1936–1939 metais Lenkija per neįtikėtinai trumpą laiką pastatė Centrinį pramonės rajoną (COP) – projektą, kuris iš esmės perbraižė šalies sunkiosios ir gynybos pramonės žemėlapį. Per trejus metus iškilo arba buvo smarkiai išplėsti fabrikai, kurių „palikuonys“ iki šiol laikomi strateginiais gynybos sektoriui.
COP buvo didžiausias tuometinės Lenkijos (II Respublikos) ekonominis sumanymas: jo tikslas – sustiprinti sunkiosios pramonės ir ginkluotės gamybos bazę bei sumažinti priklausomybę nuo importo. Apie šio projekto mastą ir palikimą rašo portalas „wnp.pl“.
Pradžios taškas buvo sudėtingas. Po nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais šalis paveldėjo skirtingas teisines ir ekonomines sistemas, susidūrė su karu prieš bolševikinę Rusiją, hiperinflacija, o vėliau – ir su Didžiosios ekonominės krizės smūgiu.
Vis dėlto politinė ir karinė vadovybė suvokė geopolitinę realybę tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos: be savo pramonės pajėgumų valstybė krizės metu rizikuoja tapti priklausoma nuo išorinių ginklų tiekėjų. Todėl vicepremjeras ir iždo ministras Eugeniuszas Kwiatkowskis pasiūlė ambicingą planą kurti naują pramoninį centrą šalies viduryje.
Kas buvo COP ir kur jis kūrėsi
COP buvo pradėtas įgyvendinti 1936 metais, o jo plėtrą nutraukė karas 1939-aisiais. Projektas orientavosi į sunkiosios pramonės ir ginkluotės gamybos vystymą, pasirenkant teritoriją, kuri tuo metu buvo laikoma saugesne nuo galimo priešo aviacijos smūgių.
Numatyta pramoninė zona apėmė apie 60 tūkst. kv. km plotą – teritorijas tarp Vyslos, Sano ir Dunajeco, apimančias kelių tuometinių vaivadijų dalis. Tai buvo vienas skurdesnių regionų, todėl investicijos turėjo ir socialinį tikslą: mažinti nedarbą, stiprinti infrastruktūrą, pritraukti ilgalaikį ekonominį aktyvumą.
Per kelerius metus šalia gamyklų kūrėsi elektrinės, geležinkelio atšakos, gyvenamieji kvartalai – iš esmės buvo statoma visa pramoniniam proveržiui būtina ekosistema. Šis „greitos industrializacijos“ modelis vėliau tapo svarbiu atspirties tašku ir pokario pramonei.
Gamyklos, kurių vardai skamba iki šiol
Vienas ryškiausių COP simbolių – Stalova Volia. Ten praktiškai nuo nulio buvo kuriamas miestas ir vadinamieji Pietų įmonių kompleksai, pradėję veiklą dar 1937 metų pradžioje. Prieš karą jie gamino artilerijos sistemas, įskaitant 37 mm prieštankinius pabūklus ir priešlėktuvinius ginklus.
Šiandien šios investicijos tąsa laikoma Huta Stalowa Wola – viena svarbiausių Lenkijos gynybos pramonės įmonių. Straipsnyje pabrėžiama, kad be COP nebūtų susiformavęs toks pramoninis stuburas, kuris vėliau leido išlaikyti ir plėtoti ginkluotės gamybą.
Kitas svarbus centras – Mielecas, kur COP rėmuose veikė Valstybinės aviacijos gamyklos. Prieš karą ten buvo gaminami kariniai orlaiviai, tarp jų ir bombonešis PZL.37 „Łoś“. Po Antrojo pasaulinio karo Mielecas išaugo į didžiausią Lenkijos aviacijos gamybos bazę.
Tekste taip pat primenama, kad Ržešuve kūrėsi reikšminga pramoninė bazė, reikalinga kitų gamyklų aprūpinimui, o Dembicoje pradėjo veikti padangų gamykla, kuri veikia iki šiol. Naujojoje Dembicoje atsirado amunicijos gamybos tradicija, kuri vėlesniais dešimtmečiais buvo tęsiama kitų įmonių.
Karo nutrauktas projektas, išlikęs beveik šimtmetį
COP plėtra buvo planuojama ilgesniam laikui – numatyta, kad iki 1941 metų pramonė turėtų masiškai tiekti kariuomenei naujus ginklus ir techniką. Tačiau 1939-ųjų karas nutraukė projektą: dalį įmonių perėmė okupantai, dalis buvo sugriauta, o specialistai išblaškyti.
Vis dėlto, kaip pabrėžiama tekste, 1930-ųjų pabaigoje padėti pamatai pasirodė esą itin tvarūs. COP įmonės tapo vienu svarbiausių pokario Lenkijos industrializacijos ramsčių, o jų istorinis palikimas išgyveno politinių ir ekonominių sistemų kaitą.
Straipsnyje akcentuojama ir platesnė pamoka šiandienai: dideli pramonės projektai reikalauja vizijos, ryžto ir finansavimo, o jų nauda gali išlikti dešimtmečiais. Autoriai COP pateikia kaip pavyzdį, kad net ir ribotų išteklių valstybė, turėdama aiškų tikslą, gali sukurti ilgalaikę strateginę vertę.