Juodos plastikinės mentelės, šaukštai ar samteliai virtuvėje dažnai atrodo kaip saugus, praktiškas pasirinkimas: jie lengvi, nebraižo nepridegančių dangų, o ant jų mažiau matyti dėmės. Tačiau maisto saugos ekspertai primena, kad svarbu ne tik tai, ar gaminys skirtas sąlyčiui su maistu, bet ir kaip jis naudojamas, ypač kai liečiasi su karštu maistu.
Europos maisto saugos institucijų vertinimuose nuolat akcentuojama vadinamoji migracija, kai cheminės medžiagos iš gaminio gali pereiti į maistą ar gėrimą. Tokia rizika paprastai didėja kylant temperatūrai, ilgėjant kontaktui ir senstant pačiam įrankiui, kai jis susibraižo, matėja ar ima deformuotis.
Kur slypi didžiausia rizika?
Dalis juodų virtuvės įrankių parduodami kaip nailoniniai, tačiau praktikoje tai dažnai būna poliamidai, pavyzdžiui, PA 6 arba PA 6,6. Šios medžiagos vertinamos dėl tvirtumo, bet kelių šalių rizikos vertinimuose pabrėžiama, kad ilgalaikis kontaktas su karštu maistu nėra neutralus, nes gali didėti tam tikrų junginių migracija.
Vokietijos Federalinis rizikos vertinimo institutas yra rekomendavęs kiek įmanoma trumpinti poliamidinių virtuvės įrankių kontaktą su karštu maistu, ypač kai temperatūra viršija 70 laipsnių Celsijaus. Tai aktualu ne tik kepant: tokias temperatūras lengvai pasiekia karšta sriuba, padažai, ką tik išvirę makaronai ar košės.
Praktikoje riziką dažniausiai didina kasdieniai įpročiai, kai šaukštas paliekamas puode kelioms minutėms, remiasi į karšto indo dugną arba ilgai mirksta verdančiame maiste. Vienkartinis trumpas pamaišymas nebūtinai reikšmingas, bet nuolatinis kartojimas per metus ar kelerius gali didinti bendrą ekspoziciją.
Juoda spalva ir perdirbto plastiko klausimas
Atskira tema yra juodi plastikai, ypač jei gaminys pagamintas iš perdirbtų žaliavų. Pastaraisiais metais tyrimuose daug dėmesio skiriama rizikai, kad į vartojimo prekes su perdirbtu plastiku gali patekti nepageidaujamos medžiagos, kurios anksčiau buvo naudotos, pavyzdžiui, elektronikos gaminiuose.
2024 metais žurnale „Chemosphere“ publikuotame tyrime analizuota daugiau kaip 200 juodų vartojimo prekių, o dalyje jų aptikus padidintą bromo kiekį, toliau ieškota bromintų ir fosforo organinių degumą mažinančių priedų. Tyrėjai kėlė prielaidą, kad tokie priedai į dalį gaminių galėjo patekti per perdirbimo grandinę, kai plastikas iš įvairių šaltinių sumaišomas.
Svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog kiekviena juoda mentelė yra pavojinga ar pagaminta iš netinkamos žaliavos. Problema ta, kad vartotojui iš išvaizdos beveik neįmanoma patikimai atskirti aukštos kokybės gaminio nuo tokio, kurio sudėtis ar kilmė kelia daugiau klausimų.
Ką rodo kontrolė ir ką verta daryti namuose?
Europos Sąjungos greitojo įspėjimo sistema RASFF periodiškai skelbia pranešimus apie su maistu besiliečiančius gaminius, kai nustatoma neleistina ar per didelė tam tikrų medžiagų migracija. Tarp tokių pranešimų pasitaiko ir dėl nailoninių virtuvės įrankių, pavyzdžiui, dėl pirminių aromatinių aminų ar 4,4’-diaminodifenilmetano migracijos.
Tai nereiškia, kad parduotuvėse esantys gaminiai nuolat nesaugūs, tačiau primena, jog argumentas „jei parduoda, vadinasi visiškai saugu“ yra pernelyg supaprastintas. Rinka remiasi gamintojų dokumentais, atitikties deklaracijomis ir atrankinėmis patikromis, o dalis problemų išryškėja tik po to, kai produktas jau būna patekęs į namų virtuvę.
Praktiškiausia taisyklė yra paprasta: juodų plastikinių ar poliamidinių įrankių neverta palikti puode su karštu maistu, ypač ilgiau, nei reikia. Jei įrankis senas, subraižytas, matinis, deformuotas ar turi aiškių lydimosi požymių, jį saugiau pakeisti, o karštiems patiekalams dažniau rinktis nerūdijančio plieno, medinius arba kokybiško maistinio silikono gaminius.
Ši tema nėra kvietimas panikuoti ar išmesti viską iš stalčiaus. Tai priminimas, kad „nematoma“ rizika virtuvėje dažniausiai kyla ne iš vieno karto, o iš įpročių, temperatūros ir ilgalaikio naudojimo, todėl keli nedideli pokyčiai gali sumažinti nereikalingą kasdienę ekspoziciją.