje mokslininkai planuoja tirti artimiausius Incendiamoeba cascadensis giminaičius, kad suprastų, kaip tokia šilumos tolerancija susiformavo. Tyrėjų vertinimu, tai gali padėti tiksliau apibrėžti gyvybės ribas Žemėje ir geriau suprasti, kokiose sąlygose galėtų egzistuoti sudėtingesni organizmai kitur.

  • Mokslininkai rado jaunystės junginį: šie 2 pratimų tipai labiausiai kelia betainą

    Mokslininkai rado jaunystės junginį: šie 2 pratimų tipai labiausiai kelia betainą

    Naujas mokslinis darbas žurnale Cell atkreipė dėmesį į betainą – natūralų junginį, kurio koncentracija kraujyje po fizinio krūvio gali reikšmingai didėti. Tyrėjai betainą sieja su ląstelių procesais, kurie svarbūs sveikam senėjimui ir organizmo atsparumui.

    Vienas netikėčiausių tyrimo akcentų – inkstų vaidmuo. Pasak autorių, jie nėra vien filtras: fizinio krūvio metu inkstai aktyviau paverčia choliną betainu, todėl jo daugiau patenka į kraujotaką ir gali veikti kaip signalinė molekulė.

    Darbe keliama prielaida, kad betainas gali slopinti baltymo TBK1 aktyvumą, o šis baltymas siejamas su ląstelių senėjimo mechanizmais. Mokslininkų vertinimu, betainas gali imituoti dalį teigiamų reguliaraus sporto efektų, tačiau tai nereiškia, kad jis gali pakeisti patį judėjimą.

    Kas labiausiai didina betainą?

    Tyrimas išskiria, kad didžiausi metaboliniai pokyčiai fiksuojami tada, kai derinamos dvi kryptys: ištvermės ir jėgos krūvis. Aerobinis krūvis, pavyzdžiui, greitas ėjimas, bėgimas ar plaukimas, labiau susijęs su širdies ir kvėpavimo sistemos adaptacijomis.

    Tuo metu pasipriešinimo treniruotės, tokios kaip pratimai su savo kūno svoriu, svarmenimis ar gumomis, stiprina raumenis ir kaulus, gerina laikyseną bei gliukozės apykaitą. Būtent šių dviejų tipų krūvio kombinacija dažnai siejama su platesniu poveikiu sveikatai ir funkcinei būklei vyresniame amžiuje.

    Ką sako kiti naujausi duomenys?

    Fizinio aktyvumo nauda seniai siejama ne tik su geresne savijauta, bet ir su mažesne lėtinių ligų rizika. Didelio masto analizės rodo, kad daugiau kasdienio judėjimo, įskaitant paprastą ėjimą, siejama su mažesne kai kurių vėžio formų rizika, o svarbus gali būti ne vien intensyvumas, bet ir bendra judėjimo apimtis.

    Ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia yra reguliarumas ir realistiškas planas. Jei žmogus iki šiol beveik nesportavo, net 10 minučių spartesnio ėjimo per dieną gali būti prasminga pradžia, kurią vėliau galima plėsti iki mišraus režimo: ištvermės krūvio kelis kartus per savaitę ir jėgos pratimų bent kelis kartus per savaitę.

    Vis dėlto patys tyrėjai akcentuoja, kad betainas nėra stebuklinga piliulė. Tai viena iš galimų grandžių, padedančių paaiškinti, kodėl judėjimas veikia visą organizmą, o naujus mechanizmus dar reikės patikrinti papildomais, ypač klinikiniais, tyrimais.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad fizinis krūvis įjungia metabolinį kelią, kuris gali palaikyti sveiką senėjimą, o inkstai šiame procese veikia kaip aktyvus metabolinis organas“, – teigė tyrimo autoriai.