CP v2

Tag: Černobylio zona

  • Černobylio draustinyje nufotografuotas per Pripetę plaukiantis briedis: kur jis traukė?

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos draustinyje tyrėjai užfiksavo neįprastą kadrą: briedis įbrido į Pripetės upę ir ją perplaukė. Nuotraukas, darytas atskirties zonoje, viešai paskelbė draustinio specialistai.

    Pasak stebėtojų, gyvūnas į vandenį įėjo užtikrintai, įveikė srovę ir pasiekęs kitą krantą nuėjo toliau. Kur jis keliavo ir kodėl pasirinko tokią „maršruto“ atkarpą, tyrėjai sako kol kas nežinantys.

    „Panašu, kad Pripetė Černobylio draustinyje seniai tapo ne tik upe, bet ir savotiška perėja vietos gyventojams“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai primena, kad briedžiai yra geri plaukikai: vandens telkinius jie kerta migruodami, ieškodami maisto ar naujų teritorijų, taip pat vengdami trikdžių. Toks elgesys dažnesnis ten, kur gyvūnų judėjimą lemia sezoniškumas, populiacijos tankis ir buveinių mozaika.

    Draustinyje Pripetės „kirtimų“ fiksuota ir anksčiau: vasaros pabaigoje čia buvo užregistruoti upę perplaukiantys šernai, o taip pat vandens telkinį įveikiantis usūrinis šuo. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukiniai gyvūnai naudojasi upių koridoriais ir kaip kinta jų judėjimo įpročiai atskirties zonoje.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus domina mokslininkus kaip teritorija, kurioje dėl riboto žmonių aktyvumo atsikuria laukinė gamta. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad stebėjimai gamtoje savaime nereiškia, jog radiacinė rizika išnyko, o į zoną patekti galima tik laikantis nustatytų taisyklių.

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Prie Černobylio AE užfiksuotas lazdyninis miegapelėnas: kuo šis naktinis graužikas išskirtinis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo nedidelį naktinį graužiką – lazdyninį miegapelėną. Šis gyvūnas dar vadinamas riešutiniu miegapelėnu ir laikomas vienu įdomiausių miškų „gyventojų“, kurį pamatyti gamtoje pasitaiko nedažnai.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad miegapelėnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir tankiuose krūmynuose. Dėl labai lanksčių letenų jis puikiai laipioja šakomis ir dažniausiai vengia leistis ant žemės.

    Aktyviausias lazdyninis miegapelėnas būna prieblandoje ir naktį, o dieną ilsisi lizduose. Paprastai jis susuka rutulio formos lizdą tarp šakų, įsikuria drevėse arba pasirenka tankų pomiškį, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Rezervato duomenimis, šio graužiko mitybos pagrindą sudaro sėklos, riešutai, uogos ir vaisiai. Vis dėlto jis gali ėsti ir vabzdžius bei kitus smulkius bestuburius, ypač kai augalinio maisto mažiau.

    Rudenį miegapelėnai intensyviau maitinasi, kad sukauptų energijos atsargų ilgesniam ramybės laikotarpiui. Atvėsus orams, jie keliems mėnesiams užmiega žiemos miegu, o pavasarį vėl grįžta prie aktyvaus gyvenimo.

    Remiantis plačiai skelbiamais gamtos aprašymais, lazdyninio miegapelėno kailis dažniausiai būna ochros ar rusvo atspalvio, pilvas šviesesnis. Kūno ilgis paprastai neviršija 100 milimetrų, uodega siekia apie 60–75 milimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 15 iki 30 gramų.

    Černobylio biosferos rezervatas pastaraisiais metais neretai tampa vieta, kur fiksuojami įvairūs laukiniai gyvūnai ir retesni stebėjimai. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą, elgseną ir judėjimo maršrutus, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla yra stipriai apribota.

  • Kodėl Černobylio zonoje užauga didžiausi šamai Ukrainoje: mokslininkas paaiškina ir įspėja

    Didžiausi Ukrainos europiniai šamai vis dažniau fiksuojami Černobylio atskirties zonoje, tačiau jų dydį lemia ne radiacija, o žmogaus veiklos nebuvimas. Apie tai kalbėjo jūrų biologijos tyrėjas, pabrėždamas, kad čia žuvys praktiškai negaudomos, todėl gali sulaukti garbaus amžiaus ir užaugti įspūdingo dydžio.

    Šamas yra vertinga verslinė žuvis, paplitusi daugelyje Ukrainos upių ir ežerų. Specialistai aiškina, kad ten, kur žvejyba intensyvi, didelės žuvys dažniausiai tiesiog nespėja užaugti, o dalis populiacijos nukenčia ir dėl jauniklių išgaudymo.

    Jauni šamai dažniau minta dugno bestuburiais, o suaugę tampa ryškiais plėšrūnais ir medžioja žuvis, varliagyvius, moliuskus, roplius. Tyrėjų teigimu, stambesni individai kartais griebia ir smulkius vandens paukščius ar kitus gyvūnus, tačiau šamas laikomas gana neįnoringu ir prisitaikančiu plėšrūnu.

    Nors viešojoje erdvėje pasitaiko istorijų apie kelių metrų ilgio monstrus, patikimai patvirtintų atvejų, kad šamai pultų žmones, praktiškai nėra. Mokslininkai pabrėžia, kad tokias legendas dažniausiai maitina nelaimingi atsitikimai vandenyje, kuriems žuvys neturi tiesioginio ryšio.

    Oficialiai registruoti stambiausi europiniai šamai siekia beveik 3 metrus, o jų svoris gali būti apie 130 kilogramų. Specialistai taip pat nurodo, kad šamai yra ilgaamžiai, dažnai gyvena 30–50 metų, o išskirtiniais atvejais fiksuotas net apie 80 metų amžius, nustatytas pagal kaulų struktūras.

    Černobylio atskirties zonoje dideli šamai aptinkami pirmiausia dėl to, kad teritorijoje draudžiama arba smarkiai ribojama žvejyba. Tokiose sąlygose žuvys gali netrukdomai daugintis ir augti, o didžiausi individai išgyvena ilgus dešimtmečius.

    Tačiau mokslininkai įspėja, kad radiacija nėra veiksnys, didinantis žuvų dydį. Priešingai, problema ta, kad žuvys šioje zonoje gali kaupti radioaktyvius elementus, todėl jų vartojimas maistui laikomas nesaugiu.

    Tyrėjai primena, kad 2023 metais po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sugriovimo nukentėjo daug vandens organizmų, ypač seklumose neršusios žuvys. Pasak specialistų, daugiausia rizikavo mailius ir jaunos žuvys, o didesni individai dažnai turėjo daugiau šansų pasitraukti žemyn upe.

    Mokslininkai taip pat pastebi, kad Dnipro vaga vietomis grįžta į natūralesnę būseną, tačiau kiek dabartinis vaizdas atitinka laikotarpį iki tvenkinio suformavimo, tiksliausiai galėtų įvertinti hidrologai ir istorikai. Vis dėlto bendra tendencija rodo, kad šamai prie pokyčių prisitaiko, jei tik išlieka pakankamai buveinių ir maisto.