CP v2

Tag: Černobylio AE

  • Prie Černobylio AE užfiksuotas lazdyninis miegapelėnas: kuo šis naktinis graužikas išskirtinis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo nedidelį naktinį graužiką – lazdyninį miegapelėną. Šis gyvūnas dar vadinamas riešutiniu miegapelėnu ir laikomas vienu įdomiausių miškų „gyventojų“, kurį pamatyti gamtoje pasitaiko nedažnai.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad miegapelėnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir tankiuose krūmynuose. Dėl labai lanksčių letenų jis puikiai laipioja šakomis ir dažniausiai vengia leistis ant žemės.

    Aktyviausias lazdyninis miegapelėnas būna prieblandoje ir naktį, o dieną ilsisi lizduose. Paprastai jis susuka rutulio formos lizdą tarp šakų, įsikuria drevėse arba pasirenka tankų pomiškį, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Rezervato duomenimis, šio graužiko mitybos pagrindą sudaro sėklos, riešutai, uogos ir vaisiai. Vis dėlto jis gali ėsti ir vabzdžius bei kitus smulkius bestuburius, ypač kai augalinio maisto mažiau.

    Rudenį miegapelėnai intensyviau maitinasi, kad sukauptų energijos atsargų ilgesniam ramybės laikotarpiui. Atvėsus orams, jie keliems mėnesiams užmiega žiemos miegu, o pavasarį vėl grįžta prie aktyvaus gyvenimo.

    Remiantis plačiai skelbiamais gamtos aprašymais, lazdyninio miegapelėno kailis dažniausiai būna ochros ar rusvo atspalvio, pilvas šviesesnis. Kūno ilgis paprastai neviršija 100 milimetrų, uodega siekia apie 60–75 milimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 15 iki 30 gramų.

    Černobylio biosferos rezervatas pastaraisiais metais neretai tampa vieta, kur fiksuojami įvairūs laukiniai gyvūnai ir retesni stebėjimai. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą, elgseną ir judėjimo maršrutus, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla yra stipriai apribota.

  • Prie Černobylio AE fotospąstai užfiksavo lūšį ir usūrinį šunį: kodėl jų keliai susikerta

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą: tame pačiame miško take pasirodė lūšis ir usūrinis šuo. Tyrėjų teigimu, tokie susitikimai nėra atsitiktiniai, nors gyvūnai priklauso skirtingoms rūšims ir turi nevienodus įpročius.

    Rezervato specialistai aiškina, kad abu šie plėšrūs žinduoliai dažniausiai suaktyvėja prieblandoje ir naktį. Dėl to jų judėjimo laikas neretai sutampa, o miškingose teritorijose jie gali naudotis tais pačiais natūraliais koridoriais.

    Ypač dažnai gyvūnų maršrutai susikerta vietovėse, kur anksčiau buvo intensyvi žmogaus veikla, o dabar dominuoja gamta. Apleisti kaimai, senos gatvės ir keliukai, kadaise skirti žmonėms, šiandien tampa patogiais keliais laukiniams gyvūnams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Černobylio atskirties zonoje būtent tokia infrastruktūra veikia kaip orientyrai ir „greitkeliai“ gyvūnams. Jais jie juda ieškodami vandens, maisto, teritorijų, taip pat keliaudami tarp skirtingų buveinių.

    Pasak tyrėjų, lūšis ir usūrinis šuo gyvena skirtingu ritmu ir medžioja nevienodai, tačiau juos sieja bendra aplinka, kurioje žmogaus poveikis smarkiai sumažėjęs. Tokie fotospąstų įrašai padeda stebėti rūšių paplitimą, aktyvumo laiką ir tai, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusio kraštovaizdžio.

    Pastaraisiais metais fotospąstai tapo vienu svarbiausių neinvazinių įrankių laukinės gamtos stebėsenai: jie leidžia rinkti duomenis netrikdant gyvūnų ir fiksuoti retai žmonių matomas akimirkas. Rezervatai tokią medžiagą naudoja ne tik viešinimui, bet ir ilgalaikiams tyrimams apie populiacijų būklę bei buveinių kaitą.

  • Prie Černobylio AE pastebėtas itin ėdrus mažylis: per parą suėda tiek, kiek pats sveria

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai lauko tyrimų metu užfiksavo mažąją baltadantę kirstukę – vieną mažiausių Ukrainos žinduolių. Apie radinį pranešta paviešinus gyvūno nuotraukas, o mokslininkai pabrėžia, kad šis mažylis ekosistemai turi neproporcingai didelę reikšmę.

    Mažoji baltadantė kirstukė paprastai sveria vos 3–8 gramus, o jos kūno ilgis siekia apie 5–7 centimetrus. Tačiau būtent dėl itin intensyvios medžiagų apykaitos ji gyvena ypač greitu tempu ir beveik nuolat ieško maisto.

    „Nepaisant mažyčio dydžio, tai labai aktyvus ir drąsus plėšrūnas, kuris beveik visą laiką praleidžia ieškodamas grobio“, – teigė rezervato specialistai.

    Pasak mokslininkų, per parą kirstukė gali suėsti ne mažiau, o kartais net ir daugiau nei sveria pati. Tokį apetitą lemia didelės energijos sąnaudos: gyvūnas negali ilgai badauti, todėl jo dienotvarkę sudaro nuolatinė medžioklė ir trumpi poilsio tarpai.

    Didžiąją raciono dalį sudaro bestuburiai: vabzdžiai ir jų lervos, vorai, šimtakojai, sliekai, vėdarėliai, smulkūs moliuskai. Kartais kirstukė gali sumedžioti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, ką tik gimusius pelėnus, smulkias driežų ar varliagyvių jauniklių formas.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad toks mitybos pobūdis padeda natūraliai reguliuoti bestuburių gausą. Tai ypač svarbu miško paklotėje ir drėgnesnėse buveinėse, kur vabzdžių ir kitų smulkių organizmų populiacijos gali sparčiai kisti dėl sezoniškumo ir oro sąlygų.

    Mažoji baltadantė kirstukė dažniau aktyvi prieblandoje ir naktį, tačiau dėl nuolatinio poreikio maitintis neretai pasirodo ir dieną. Gyvūnas paprastai laikosi tankioje augalijoje, po nukritusiais lapais, miško paklotėje, po kelmais arba naudojasi apleistais kitų smulkių gyvūnų urvais.

    Pastaraisiais metais Černobylio rezervatas dažnai minimas dėl čia stebimos laukinės gamtos įvairovės: teritorijoje fiksuojami įvairūs reti ar jautrūs žmonių trikdymui gyvūnai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs vertinant biologinę įvairovę ir suprantant, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos žmogaus veiklos sąlygų.