CP v2

Tag: Černobylio zona

  • Černobylio zonoje aptiktas itin retas grybas sparasis: primena žiedinį kopūstą ir sveria kelis kilogramus

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai pietinėje uždarosios zonos dalyje aptiko retą grybą – garbanotąjį sparasį (Sparassis crispa). Šis įspūdingos išvaizdos grybas Ukrainoje laikomas nykstančiu ir yra įtrauktas į šalies Raudonąją knygą.

    Rezervato teigimu, radinys užfiksuotas Rossokhivkos gamtosauginiame mokslinių tyrimų padalinyje. Tokie aptikimai mokslininkams svarbūs ne vien kaip įdomi detalė, bet ir kaip signalas apie realią rūšies būklę, paplitimą bei buveinių kaitą.

    „Šis radinys – ne tik įdomus pastebėjimas. Jis dar kartą primena, kodėl būtinas nuoseklus mokslinis darbas: kiekvienas patvirtintas retų rūšių aptikimas papildo žinias apie biologinę įvairovę ir sudaro pagrindą tolesniems tyrimams“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Garbanotasis sparasis dažnai vadinamas grybų kopūstu dėl neįprastos formos. Vietoje įprastos kepurėlės jis suformuoja didelį, banguotų ir šakotų skiaučių gumulą, kuris iš tolo gali priminti nėrinius ar žiedinį kopūstą.

    Specialistai nurodo, kad šio grybo vaisiakūnis gali užaugti iki maždaug 30–40 centimetrų skersmens, o stambesni egzemplioriai sveria kelis kilogramus. Dažniausiai jis aptinkamas prie senų pušų pagrindo, vystosi ant šaknų ir gali sukelti šaknų puvinį, todėl svarbus ir miškų sveikatos stebėsenai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis Ukrainoje aptinkama retai ir netolygiai, o tokios vietos kaip Polesė tradiciškai laikomos palankesnėmis buveinėmis. Ilgalaikė stebėsena leidžia tiksliau suprasti, kaip kinta retų rūšių arealas, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla ribota, o gamta atsikuria savaime.

    Rezervatas ragina lankytojus retų rūšių neniokoti: pastebėjus garbanotąjį sparasį, jo neskinti ir neardyti augimvietės. Geriausia išeitis – nufotografuoti ir palikti grybą augti toliau, nes tokie radiniai turi reikšmę tiek gamtosaugai, tiek moksliniams tyrimams.

  • Prie Černobylio užfiksuotas Prževalskio arklių tabūnas: retas vaizdas uždaroje zonoje

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervate pastebėtas Prževalskio arklių tabūnas. Tyrėjas Oleksandras Muzyčenka užfiksavo mažiausiai aštuonis gyvūnus, besiganančius rudenėjančiose pievose šalia miško.

    Rezervato atstovai pranešė, kad nuotraukose matomas ne pavienis gyvūnas, o laikantis būrio tabūnas. Tokie stebėjimai svarbūs vertinant, kaip laukiniai arkliai prisitaiko prie sąlygų teritorijoje, kur žmogaus veikla griežtai ribojama.

    „Tarp pageltusios žolės ir tylaus rudens dangaus Prževalskio arkliai gyvena savo ritmu: ganosi, juda drauge ir tyrinėja pažįstamas erdves“, – teigiama rezervato pranešime.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminio arklio gimine, išlikusia iki šių dienų. Tarptautinėje gamtos apsaugos praktikoje ši rūšis ilgą laiką buvo priskiriama prie itin nykstančių, o dabartinės populiacijos daugiausia atkurtos iš nelaisvėje laikytų individų, todėl jų apsauga ir stebėsena išlieka aktuali.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad Prževalskio arkliai paprastai laikosi vadinamosiose haremų grupėse: vienas eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai. Toks būdas padeda užtikrinti apsaugą, lengviau rasti ganyklas ir išgyventi sezoniškai prastėjančiomis sąlygomis, kai žolė rudenį tampa mažiau maistinga.

    Černobylio zona, nors ir siejama su 1986 metais įvykusia avarija, per kelis dešimtmečius tapo savotišku didelės apimties laukinės gamtos prieglobsčiu. Ribota ūkinė veikla ir mažesnis žmonių trikdymas sudaro sąlygas gyvūnams plėsti buveines, o tokie fiksavimai padeda mokslininkams sekti populiacijų dinamiką, migraciją ir bandos struktūrą.

  • Černobylio zonoje užfiksuota miškinė kiaunė: naktinė medžių akrobatė vis dažniau patenka į kameras

    Rezervato darbuotojai pranešė apie užfiksuotą gyvūną ir paviešino nuotrauką, kurioje matyti atsargiai aplinką stebinti kiaunė. Specialistų teigimu, tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukinė fauna prisitaiko teritorijose su ribota žmogaus veikla.

    Miškinė kiaunė išsiskiria puikiais laipiojimo įgūdžiais ir greitu judėjimu miško tankmėje. Dažniausiai ji medžioja ir keliauja naktį, todėl dienos metu ją pamatyti gerokai sunkiau.

    Kas būdinga miškinėms kiaunėms?

    Miškinė kiaunė yra smulkus, tačiau vikrus kiauninių šeimos žinduolis, paplitęs didelėje Europos dalyje ir Vakarų Azijoje. Ji dažniausiai renkasi brandžius miškus, o žmonių gyvenviečių paprastai vengia, nors maisto stoka kartais gali priartinti prie sodybų ar ūkinių pastatų.

    Rudenį šio plėšrūno mityba tampa ypač įvairi: be smulkių žinduolių ir paukščių, racioną papildo vabzdžiai, taip pat uogos ir vaisiai. Tokia strategija leidžia sukaupti energijos atsargų prieš šaltąjį sezoną.

    „Rudenį kiaunės aktyviai ieško maisto, kad sukauptų jėgų ir lengviau ištvertų žiemą. Šiuo metu jų kailis pamažu tankėja ir geriau saugo nuo šalčio“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad miškinės kiaunės kailis žiemą tampa ilgesnis ir šiltesnis, o vasarą trumpėja ir šiurkštėja. Ilga uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą šuoliuojant ir laipiojant, todėl kiaunės neretai vadinamos vienomis vikriausių miško gyventojų.

    Ką rodo stebėjimai Černobylyje?

    Černobylio zonos gyvūnų stebėsena pastaraisiais metais vis dažniau paremta kameromis ir pėdsakų registravimu, todėl fiksuojama daugiau rūšių ir jų elgsenos detalių. Tokie duomenys leidžia vertinti biologinę įvairovę ir sezoninius gyvūnų aktyvumo pokyčius.

    Nors teritorijos radiacinis fonas išlieka svarbus rizikos veiksnys, mažesnė ūkinė veikla ir ribotas žmonių srautas kai kuriose vietose sudaro sąlygas laukinei gamtai plėstis. Tyrėjai pabrėžia, kad kiekvienas naujas užfiksuotas gyvūnas yra papildoma detalė bendrame ekosistemos paveiksle.

  • Černobylio zonoje elniai rengia purvo maudynes: ką taip pažymi rujos metu ir ką fiksuoja mokslininkai

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervate rudenį įsibėgėja tauriojo elnio ruja, kai mišką užpildo patinų riaumojimas. Šiuo laikotarpiu gyvūnai ne tik varžosi dėl patelių, bet ir aktyviai žymi savo teritorijas.

    Vienas ryškiausių elgesio bruožų yra vadinamosios rujos duobės ir purvo maudynės. Patinai kanopomis ir ragais išrausia įdubas, voliojasi dumble, o kvapas ir paliekami pėdsakai veikia kaip signalai kitiems elniams.

    Specialistų teigimu, tokios purvo vonios padeda perduoti informaciją apie patino būklę, užimtą plotą ir jo statusą. Maudynėse išsipurvinęs kailis neretai tampa beveik juodas ir blizgus, todėl kai kuriuos patinus lengviau atpažinti iš ankstesnių stebėjimų.

    Ruja svarbi ir mokslininkams, nes tai metas, kai galima įvertinti populiacijos būklę. Pagal patinų balsų intensyvumą, stebėjimų teritorijos plotą, orus, gyvūnų amžių ir jų suburtų patelių grupių dydį daromos išvados apie elnių gausą ir struktūrą.

    Rezervato duomenimis, 2026 metais vidutinis elnių tankis teritorijoje siekia kiek mažiau nei 10 individų 1 000 hektarų. Bendra populiacija vertinama maždaug apie 2 400 gyvūnų, o šių metų stebėjimai rodo, kad rujos dalyviai dažniausiai yra geros fiziologinės būklės ir sukaupę riebalų atsargų.

    Vis dėlto praėjusi žiema, anot specialistų, buvo ypač sudėtinga. Susidariusi ledo pluta apsunkino judėjimą ir padidino riziką tapti plėšrūnų grobiu, o papildomų nuostolių sukėlė ir vieliniai aptvarai, į kuriuos gyvūnai įsipainioja ar susižeidžia.

    „Rujos metu elnias atrodo pavargęs, išsižiojęs, iškištu liežuviu, tačiau jokia nuotrauka neperteikia balso jėgos, kai patinas riaumoja už kelių dešimčių metrų“, – sakė rezervato specialistas Sergejus Žyla.

    Dar viena šio sezono detalė, kuri patraukė tyrėjų dėmesį, yra dažnesnis vidutinio amžiaus patinų dalyvavimas rujos varžybose. Tai gali rodyti populiacijos „atjaunėjimą“ ir pakitusią amžiaus bei lyčių struktūrą, o galimos priežastys siejamos ir su pastaraisiais metais patirtais didesnių gyvūnų praradimais.

    Patelės rujos laikotarpiu gyvena kitu ritmu nei patinai. Jos didžiąją laiko dalį ganosi ir atrajoja, kaupdamos energiją artėjančiai žiemai bei nėštumui, o be jauniklių likusios patelės paprastai turi daugiau galimybių sukaupti atsargas.

    Černobylio zona jau ne vienerius metus yra svarbi laukinės gamtos stebėjimų teritorija, kur fiksuojamas įvairių rūšių prisitaikymas prie žmogaus veiklos sumažėjimo. Elniai čia išlieka vieni ryškiausių rezervato gyventojų, o rujos sezono elgesys leidžia tyrėjams tiksliau suprasti, kaip kinta jų populiacija ir kokie veiksniai ją labiausiai veikia.

  • Černobylio draustinyje nufotografuotas per Pripetę plaukiantis briedis: kur jis traukė?

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos draustinyje tyrėjai užfiksavo neįprastą kadrą: briedis įbrido į Pripetės upę ir ją perplaukė. Nuotraukas, darytas atskirties zonoje, viešai paskelbė draustinio specialistai.

    Pasak stebėtojų, gyvūnas į vandenį įėjo užtikrintai, įveikė srovę ir pasiekęs kitą krantą nuėjo toliau. Kur jis keliavo ir kodėl pasirinko tokią „maršruto“ atkarpą, tyrėjai sako kol kas nežinantys.

    „Panašu, kad Pripetė Černobylio draustinyje seniai tapo ne tik upe, bet ir savotiška perėja vietos gyventojams“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai primena, kad briedžiai yra geri plaukikai: vandens telkinius jie kerta migruodami, ieškodami maisto ar naujų teritorijų, taip pat vengdami trikdžių. Toks elgesys dažnesnis ten, kur gyvūnų judėjimą lemia sezoniškumas, populiacijos tankis ir buveinių mozaika.

    Draustinyje Pripetės „kirtimų“ fiksuota ir anksčiau: vasaros pabaigoje čia buvo užregistruoti upę perplaukiantys šernai, o taip pat vandens telkinį įveikiantis usūrinis šuo. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukiniai gyvūnai naudojasi upių koridoriais ir kaip kinta jų judėjimo įpročiai atskirties zonoje.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus domina mokslininkus kaip teritorija, kurioje dėl riboto žmonių aktyvumo atsikuria laukinė gamta. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad stebėjimai gamtoje savaime nereiškia, jog radiacinė rizika išnyko, o į zoną patekti galima tik laikantis nustatytų taisyklių.

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Prie Černobylio AE užfiksuotas lazdyninis miegapelėnas: kuo šis naktinis graužikas išskirtinis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo nedidelį naktinį graužiką – lazdyninį miegapelėną. Šis gyvūnas dar vadinamas riešutiniu miegapelėnu ir laikomas vienu įdomiausių miškų „gyventojų“, kurį pamatyti gamtoje pasitaiko nedažnai.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad miegapelėnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir tankiuose krūmynuose. Dėl labai lanksčių letenų jis puikiai laipioja šakomis ir dažniausiai vengia leistis ant žemės.

    Aktyviausias lazdyninis miegapelėnas būna prieblandoje ir naktį, o dieną ilsisi lizduose. Paprastai jis susuka rutulio formos lizdą tarp šakų, įsikuria drevėse arba pasirenka tankų pomiškį, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Rezervato duomenimis, šio graužiko mitybos pagrindą sudaro sėklos, riešutai, uogos ir vaisiai. Vis dėlto jis gali ėsti ir vabzdžius bei kitus smulkius bestuburius, ypač kai augalinio maisto mažiau.

    Rudenį miegapelėnai intensyviau maitinasi, kad sukauptų energijos atsargų ilgesniam ramybės laikotarpiui. Atvėsus orams, jie keliems mėnesiams užmiega žiemos miegu, o pavasarį vėl grįžta prie aktyvaus gyvenimo.

    Remiantis plačiai skelbiamais gamtos aprašymais, lazdyninio miegapelėno kailis dažniausiai būna ochros ar rusvo atspalvio, pilvas šviesesnis. Kūno ilgis paprastai neviršija 100 milimetrų, uodega siekia apie 60–75 milimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 15 iki 30 gramų.

    Černobylio biosferos rezervatas pastaraisiais metais neretai tampa vieta, kur fiksuojami įvairūs laukiniai gyvūnai ir retesni stebėjimai. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą, elgseną ir judėjimo maršrutus, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla yra stipriai apribota.

  • Kodėl Černobylio zonoje užauga didžiausi šamai Ukrainoje: mokslininkas paaiškina ir įspėja

    Didžiausi Ukrainos europiniai šamai vis dažniau fiksuojami Černobylio atskirties zonoje, tačiau jų dydį lemia ne radiacija, o žmogaus veiklos nebuvimas. Apie tai kalbėjo jūrų biologijos tyrėjas, pabrėždamas, kad čia žuvys praktiškai negaudomos, todėl gali sulaukti garbaus amžiaus ir užaugti įspūdingo dydžio.

    Šamas yra vertinga verslinė žuvis, paplitusi daugelyje Ukrainos upių ir ežerų. Specialistai aiškina, kad ten, kur žvejyba intensyvi, didelės žuvys dažniausiai tiesiog nespėja užaugti, o dalis populiacijos nukenčia ir dėl jauniklių išgaudymo.

    Jauni šamai dažniau minta dugno bestuburiais, o suaugę tampa ryškiais plėšrūnais ir medžioja žuvis, varliagyvius, moliuskus, roplius. Tyrėjų teigimu, stambesni individai kartais griebia ir smulkius vandens paukščius ar kitus gyvūnus, tačiau šamas laikomas gana neįnoringu ir prisitaikančiu plėšrūnu.

    Nors viešojoje erdvėje pasitaiko istorijų apie kelių metrų ilgio monstrus, patikimai patvirtintų atvejų, kad šamai pultų žmones, praktiškai nėra. Mokslininkai pabrėžia, kad tokias legendas dažniausiai maitina nelaimingi atsitikimai vandenyje, kuriems žuvys neturi tiesioginio ryšio.

    Oficialiai registruoti stambiausi europiniai šamai siekia beveik 3 metrus, o jų svoris gali būti apie 130 kilogramų. Specialistai taip pat nurodo, kad šamai yra ilgaamžiai, dažnai gyvena 30–50 metų, o išskirtiniais atvejais fiksuotas net apie 80 metų amžius, nustatytas pagal kaulų struktūras.

    Černobylio atskirties zonoje dideli šamai aptinkami pirmiausia dėl to, kad teritorijoje draudžiama arba smarkiai ribojama žvejyba. Tokiose sąlygose žuvys gali netrukdomai daugintis ir augti, o didžiausi individai išgyvena ilgus dešimtmečius.

    Tačiau mokslininkai įspėja, kad radiacija nėra veiksnys, didinantis žuvų dydį. Priešingai, problema ta, kad žuvys šioje zonoje gali kaupti radioaktyvius elementus, todėl jų vartojimas maistui laikomas nesaugiu.

    Tyrėjai primena, kad 2023 metais po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sugriovimo nukentėjo daug vandens organizmų, ypač seklumose neršusios žuvys. Pasak specialistų, daugiausia rizikavo mailius ir jaunos žuvys, o didesni individai dažnai turėjo daugiau šansų pasitraukti žemyn upe.

    Mokslininkai taip pat pastebi, kad Dnipro vaga vietomis grįžta į natūralesnę būseną, tačiau kiek dabartinis vaizdas atitinka laikotarpį iki tvenkinio suformavimo, tiksliausiai galėtų įvertinti hidrologai ir istorikai. Vis dėlto bendra tendencija rodo, kad šamai prie pokyčių prisitaiko, jei tik išlieka pakankamai buveinių ir maisto.