CP v2

Tag: Černobylio atominė elektrinė

  • Černobylio atominės elektrinės zonoje ekspedicija užfiksavo „pozuojančius“ gyvūnus: nuotraukos

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje tyrėjų ekspedicija užfiksavo netikėtą vaizdą: laukiniai gyvūnai apleistoje zonoje elgėsi taip ramiai, tarsi būtų pripratę prie žmonių. Draustinio paskelbtose nuotraukose matyti briedis, elniai, šernas ir Prževalskio arkliai.

    Tyrėjai pažymi, kad išvykos į zoną dažnai atneša ne tik duomenų, bet ir netikėtų susitikimų miškuose. Kai kurie gyvūnai, sprendžiant iš kadrų, žmonių artumo net nepastebėjo, o pora elnių, regis, sustingo pusiau pasisukę ir žiūrėjo tiesiai į objektyvą.

    Specialistai pabrėžia, kad Černobylio uždaroje teritorijoje jau kelis dešimtmečius beveik nevyksta įprasta ūkinė veikla, todėl daliai rūšių susiformavo palankesnės sąlygos: mažiau trikdymo, daugiau natūralių buveinių. Tai nereiškia, kad teritorija tapo visiškai saugi, tačiau žmogaus poveikio sumažėjimas daugeliui gyvūnų yra lemiamas veiksnys.

    Tuo pačiu tyrėjai primena, kad radiacinė tarša kai kuriose vietose išlieka, o skirtingos rūšys radionuklidus kaupia nevienodai. Dėl šios priežasties bet kokie bandymai gaudyti, šerti ar artintis prie laukinių gyvūnų zonoje yra rizikingi tiek žmonėms, tiek pačiai gyvūnijai.

    Prževalskio arkliai laikomi viena įdomiausių rūšių, įsitvirtinusių Černobylio zonoje. Jie čia buvo introdukuoti 1998 metais, o per laiką prisitaikė gyventi pusiau laukinėmis sąlygomis ir formuoti bandas.

    Draustinio duomenimis, pastaruoju metu fiksuojamas bandų gausėjimas, o tai siejama su sėkmingu dauginimusi saugomoje teritorijoje. Tyrėjai taip pat yra nurodę, kad dalis kumelių laukiasi, todėl tikėtina, jog artimiausiais sezonais prieauglis dar padidės.

    Černobylio zona dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip gamta atsikuria sumažėjus žmogaus veiklai, tačiau mokslininkai ragina vengti supaprastinimų. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad kai kurios populiacijos atsigauna, bet radiacija gali turėti įtakos atskirų individų sveikatai, reprodukcijai ir mitybos grandinėms.

    Ekspertai taip pat primena, kad žuvis ir kiti vandens ekosistemų organizmai gali kaupti radioaktyviąsias medžiagas, todėl jų vartojimas iš kai kurių zonos vietų gali būti pavojingas. Dėl to lankytojams rekomenduojama laikytis draustinių taisyklių ir apsiriboti stebėjimu iš saugaus atstumo.

  • Prie Černobylio atominės elektrinės užfiksuotas europinis suopis: paukštis, kurį pamatyti itin sunku

    Prie Černobylio atominės elektrinės esančiame Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate gamtininkai užfiksavo europinį suopį, dar vadinamą paprastuoju suopiu. Šis naktinis paukštis garsėja išskirtine maskuote, todėl net patyrusiems stebėtojams jį pastebėti gamtoje būna sudėtinga.

    Rezervato specialistai paskelbė nuotraukas, kuriose paukštis beveik susilieja su medžio šaka ir žieve. Paukštį išduoda tik menkiausias judesys ar trumpam prasimerkusios akys, o kitu metu jis atrodo kaip natūrali šakos dalis.

    „Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog šaka: atšakos, gumbai, kerpės. Tačiau vos girdimas šnarėjimas ir nepastebimas judesys išduoda meistriškai pasislėpusį paukštį“, – teigiama rezervato specialistų pranešime.

    Skirtingai nei daugelis kitų paukščių, europinis suopis dažniausiai nesėdi skersai šakos, o įsitaiso išilgai jos. Margas pilkai rusvas plunksnų raštas imituoja žievės faktūrą, todėl paukštis tampa beveik nematomas ir plėšrūnams, ir žmonėms.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad suopį dažniau galima išgirsti nei pamatyti. Jo balsas – monotoniškas, vibruojantis dūzgimas, primenantis variklio burzgimą ar tolimą motorolerio garsą, gali sklisti dideliu atstumu, ypač sutemus.

    Tokie stebėjimai Černobylio rezervate nuolat primena, kad ši uždara teritorija tapo svarbia buveine įvairioms rūšims. Mažesnis žmonių trikdymas ir dideli natūralios aplinkos plotai sudaro sąlygas fiksuoti ne tik retus augalus, bet ir slapukaujančius paukščius, kurių kasdienėje aplinkoje beveik nepavyksta pamatyti.

  • Černobylio 4-ojo reaktoriaus griuvėsiuose aptikta juodoji pelėsio rūšis: ar ji gali „maitintis“ radiacija?

    Černobylio atominės elektrinės 4-ojo energijos bloko griuvėsiuose ir po apsauginiu gaubtu aptinkama juodoji pelėsio rūšis, galinti išskirtinai gerai toleruoti jonizuojančiąją spinduliuotę. Dalis tyrėjų kelia klausimą, ar toks organizmas gali ne tik išgyventi, bet ir gauti naudos iš radiacinės aplinkos.

    Dažniausiai minimas kandidatas yra tamsiai pigmentuotas grybas Cladosporium sphaerospermum, priskiriamas vadinamiesiems melanizuotiems grybams. Melaninas, suteikiantis tamsią spalvą, laikomas viena iš priežasčių, kodėl tokie organizmai gali būti atsparesni oksidaciniam stresui ir spinduliuotės žalai.

    Pirmieji platesnio masto stebėjimai po avarijos suintensyvėjo XX amžiaus pabaigoje, kai mokslininkai tyrinėjo teritorijas, kur radiacinė tarša yra viena didžiausių pasaulyje. Tuomet buvo aprašytos įvairios grybų bendrijos, o tamsūs, melaniną kaupiantys organizmai pasirodė esantys tarp dažniausiai randamų.

    Hipotezė, kuri dažnai apibūdinama terminu radiotezė, sieja melanino savybes su galimu energijos panaudojimu. Idėja paprasta: jei augalai fotosintezėje šviesos energiją paverčia chemine, tai melaninas teoriškai galėtų atlikti panašią funkciją, tik energijos šaltiniu taptų spinduliuotė.

    Laboratoriniai darbai ir stebėjimai leidžia manyti, kad jonizuojančioji spinduliuotė kai kurioms melanizuotoms rūšims gali būti ne vien žalingas veiksnys ir tam tikromis sąlygomis net sutapti su spartesniu augimu. Vis dėlto mokslo bendruomenėje pabrėžiama, kad tai dar nereiškia tiesioginio įrodymo, jog grybas spinduliuotę naudoja kaip energijos šaltinį.

    „Žinome, kad šis tamsus grybas su jonizuojančiąja spinduliuote sąveikauja neįprastai ir tai jam padeda išlikti vietoje, kur žmonėms saugiai būti per pavojinga“, – teigiama apžvalgose, apibendrinančiose tyrėjų diskusijas.

    Alternatyvus aiškinimas išlieka konservatyvesnis: melaninas gali veikti kaip apsauginis skydas, mažinantis spinduliuotės žalą ląstelėms, o augimo pokyčius lemia netiesioginiai veiksniai, pavyzdžiui, konkurencijos sumažėjimas ar specifinė mikroaplinka. Todėl mokslininkams dar tenka atskirti, kur baigiasi prisitaikymas prie ekstremalių sąlygų ir kur prasideda realus energijos „įsisavinimas“.

    Nors po 1986 metų avarijos buvo tikėtasi, kad teritorija taps biologine dykra, ilgainiui ji virto savotiška lauko laboratorija. Dėl žmonių veiklos sumažėjimo dalis laukinės gyvūnijos populiacijų atsikūrė, o mokslininkai gavo retą galimybę stebėti gyvenimą ilgalaikės taršos sąlygomis.

    Vis dėlto radiacija niekur nedingo, o jos poveikis įvairioms rūšims siejamas su mutacijomis, raidos sutrikimais ir reprodukcijos problemomis. Dėl to Černobylio pavyzdys dažnai naudojamas ne romantizuojant gamtos sugrįžimą, o ieškant tiksliai pamatuojamų, skirtingoms rūšims nevienodai pasireiškiančių ilgalaikių pasekmių.

    Juodojo pelėsio atvejis šiame kontekste išsiskiria tuo, kad jis kelia klausimą apie gyvybės ribas ir netikėtas prisitaikymo strategijas. Jei radiotezės mechanizmas kada nors būtų patikimai įrodytas, tai galėtų atverti naujas kryptis biotechnologijose, radiacinės taršos valdyme ar net medžiagų kūrime, tačiau kol kas tai išlieka intriguojanti, bet dar ne galutinai patvirtinta mokslinė hipotezė.