CP v2

Tag: Černobylio biosferos rezervatas

  • Prie Černobylio AE pastebėtas itin ėdrus mažylis: per parą suėda tiek, kiek pats sveria

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai lauko tyrimų metu užfiksavo mažąją baltadantę kirstukę – vieną mažiausių Ukrainos žinduolių. Apie radinį pranešta paviešinus gyvūno nuotraukas, o mokslininkai pabrėžia, kad šis mažylis ekosistemai turi neproporcingai didelę reikšmę.

    Mažoji baltadantė kirstukė paprastai sveria vos 3–8 gramus, o jos kūno ilgis siekia apie 5–7 centimetrus. Tačiau būtent dėl itin intensyvios medžiagų apykaitos ji gyvena ypač greitu tempu ir beveik nuolat ieško maisto.

    „Nepaisant mažyčio dydžio, tai labai aktyvus ir drąsus plėšrūnas, kuris beveik visą laiką praleidžia ieškodamas grobio“, – teigė rezervato specialistai.

    Pasak mokslininkų, per parą kirstukė gali suėsti ne mažiau, o kartais net ir daugiau nei sveria pati. Tokį apetitą lemia didelės energijos sąnaudos: gyvūnas negali ilgai badauti, todėl jo dienotvarkę sudaro nuolatinė medžioklė ir trumpi poilsio tarpai.

    Didžiąją raciono dalį sudaro bestuburiai: vabzdžiai ir jų lervos, vorai, šimtakojai, sliekai, vėdarėliai, smulkūs moliuskai. Kartais kirstukė gali sumedžioti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, ką tik gimusius pelėnus, smulkias driežų ar varliagyvių jauniklių formas.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad toks mitybos pobūdis padeda natūraliai reguliuoti bestuburių gausą. Tai ypač svarbu miško paklotėje ir drėgnesnėse buveinėse, kur vabzdžių ir kitų smulkių organizmų populiacijos gali sparčiai kisti dėl sezoniškumo ir oro sąlygų.

    Mažoji baltadantė kirstukė dažniau aktyvi prieblandoje ir naktį, tačiau dėl nuolatinio poreikio maitintis neretai pasirodo ir dieną. Gyvūnas paprastai laikosi tankioje augalijoje, po nukritusiais lapais, miško paklotėje, po kelmais arba naudojasi apleistais kitų smulkių gyvūnų urvais.

    Pastaraisiais metais Černobylio rezervatas dažnai minimas dėl čia stebimos laukinės gamtos įvairovės: teritorijoje fiksuojami įvairūs reti ar jautrūs žmonių trikdymui gyvūnai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs vertinant biologinę įvairovę ir suprantant, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos žmogaus veiklos sąlygų.

  • Prie Černobylio pastebėta reta orchidėja „lubka“: legendos apie galią ir mokslininkų perspėjimas

    Rezervato darbuotojai pranešė apie vadinamąją lubką – liaudišku pavadinimu apibūdinamą gegužraibinių (orchidėjų) genties augalą, kuris vasaros pradžioje žydi smulkiais, šviesiais žiedais. Pasak biologų, iš tolo ji gali pasirodyti kukli, tačiau natūraliose buveinėse išsiskiria grakščia žiedyno forma ir, ypač sutemus, ryškiu kvapu.

    „Tarp sodrios miško žalumos vietomis sužimba trapūs balti žiedai, o jų aromatas naktį pasklinda toli, pritraukdamas vabzdžius“, – sakė rezervato atstovai.

    Su lubka siejamos ir senosios legendos: kai kuriose tradicijose jai priskiriama „pritraukimo“ ir „atstūmimo“ galia. Tokie pasakojimai dažniausiai aiškinami augalo sandara, nes po žeme jis turi du gumbus, kurie skirtingais sezonais kinta, o tai žmonėms nuo seno atrodė paslaptinga.

    Mokslininkai pabrėžia, kad folklorinės interpretacijos neturėtų būti painiojamos su įrodytais poveikiais, tačiau lubka iš tiesų yra biologiškai įdomi. Kai kurios giminingos orchidėjos turi istorinį panaudojimą liaudies medicinoje, tačiau šiandien daug svarbiau tai, kad rūšys yra jautrios buveinių pokyčiams, o jų populiacijas mažina miškų fragmentacija, intensyvesnė ūkinė veikla ir neteisėtas rinkimas.

    Rezervatas perspėja, kad lubka beveik neįsitvirtina persodinta į sodą ar vazoną. Orchidėjoms dažnai būtinas specifinis ryšys su dirvožemio grybais, be kurių sėklos ir šaknys tinkamai nesivysto, todėl, iškasta iš miško, gėlė paprastai neprigyja net ir kruopščiai prižiūrima.

    Černobylio rezervato teritorijoje aptinkamos bent dvi lubkos rūšys, kurios įtrauktos į Ukrainos saugomų rūšių sąrašus. Specialistai ragina grožėtis jomis gamtoje, fotografuoti atsakingai ir neardyti augimviečių, nes net nedidelis poveikis dirvožemiui gali turėti pasekmių jautrioms populiacijoms.

    Po Černobylio avarijos dalis teritorijų ilgą laiką buvo beveik nepaliestos intensyvios žmogaus veiklos, todėl čia susiformavo sąlygos atsikurti įvairioms buveinėms. Tai nereiškia, kad zona tapo „idealia“ gamtai, tačiau ji dažnai naudojama ilgalaikiams ekologiniams tyrimams, leidžiantiems stebėti, kaip ekosistemos kinta, kai žmogaus spaudimas sumažėja.

    Retų augalų žydėjimo fiksavimas padeda vertinti buveinių būklę ir planuoti apsaugos priemones. Tokie stebėjimai ypač aktualūs šylant klimatui, kai keičiasi žydėjimo laikas, drėgmės režimas ir vabzdžių, nuo kurių priklauso apdulkinimas, aktyvumas.