Ukrainos socialinių tinklų kūrėjas, lankęsis Černobylio atskirties zonoje, paviešino vaizdus iš Kupuvato kaimo ir parodė, kaip gyvena viena iš vadinamųjų savavališkai grįžusių gyventojų – senolė Maša. Po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos dalis žmonių evakuotų namų neatsisakė ir, nepaisydami ribojimų, sugrįžo į gimtuosius kaimus.
Vaizdo įrašuose matyti, kad moters namuose išlikusi tradicinė kaimiška buitis: didelė krosnis, ant sienų – audiniai ir siuvinėti rankšluosčiai, senesni baldai. Interjeras daug kam primena Polesės regionui būdingus namus, kokie dažnai buvo XX amžiaus viduryje, kai buitis rėmėsi krosniniu šildymu, atsargų kaupimu ir savarankišku ūkiu.
„Taip gyvena senolės Černobylyje“, – sakė tinklaraštininkas, komentuodamas savo kelionės kadrus.
Nors gyvenimas zonoje daugeliui atrodo tarsi sustingęs laike, pasak lankytojų, jis nėra visiškai atitrūkęs nuo dabarties. Tokiuose namuose kartais naudojami paprasti buitiniai prietaisai, o svarbiausi daiktai – vaistai, šilumos šaltinis, vandens atsargos ir ilgesnio galiojimo maistas – tampa kasdienio saugumo pagrindu.
Matyti ir prižiūrimas kiemas: gėlės, pakabinami vazonai, daržas su daržovėmis. Tokia aplinka atspindi daugelio vyresnio amžiaus žmonių įprotį laikytis įprasto gyvenimo ritmo net ir izoliuotomis sąlygomis, kai aplinkui mažai kaimynų, o paslaugos pasiekiamos sunkiai.
Kupuvatas po avarijos oficialiai laikomas negyvenamu kaimu. Viešai skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad iki evakuacijos čia gyveno keli šimtai žmonių, o vėliau liko tik pavieniai gyventojai, dažniausiai garbaus amžiaus, kurie sugrįžo savavališkai ir gyvena labai ribotomis sąlygomis.
Pasak Černobylio regioną lankančių žmonių, didžiausi iššūkiai yra atstumas iki medicinos pagalbos, retai pasiekiamos prekės ir sudėtingas patekimas į zoną. Artimiesiems ar savanoriams neretai reikia leidimų, o logistika priklauso nuo kontrolės punktų darbo ir taikomų režimo taisyklių.
Specialistai, įskaitant Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato atstovus, ne kartą yra pabrėžę, kad savavališkai grįžusiųjų bendruomenė natūraliai mažėja. Dalis jų sensta ir iškeliauja, o naujų gyventojų zonoje beveik neatsiranda, todėl tai – nykstanti žmonių grupė, išlaikanti ryšį su praeities namais, nepaisant rizikų ir buitinių sunkumų.