Lenkija plečia vadinamąjį Rytų skydo projektą, kuriuo siekiama sustiprinti šalies gynybą prie rytinės sienos, pasitelkiant ir gamtines kliūtis. Kartu su Gynybos ministerija ir Klimato bei aplinkos ministerija pristatytas „gamtinis komponentas“, dar vadinamas žaliąja projekto dalimi.
Jo esmė – pasienio teritorijose miškų ir vandens ekosistemas tvarkyti taip, kad jos didintų vietovės „antimobilumą“, t. y. apsunkintų priešiškų pajėgų judėjimą. Ministerijos pabrėžia, kad kalbama ne apie vienkartines priemones, o apie ilgalaikius miškotvarkos ir retencijos sprendimus.
Dvi zonos prie rytinės sienos
Pagal paskelbtus planus numatytos dvi apsauginės zonos. Pirmoji, vadinama no-go, būtų įrengiama maždaug 5 kilometrų ruože nuo valstybės sienos, kur miškotvarka keičiama siekiant maksimaliai apriboti judėjimą.
Šioje zonoje planuojama iš esmės atsisakyti plyno kirtimo, o daugiau negyvos medienos palikti miške, kad ji didintų vandens sulaikymą ir taptų natūralia kliūtimi. Skelbiama, kad priemonės paliestų 48 urėdijų teritorijas, o tikslinė no-go zona apimtų apie 100 000 hektarų miškų.
Antroji, vadinama slow go, apimtų teritorijas iki maždaug 50 kilometrų nuo sienos ir siektų apie 700 000 hektarų miškų. Joje būtų ribojamas plynas kirtimas, negyva mediena dažniau paliekama vietoje, taip pat numatomi sprendimai, skirti naikinti „koridorius“, kuriais galėtų patogiau judėti sausumos technika.
Retencija ir vandens ekosistemų atkūrimas
Kartu su miškotvarkos pokyčiais akcentuojama vandens retencija ir šlapiųjų buveinių atkūrimas, nes pelkės, užmirkusios vietos ir vandens telkiniai gali tapti papildoma natūralia kliūtimi. Tai atitinka ir platesnes Europos Sąjungos kryptis, kai atsparumo didinimas siejamas su ekosistemų atkūrimu ir vandens režimo stabilizavimu.
Ministerijos nurodo, kad šiai žaliajai daliai planuojama pritraukti Europos Sąjungos lėšų, kurios būtų skirtos vandens ekosistemoms atkurti ir retencijai didinti. Įvardyta suma siekia apie 450 mln. zlotų, tai yra maždaug 105 mln. eurų.
Pinigai, kaip skelbiama, būtų prieinami savivaldybėms, nacionaliniams parkams, regioninėms aplinkosaugos institucijoms, Valstybiniams miškams, „Wody Polskie“ bei nevyriausybinėms organizacijoms. Prioritetas būtų teikiamas rytiniams regionams, kur planuojamas intensyvesnis priemonių diegimas.
Retas ministerijų tandemas
Projekto rengėjai viešai pabrėžė, kad gynybos ir aplinkosaugos institucijų bendradarbiavimas tokio masto sprendimuose Lenkijoje nėra įprastas. Vis dėlto šiuo atveju abi pusės akcentuoja, kad gynybos planavimas reikalauja įtraukti skirtingus sektorius ir aiškiai paskirstyti užduotis.
„Rengdami valstybę galimai gynybos operacijai, norime, kad kiekvienas sektorius žinotų savo užduotis grėsmės atveju“, – sakė Lenkijos gynybos viceministras Cezary Tomczyk.
„Todėl mums taip svarbu, kad vietovė ir gamta taptų sąjungininku kariuomenei, o institucijos veiktų išvien“, – pridūrė jis.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie sprendimai gali turėti ir papildomų šalutinių efektų: didesnė retencija mažina sausrų riziką, o pelkių ir upelių atkūrimas padeda biologinei įvairovei. Tačiau praktinis įgyvendinimas priklausys nuo konkrečių miškotvarkos taisyklių, vietos bendruomenių įtraukimo ir to, kaip bus subalansuoti gynybos, gamtosaugos ir ūkinių interesų prioritetai.
