CP v2

Tag: Černobylio rezervatas

  • Prie Černobylio gyvūnai žymi tuos pačius medžius: kuo svarbūs meškų, elnių ir šernų ženklai

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai fiksuoja neįprastą, bet gamtoje logišką reiškinį: meškos, elniai ir šernai palieka žymes ant tų pačių medžių. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip atsitiktinis elgesys, tačiau mokslininkai tokias vietas vadina gyvūnų komunikacijos taškais.

    Rezervato darbuotojas ir laukinės gamtos stebėtojas Serhijus Žyla pasakoja, kad vienoje vietoje, prie eglių netoli Lubiankos kaimo, kameromis užfiksuota kelių rūšių „apsilankymų“ seka. Tokią „bendrą lentą“ kartais papildo ir kiti miško gyventojai, pavyzdžiui, briedžiai.

    Meškų žymėjimas paprastai būna pats ryškiausias: gilūs nagų įbrėžimai, įkandimų žymės, nutrinta žievė ir kvapas. Atsistojusios ant užpakalinių kojų, jos trinasi nugara, kaklu ir galva į kamieną, taip pat gali jį kandžioti.

    Tokios žymės veikia kaip teritorinis ir socialinis signalas kitiems meškinams: kas čia lankėsi, kokio dydžio gyvūnas, ar jis aktyvus šiame plote. Pasak S. Žylos, stebėjimo kameros fiksavo, kad meška intensyviai žymi net sakais įsigėrusį medinį stulpą.

    Elniai dažniausiai medžius žymi vasaros pabaigoje ir rudenį, rujos laikotarpiu. Patinai trina ragus į kamienus, kad nusivalytų „aksomą“ ir kartu pademonstruotų jėgą varžovams bei patelėms.

    Įprastai elniai renkasi plonesnius kamienus, tačiau Černobylio rezervate užfiksuota, kad jie žymi ir senas egles, kurias jau būna „pažymėjusios“ kitos rūšys. Šernų žymės paprastai būna žemiau, neretai šalia purvo vonių ar takų, todėl jas atskirti lengviau.

    Specialistai aiškina, kad miške tiesioginiai gyvūnų susitikimai nėra dažni, todėl kvapo, įbrėžimų ir kitų pėdsakų palikimas tampa svarbia „nuotoline“ komunikacija. Tokios vietos padeda perduoti informaciją apie buvimą teritorijoje, reprodukcinę būklę, konkurenciją ir net galimus pavojus.

    Įdomu tai, kad kanopiniai paprastai vengia vietų, kur neseniai lankėsi stambūs plėšrūnai, tačiau rujos metu elgesys gali keistis. Didesnis hormoninis aktyvumas ir konkurencija dėl partnerių kartais nusveria atsargumą.

    „Miške, kur gyvūnai ne visada susitinka tiesiogiai, žymės ant medžių tampa svarbiu bendravimo būdu. Tai tarsi socialinis tinklas, tik vietoj telefono čia yra medis“, – sakė Serhijus Žyla.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti pilkieji gervės: jų poros ištikimos visam gyvenimui, balsai girdimi toli

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate gamtosaugininkai užfiksavo pilkąsias gerves. Specialistų teigimu, iki rudeninės migracijos šie paukščiai gyvena ramų šeiminį gyvenimą, o pavasarį išsiritę jaunikliai jau pastebimai paaugę.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad jaunikliai dar laikosi greta tėvų ir mokosi svarbiausių išgyvenimo įgūdžių. Jie stebi suaugusiųjų elgesį, mokosi susirasti maisto, atpažinti pavojus ir pamažu tampa savarankiškesni.

    „Kol iki rudeninės migracijos dar yra laiko, pilkosios gervės gyvena įprastą šeiminį gyvenimą: jaunikliai seka tėvus ir mokosi visko, ko prireiks savarankiškai“, – sakė rezervato specialistai.

    Pilkosios gervės laikomos vienomis ištikimiausių paukščių: poros dažnai susiformuoja ilgam laikui, neretai visam gyvenimui. Abu partneriai kartu saugo lizdą, peri ir augina jauniklius, todėl poros ryšys laikomas itin stipriu.

    Dar vienas įspūdingas šių paukščių bruožas – garsūs, sinchroniški balsai, kuriais jos palaiko ryšį net būdamos toliau viena nuo kitos. Tyrėjai nurodo, kad tokie unisoniniai „dialogai“ palankiomis sąlygomis gali būti girdimi kelių kilometrų atstumu.

    Vasaros pabaigoje gervės aktyviau maitinasi, nes kaupia energijos atsargas ilgesnei kelionei į žiemojimo vietas. Jų racionas gana įvairus: jos lesa vabzdžius, moliuskus, smulkius bestuburius ir stuburinius, taip pat sėklas, uogas bei kitą augalinį maistą.

    Gamtosaugininkų teigimu, Černobylio rezervate pilkosios gervės nėra retenybė. Plačios pelkės, drėgnos pievos ir mažai žmogaus trikdomi miškai sukuria palankias sąlygas perėjimui ir jauniklių auginimui, todėl teritorija išlieka svarbi šios rūšies buveinė.

  • Prie Černobylio atominės elektrinės užfiksuotas europinis suopis: paukštis, kurį pamatyti itin sunku

    Prie Černobylio atominės elektrinės esančiame Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate gamtininkai užfiksavo europinį suopį, dar vadinamą paprastuoju suopiu. Šis naktinis paukštis garsėja išskirtine maskuote, todėl net patyrusiems stebėtojams jį pastebėti gamtoje būna sudėtinga.

    Rezervato specialistai paskelbė nuotraukas, kuriose paukštis beveik susilieja su medžio šaka ir žieve. Paukštį išduoda tik menkiausias judesys ar trumpam prasimerkusios akys, o kitu metu jis atrodo kaip natūrali šakos dalis.

    „Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog šaka: atšakos, gumbai, kerpės. Tačiau vos girdimas šnarėjimas ir nepastebimas judesys išduoda meistriškai pasislėpusį paukštį“, – teigiama rezervato specialistų pranešime.

    Skirtingai nei daugelis kitų paukščių, europinis suopis dažniausiai nesėdi skersai šakos, o įsitaiso išilgai jos. Margas pilkai rusvas plunksnų raštas imituoja žievės faktūrą, todėl paukštis tampa beveik nematomas ir plėšrūnams, ir žmonėms.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad suopį dažniau galima išgirsti nei pamatyti. Jo balsas – monotoniškas, vibruojantis dūzgimas, primenantis variklio burzgimą ar tolimą motorolerio garsą, gali sklisti dideliu atstumu, ypač sutemus.

    Tokie stebėjimai Černobylio rezervate nuolat primena, kad ši uždara teritorija tapo svarbia buveine įvairioms rūšims. Mažesnis žmonių trikdymas ir dideli natūralios aplinkos plotai sudaro sąlygas fiksuoti ne tik retus augalus, bet ir slapukaujančius paukščius, kurių kasdienėje aplinkoje beveik nepavyksta pamatyti.