CP v2

Tag: Cenzūra

  • PRL opozicijos herojė Anka Kowalska: nuo „Pestkos“ sėkmės iki KOR pogrindžio ir internavimo

    Anka Kowalska gimė 1932 metais Sosnovce. Ji studijavo lenkų filologiją Liublino katalikiškajame universitete, ten pradėjo rašyti eiles, o pirmieji tekstai pasirodė katalikiškoje spaudoje. Vėliau jos darbas ilgam susijęs su redakcijomis ir leidyklomis.

    1964 metais pasirodė romanas „Pestka“ – trumpa meilės istorija, kuri netikėtai tapo itin skaitoma, ypač tarp moterų. Autorė važinėjo į susitikimus su skaitytojomis, o diskusijų centre dažnai atsidurdavo ne ji pati, o knygos herojė ir jos pasirinkimai.

    Praėjus keliems dešimtmečiams kūrinys pasiekė platesnę auditoriją, kai istorija buvo perkelta į ekraną. Būtent ekranizacija daugeliui įtvirtino „Pestką“ kaip svarbiausią Kowalskos vardą lydėjusį pavadinimą, nors ji kūrė ir poeziją, ir publicistiką.

    Privatus gyvenimas – už uždarų durų

    Nors jos knygos sulaukė populiarumo, Kowalska vengė viešumo ir nebuvo linkusi pasakoti apie asmeninį gyvenimą. Ji sąmoningai brėžė ribą tarp savo kūrybos ir biografijos, todėl net ir augant susidomėjimui liko santūri.

    Šaltiniuose pabrėžiama, kad ji gyveno kukliai, dažnai viena, ir populiarumo nekeitė į viešus prisipažinimus ar sensacijas. Tokia laikysena išsiskyrė laikotarpiu, kai literatūrinė sėkmė neretai tapdavo bilietu į platesnę medijų erdvę.

    Kelias į opoziciją ir KOR

    Jos politinis apsisprendimas brendo literatūrinėje aplinkoje. Kurį laiką ji priklausė asociacijai „Pax“, tačiau po 1968 metų kovo įvykių ryšius nutraukė, o tai interpretuota kaip protesto gestas.

    1976 metais ji įsitraukė į Darbininkų gynimo komitetą, tapusį vienu svarbiausių pilietinės opozicijos tinklų Lenkijoje. Kowalska prisidėjo prie leidinio „Komunikat“ rengimo, koordinavo ryšius ir padėjo užtikrinti, kad informacija apie represijas pasiektų visuomenę.

    Po darbininkų protestų ji vyko į Radomą stebėti teismų ir fiksuoti procesų eigą. Tokia dokumentacija buvo būtina opozicijai, nes oficialioji informacija buvo kontroliuojama, o dalis liudijimų galėjo išlikti tik per nepriklausomus kanalus.

    „Ji buvo viena drąsiausių žmonių visame KOR“, – sakė Henrykas Wujecas.

    1980 metų vasarą, valdžiai ribojant ryšius ir bandant izoliuoti aktyvistus, Kowalska ieškojo būdų perduoti žinias apie streikus į Vakarus, tarp jų ir į Londoną. Ji taip pat dalyvavo bado akcijoje Varšuvos Šventojo Kryžiaus bazilikoje, surengtoje solidarizuojantis su Čekoslovakijos iniciatyva Karta 77.

    Kaina: internavimas ir kūryba už cenzūros ribų

    Įvedus karo padėtį, Kowalska buvo internuota Gołdapo ir Darłówko stovyklose. Izoliacijoje ji praleido beveik pusmetį, o patirtis paveikė sveikatą taip, kad vėliau prireikė gydymo.

    Dalis gydymo vyko Prancūzijoje, po to ji grįžo į Lenkiją ir pasitraukė į pensiją. Vis dėlto kūryba nesustojo: eilės, rašytos internavimo metu, cirkuliavo antrajame leidybos kanale, apeinant cenzūrą.

    Jos kasdienė laikysena siejosi ir su lojalumu artimiesiems bei bendražygiams. Minima, kad ji rūpinosi žmogaus teisių gynėja Aniela Steinsbergowa, taip pratęsdama solidarumo tradiciją ne deklaracijomis, o veiksmais.

    Anka Kowalska mirė 2008 metais Varšuvoje. Vieniems ji liko „Pestkos“ autorė, kitiems – žmogus, padėjęs opozicijai išlaikyti informacinį tinklą, kai viešas kalbėjimas galėjo baigtis areštu ar smurtu.

  • Dua Lipa Porto atidarė biblioteką uždraustoms knygoms: kodėl „Manifesto Library“ svarbi dabar

    Dua Lipa Porto atidarė biblioteką uždraustoms knygoms: kodėl „Manifesto Library“ svarbi dabar

    Dainininkė Dua Lipa Portugalijoje atidarė biblioteką, skirtą uždraustoms ir cenzūruotoms knygoms. „Manifesto Library“ įkurta Porto mieste, garsiajame knygyne Livraria Lello, ir veiks kaip nuolatinė erdvė diskusijoms apie saviraiškos laisvę.

    Biblioteka pristatyta tarptautinio knygų festivalio BABELL – City of Books kontekste. Organizatoriai pabrėžia, kad čia renkamos knygos, kurios kvestionuoja valdžią, cenzūrą, atskirtį ir dominuojančias visuomenės interpretacijas.

    Kuo išsiskiria „Manifesto Library“?

    „Manifesto Library“ fondą sudaro beveik 100 leidinių, o atranka siejama su keturiomis temomis: galia, kontrolė, balsas ir atmintis. Idėja paprasta, bet ambicinga: vienoje vietoje sujungti kūrinius, kurie skirtinguose laikotarpiuose ar skirtingose šalyse buvo ribojami, šalinami iš lentynų ar kitaip stigmatizuojami.

    Tarp minimų autorių ir kūrinių yra Margaret Atwood romanas „Tarnaitės pasakojimas“, Reginald Dwayne Betts knyga „Felon“, taip pat atrinkti Salmano Rushdie ir Olgos Tokarczuk darbai. Bibliotekos kuratoriai akcentuoja, kad tai ne vien literatūros kolekcija, o kultūrinė deklaracija, kviečianti vertinti tekstus kontekste.

    Pačios atlikėjos misija

    Dua Lipa šį projektą sieja su savo anksčiau pradėta iniciatyva „Service95“ Book Club, kur kas mėnesį rekomenduojama knyga ir publikuojami pokalbiai su autoriais. Pasak jos, tikslas buvo sukurti namus rašytojams ir skaitytojams, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena ar kokiomis aplinkybėmis skaito.

    „Kai įkūriau „Service95“ knygų klubą, norėjau, kad jis taptų namais rašytojams ir skaitytojams, kad ir kur jie būtų, kad ir kokios būtų jų aplinkybės“, – sakė Dua Lipa.

    Ji pabrėžė, kad bibliotekoje bus knygų, kurios kelia klausimus, o neretai ir pačios yra „apklausiamos“ institucijų ar bendruomenių. Kai kurie kūriniai, anot atlikėjos, buvo uždrausti dėl rasės ar seksualumo temų, kiti ribojami dėl LGBTQIA+ auditorijai svarbių istorijų.

    „Kartais pati pavojingiausia, labiausiai sistemą erzinanti veikla yra perskaityti knygą ir tada apie ją kalbėtis“, – sakė Dua Lipa.

    Platesnis kontekstas Europoje ir už jos ribų

    Bibliotekos atsiradimas sutampa su išaugusiomis diskusijomis apie knygų ribojimą, mokyklų programų turinį ir kultūrines „raudonas linijas“. Pastaraisiais metais įvairiose šalyse dažniau fiksuojami bandymai riboti tam tikras temas viešosiose bibliotekose ar mokyklų lentynose, o ginčai dažnai persikelia į politinį lygmenį.

    Livraria Lello atstovai projektą pristato kaip vertybinę poziciją: knyga esą yra laisvės technologija, o nuo to, ką visuomenė leidžia skaityti, priklauso ir jos gebėjimas įsivaizduoti ateitį. Porto biblioteka, anot iniciatorių, turėtų tapti ne tik turistiniu traukos tašku, bet ir nuolatine platforma kritiniam skaitymui.

    Dua Lipa artimiausiais metais toliau stiprins ryšį su literatūros pasauliu: ji taip pat numatyta kaip 2026 metų Londono literatūros festivalio Southbank Centre kuratorė. Tai rodo, kad „Manifesto Library“ greičiausiai nėra vienkartinis viešųjų ryšių gestas, o nuosekli, į turinį orientuota iniciatyva.

  • Irano dainininkei Parastoo Ahmadi – 74 kirčiai už dainavimą be hidžabo: kas žinoma

    Irano dainininkei Parastoo Ahmadi – 74 kirčiai už dainavimą be hidžabo: kas žinoma

    Nuosprendis, apie kurį praneša aktyvistai

    Irano dainininkei Parastoo Ahmadi, kuriai yra 29 metai, esą skirta 74 kirčių bausmė už pasirodymą be hidžabo. Apie tai skelbia žmogaus teisių gynėjai, remdamiesi teismo dokumentais ir advokatų turima informacija.

    Teigiama, kad sprendimą priėmė Komo provincijos baudžiamasis teismas. Oficialioje Irano teismų sistemos naujienų agentūroje šis nuosprendis kol kas nebuvo paskelbtas.

    Kas įvyko per koncertą?

    Pasak pranešimų, dėmesį teisėsaugai patraukė 2024 metais įvykęs internetu transliuotas pasirodymas, rodytas dainininkės „Youtube“ kanale. Koncerte skambėjo ir istorinė patriotinė giesmė „Az Khoon-e Javanan-e Vatan“, o įrašas vėliau plačiai išplito socialiniuose tinkluose.

    Žmogaus teisių gynėjai nurodo, kad kartu su dainininke buvo nuteisti ir keli su pasirodymu dirbę komandos nariai, įskaitant muzikantus. Be fizinės bausmės, esą skirtas dvejų metų draudimas išvykti iš šalies ir dvejų metų draudimas užsiimti menine veikla.

    Kokie kaltinimai minimi dokumentuose?

    Teigiama, kad teismo dokumentuose minimi kaltinimai dėl viešosios moralės ir padorumo pažeidimo, taip pat dėl internete publikuoto, valdžios vertinimu, „vulgaraus ir amoralaus turinio“. Iranas po 1979 metų revoliucijos taiko griežtas moterų aprangos ir viešo elgesio taisykles, o jų pažeidimai gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę.

    Pastaraisiais metais kultūros laukas Irane tapo ypač jautrus: dalis atlikėjų ir kūrėjų renkasi veikti užsienyje arba anonimiškai, o socialinių tinklų platformos tapo ir saviraiškos, ir rizikos kanalu. Tokios bylos, žmogaus teisių organizacijų vertinimu, siunčia žinią, kad kontrolė gali griežtėti net ir po tarptautinio dėmesio sulaukusių protestų.

    „74 kirčiai yra dar vienas priminimas, kad žmogaus teisių padėtis Irane nepasikeitė, nepaisant valdžios pastangų gerinti savo įvaizdį“, – sakė Irane žmogaus teises stebinčios JAV įsikūrusios organizacijos atstovė Bahar Ghandehari.

    „Taika nėra tik raketų garsų nutildymas ar bombardavimo liepsnų užgesimas. Ji įmanoma tik tada, kai moterys nebaudžiamos už darbą, studijas, dainavimą ar savo gyvenimo būdą“, – teigė Pensilvanijos universiteto profesorė Fatemeh Shams.

    Kol kas neaišku, ar nuosprendis įsiteisėjo ir ar jis gali būti skundžiamas, taip pat kokios tikslios bylos detalės būtų pateiktos viešai, jei sprendimą paskelbtų Irano teismų institucijos. Žmogaus teisių gynėjai ragina tarptautinę bendruomenę atidžiai stebėti bylą ir spausti Teheraną atsisakyti fizinių bausmių bei kultūros veikėjų persekiojimo.

  • Kneecap albumo „Fenian“ reklama Londono metro: grupė teigia, kad TfL privertė cenzūruoti plakatus

    Kneecap albumo „Fenian“ reklama Londono metro: grupė teigia, kad TfL privertė cenzūruoti plakatus

    Kas nutiko su reklama

    Airijos hiphopo trio Kneecap vadovas Danielis Lambertas teigia, kad reklaminiai plakatai, skirti naujam albumui „Fenian“, negalėjo pasirodyti Londono transporte be pataisų. Pasak jo, keičiant dizainą teko užtušuoti ir patį albumo pavadinimą, ir JK ministro pirmininko Keiro Starmerio pavardę.

    Lambertas viešai aiškino, kad pirminė, necenzūruota versija esą nebuvo patvirtinta, todėl buvo pateiktas pakeistas, „užtušuotas“ maketas. Jis tvirtino, kad derinimai užtruko, o dėl to buvo praleisti reklamos terminai.

    TfL versija ir ginčas dėl atsakomybės

    Londono transportą prižiūrinti institucija Transport for London teigė, kad gavo tik jau cenzūruotą plakato versiją ir neprašė atlikti jokių pakeitimų prieš kampanijai prasidedant. Anot TfL atstovo, būtent pateiktas maketas ir buvo vertintas pagal reklamos taisykles.

    Tuo tarpu Lambertas nurodė, kad reklamos pirkimo tarpininkai esą patvirtino: TfL neleidžia viešai rodyti žodžio Fenian, nes reklama turi būti „visiškai nešališka“ ir „nepolitinė“. Jis taip pat tvirtino, kad būtent sprendimas dėl patvirtinimo, net ir pateikus užtušuotą variantą, užtruko ilgiausiai.

    Kodėl žodis Fenian kelia įtampą

    Žodis Fenian istoriniame kontekste siejamas su XIX amžiaus airių respublikonų judėjimais, siekusiais atsiskirti nuo britų valdžios ir sukurti nepriklausomą Airijos respubliką. Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Airijoje jis taip pat ilgą laiką vartotas kaip įžeidimas airių nacionalistams, todėl išlieka jautrus viešojoje erdvėje.

    Pati grupė albumu „Fenian“ bando žodį susigrąžinti ir perinterpretuoti, pateikdama jį kaip identiteto bei politinės laikysenos ženklą. Dėl to reklama neišvengiamai atsiduria ribinėje zonoje tarp meninės provokacijos ir institucijų reikalaujamo neutralumo.

    Ne pirmas kartas Londono metro

    Tai ne pirmas atvejis, kai Kneecap reklama Londone susiduria su apribojimais. Anksčiau grupė skelbė, kad Londono metro buvo atmestas plakatas su jų naudojamu simboliu, kurį TfL aiškino galinčiu sukelti „plačiai paplitusį ar rimtą įsižeidimą“ pagrįstai visuomenės daliai.

    Šįkart ginčas persikėlė į klausimą, ar buvo cenzūruojamas konkretaus žodžio vartojimas, ar reklama tiesiog pateikta jau pakeista ir taip patvirtinta. Nepaisant skirtingų versijų, situacija vėl atkreipė dėmesį į tai, kaip viešajame transporte taikomos reklamos neutralumo taisyklės susiduria su politiniu menu ir jo komunikacija.