Geotermijos proveržį stabdo taisyklės
Europos Sąjungoje geoterminė energija kol kas sudaro tik apie 0,2 proc. elektros gamybos ir maždaug 0,7 proc. šilumos tiekimo. Europos Komisijos užsakymu parengtoje analizėje pažymima, kad technologinis potencialas gerokai didesnis, tačiau pažanga skirtingose valstybėse nevienoda.
Vertinimai rodo, kad sparčiau diegiant geotermiją iki 2030 metų ji galėtų prisidėti prie reikšmingos šildymo ir vėsinimo paklausos dalies, taip pat prie dalies elektros gamybos. Vis dėlto realybėje daugelis projektų užstringa ne dėl išteklių stokos, o dėl administracinių ir rinkos kliūčių.
Kur dažniausiai užstringa projektai
Tyrime pabrėžiama, kad viena didžiausių problemų yra nevienodi reikalavimai skirtingose šalyse ir sudėtingos, ilgai trunkančios leidimų procedūros. Prie to prisideda ribota prieiga prie požeminių duomenų ir sunkumai užsitikrinant pirkėjus projekto pradžioje, ypač ten, kur silpnai išvystyti centralizuotos šilumos tinklai.
Praktikoje tai reiškia didesnę investuotojų riziką: išlaidos žvalgybai patiriamos anksčiau nei atsiranda aiškumas dėl leidimų, prisijungimo galimybių ar šilumos realizavimo. Dėl to dalis projektų nepasiekia gręžimo etapo arba užsitęsia ilgiau, nei planuota.
Kas veikia geriausiai: gerosios praktikos pavyzdžiai
Vienas iš efektyvesnių sprendimų yra griežtesnė žvalgybos licencijų priežiūra, kad teritorijos nebūtų rezervuojamos spekuliatyviai. Pavyzdžiui, Vengrijoje leidimų trukmė ribojama iki ketverių metų, o institucijos aktyviai seka pažangą ir, jei darbai nevyksta, licencijos gali būti atšaukiamos.
Danijoje žvalgybos leidimai valdomi etapais: vystymas skaidomas į kelias fazes su aiškiais reikalavimais, o nepasiekus nustatytų tikslų leidimas gali būti panaikinamas. Tokia tvarka didina konkurenciją ir užtikrina, kad prioritetą gautų pajėgūs projektų vystytojai.
Kita kryptis – supaprastinti seklios geotermijos sprendimų diegimą, kai kalbama apie gruntinius šilumos siurblius ar mažesnes sistemas. Prancūzijoje daliai įrenginių taikoma supaprastinta skaitmeninė deklaravimo tvarka, o kai kurios valstybės seklius, uždaros sistemos projektus nukreipia derinti savivaldybių lygiu, išlaikant vietos specifikos patikrą.
Giliųjų projektų atveju svarbus reguliavimo aiškumas ir institucijų atsakomybės suvienodinimas. Vengrija 2023 metais konsolidavo giliųjų geotermijos projektų priežiūrą pagal kasybos teisinį režimą, sumažindama dubliavimąsi, kai skirtingi gyliai patekdavo į skirtingus įstatymus ir institucijas.
Leidimų trukmę trumpinti padeda ir integruoti poveikio aplinkai vertinimo sprendimai. Prancūzija leido kai kurias paraiškas teikti lygiagrečiai, mažino pasikartojančių dokumentų kiekį ir vietoj kelių atskirų konsultacijų taikė vieną viešą nagrinėjimą, taip mažindama procedūrų dubliavimą.
Investuotojų riziką mažina skaidrūs, centralizuoti požeminių duomenų registrai. Danijoje duomenys apie požemį privalomai teikiami atsakingai geologinei institucijai, o po nustatyto termino jie tampa vieši, o Nyderlanduose atvirų duomenų platformos ir privalomas teikimas padeda išlaikyti nacionalinių modelių tikslumą.
Kai kuriose šalyse taikomi ir fizinių ar virtualių duomenų kambarių modeliai, leidžiantys specialistams peržiūrėti žvalgybos informaciją prieš prisiimant didesnius finansinius įsipareigojimus. Tokie sprendimai perimti iš naftos ir dujų sektoriaus praktikos ir pritaikomi geotermijai, kur gręžinių rizika išlieka reikšminga.
Ekonominę geotermijos logiką gali sustiprinti ir fiskalinės paskatos, ypač centralizuotos šilumos tinkluose. Prancūzijoje taikomas sumažintas pridėtinės vertės mokesčio tarifas šilumai iš tinklų, jei bent 50 proc. energijos sudaro atsinaujinantys šaltiniai arba šilumos atgavimas, taip didinant galutinių vartotojų motyvaciją rinktis mažiau taršius sprendimus.
Paklausos stabilumą gerina modeliai, kai geoterminė šiluma tiekiama vienam dideliam pramonės vartotojui, nes taip užtikrinamas pastovesnis pajamų srautas. Panašiai veikia ir šiltnamių klasterių sprendimai, kai kelios įmonės dalijasi infrastruktūra ir rizika, o šilumos poreikis išlieka aukštas visą sezoną.
Galiausiai, kai kuriuose regionuose vystomi dvigubos naudos projektai, kai kartu su geotermine energija iš sūrymų išgaunamas litis. Toks modelis kuria papildomą pajamų šaltinį, tačiau reikalauja aiškaus suderinto reguliavimo, kad energijos ir naudingųjų iškasenų leidimai nebūtų tvarkomi kaip du nesusiję projektai.
Bendra išvada paprasta: geotermijos plėtra Europoje dažnai priklauso ne nuo technologijų brandos, o nuo to, ar valstybės sugeba sukurti proporcingą, greitą ir skaidrų reguliavimą. Ten, kur leidimai aiškūs, duomenys prieinami, o paklausa užtikrinama per tinklus ar pramonę, projektai juda greičiau ir tampa patrauklesni finansuotojams.