Tag: Chemosintezė

  • Jūros gelmėse aptiktas moliuskas be žarnyno: bakterijas laiko membranų „drakono kamuoliuose“

    Giliai Pietų Kinijos jūroje mokslininkai aptiko neįprastą, į kirmėlę panašų moliuską, kuris beveik visiškai neteko žarnyno. Didelę jo kūno dalį užima milžiniška virškinimo liauka, pilna bakterijų, kurios, panašu, padeda gyvūnui maitintis.

    Dar keisčiau tai, kad šios bakterijos „sukrautos“ į mažytes, svogūną primenančias struktūras, apgaubtas daugiau nei 20 membranų sluoksnių. Tyrėjai joms suteikė netikėtą pavadinimą – „drakono kamuoliai“.

    Tiriamas gyvūnas – Chaetoderma shenloong, dar vadinamas „dieviškuoju drakono blizgiakirmiu“. Nors išvaizda primena kirmėlę, iš tiesų tai moliuskas – tolimas sraigių, kriauklių ir aštuonkojų giminaitis.

    Ši rūšis išsiskiria dydžiu ir gyvenimo sąlygomis: ji gali užaugti ilgesnė nei 15 centimetrų ir gyvena giliai jūros dugno nuosėdose, kur deguonies beveik nėra. Toks „gyvenimas purve“ daugumai gyvūnų būtų mirtinas.

    Gyvenimas ten, kur trūksta deguonies

    Tyrėjai glizgiakirmius rado Haima šaltųjų išsiveržimų (angl. cold seep) zonoje Pietų Kinijos jūroje – dešimtis centimetrų po nuosėdų paviršiumi. Matavimai rodė, kad deguonis išnyksta vos maždaug 3 milimetrus žemiau dumblo paviršiaus.

    Vis dėlto šis moliuskas klestėjo gerokai giliau už ribą, kurioje deguonies praktiškai nebelieka. Tai paskatino mokslininkus ieškoti paaiškinimo, kaip gyvūnas išgyvena tokioje aplinkoje.

    Šaltųjų išsiveržimų ekosistemose iš jūros dugno į aplinką skverbiasi tokios medžiagos kaip metanas ar vandenilio sulfidas. Skirtingai nei saulės apšviestame paviršiniame pasaulyje, čia maisto grandinės pagrindą dažnai palaiko ne fotosintezė, o chemosintezė – organinių medžiagų gamyba naudojant cheminių reakcijų energiją.

    Virškinimo sistema, kurios „nebėra“

    Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Honkongo mokslo ir technologijų universiteto, pasitelkė mikro-CT skenavimą, elektroninę mikroskopiją ir trimates anatomines rekonstrukcijas. Taip jie detaliai ištyrė, kaip sudarytas šis neįprastas moliuskas.

    Tyrimas parodė, kad daugeliui moliuskų būdinga radula – dantukais nusėta mitybos struktūra – pas šią rūšį yra smarkiai sunykusi. Dar labiau stebino tai, jog didelė žarnyno dalis, įskaitant vidurinę ir užpakalinę žarnas bei išeinamąją angą, beveik išnyko.

    Vietoje įprasto virškinamojo trakto didžiąją kūno ertmės dalį užėmė didelė, šakota virškinimo liauka. Būtent joje ir knibždėjo bakterijos.

    „Drakono sferos“ su tūkstančiais bakterijų

    Mokslininkai nustatė, kad tai – sierą oksiduojantys mikroorganizmai, galintys naudoti nuosėdose esančių junginių cheminę energiją. Kitaip tariant, moliuskas dalį „maisto gamybos“ tarsi patiki savo mikrobų partneriams.

    Simbiotinės bakterijos giliavandeniuose gyvūnuose nėra naujiena: jomis mitybai remiasi ir kai kurie vamzdiniai kirminai ar midijos, o dalis organizmų per evoliuciją net prarado virškinamąjį traktą. Tačiau Chaetoderma shenloong atveju išskirtinės pačios bakterijų „talpyklos“.

    Didelės raiškos elektroninė mikroskopija atskleidė, kad bakterijos sukrautos į sferinius skyrelius, maždaug 10–15 mikrometrų skersmens – tai maždaug dešimtadalis žmogaus plauko storio. Kiekvieną tokį skyrelį gaubė stulbinamas membranų skaičius – kartais daugiau nei 20 sluoksnių.

    Vienoje šeimininko ląstelėje, tyrėjų skaičiavimu, vidutiniškai būdavo daugiau nei 1 600 bakterinių simbiontų. Šias struktūras jie pavadino dracosphera („drakono sfera“), įkvėpti „Dragon Ball“ mangos ir anime.

    Užuomina apie evoliucijos procesus?

    Tyrėjai svarsto, ar šis organizmas negalėtų suteikti įžvalgų apie ilgalaikę skirtingų gyvybės formų integraciją. Pavyzdžiui, mitochondrijos ir chloroplastai laikomi kilusiais iš senovinių bakterijų, kurios prieš milijardus metų tapo neatskiriama kitų ląstelių dalimi.

    Ar „drakono sferos“ galėtų būti dar vienas kelias į panašų glaudų ryšį – kol kas tik spėjama. Tačiau pats atradimas parodo, kad evoliucija gali sukurti visiškai naujas ląstelines struktūras, padedančias palaikyti labai artimą šeimininko ir mikroorganizmų partnerystę.

    Kol kas lieka daug atvirų klausimų: kaip moliuskas suformuoja tokias sudėtingas membranų sistemas, kaip įgyja ir išlaiko bakterijas bei kokiu tiksliai būdu iš jų gauna maisto medžiagų. Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

  • Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūros dugne gyvenančiame retame giliavandeniame moliuske mokslininkai aptiko iki šiol nežinomas ląstelių struktūras, pramintas „smocžo kamuoliais“.

    Jos rastos moliusko Chaetoderma shenloong virškinimo liaukoje. Gyvūnas gyvena dugno nuosėdose prie vadinamųjų šaltųjų metano ištekėjimų – vietų, kur iš jūros dugno veržiasi cheminiai junginiai, palaikantys savitus ekosistemų tinklus.

    Ši rūšis mokslui žinoma tik nuo 2024 metų, tačiau naujausi Japonijos ir Kinijos tyrėjų darbai parodė, kad organizmas turi dar vieną išskirtinę savybę. Aptiktoms struktūroms suteiktas pavadinimas dracosphera, o populiarusis praminimas siejamas su „Dragon Ball“.

    Po mikroskopu „smocžo kamuoliai“ pasirodė esantys gerokai sudėtingesni, nei manyta: kiekvieną jų gaubia daugiau nei 20 membranų sluoksnių, o viduje aptikta šimtai simbiotinių bakterijų.

    Kas yra „dracosphera“?

    DNR analizės parodė, kad šiose struktūrose yra vienos rūšies mikroorganizmai, galintys oksiduoti sieros junginius. Mokslininkų vertinimu, tai gali būti itin svarbu paties moliusko išgyvenimui.

    Šios bakterijos energiją gauna iš cheminių reakcijų ir ją naudoja organinėms medžiagoms gaminti. Toks procesas vadinamas chemosinteze – skirtingai nei fotosintezei, jam nereikia saulės šviesos, todėl jis gali vykti visiškoje vandenyno gelmių tamsoje.

    Tyrėjai aptiktas struktūras lygina su mažomis bakterijų „fermomis“: jos šeimininkui suteikia prieigą prie maistinių medžiagų aplinkoje, kur įprasti maisto šaltiniai yra labai riboti.

    Kuo šis atradimas neįprastas?

    Iki šiol buvo žinoma, kad kai kurie giliavandeniai gyvūnai chemosintezę vykdančias bakterijas laiko specializuotose ląstelėse, vadinamose bakterio­citais. Nauja tai, kad dabar aptikti papildomi, atskiri „skyreliai“ pačių bakterio­citų viduje.

    Panašių struktūrų iki šiol nebuvo stebėta nei kituose moliuskuose, nei vamzdeliniuose daugiašeriuose. Dėl to keliama prielaida, kad tai gali būti pirmasis žinomas organoidas, specializuotas chemosintezei palaikyti.

    Vis dėlto, nors struktūra aprašyta detaliai, tikroji jos funkcija kol kas lieka neaiški. Mokslininkai pateikė dvi pagrindines hipotezes, kodėl bakterijos laikomos tokiuose sudėtinguose mikroskopiniuose „kamuoliuose“.

    Dvi hipotezės: maisto sandėlis arba deguonies taupymas

    Pirma hipotezė teigia, kad „smocžo kamuoliai“ gali veikti kaip maisto atsargos. Gyvūnas galėtų periodiškai ardyti juos gaubiančias membranas, išlaisvinti bakterijas į ląstelės vidų, o tuomet jas suvirškinti ir taip gauti maistinių medžiagų.

    Įdomu tai, kad šių struktūrų viduje nerasta lizosomų – ląstelės elementų, atsakingų už virškinimą. Tai galėtų reikšti, kad virškinimas prasideda tik bakterijoms patekus už „kamuolio“ ribų.

    Antra hipotezė susijusi su itin atšiauriomis sąlygomis gelmėse. Moliuskas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia įsirausęs į dugno nuosėdas, kur deguonies mažai, todėl bakterijų „įkalinimas“ daugiasluoksnėse struktūrose galėtų riboti jų deguonies vartojimą ir palikti daugiau šio elemento pačiam gyvūnui.

    Galutinių atsakymų kol kas nėra: būtų reikalingi fiziologiniai eksperimentai su gyvais individais, tačiau tokių egzempliorių tyrėjams nepavyko gauti. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“.

  • Pietų Kinijos jūros gelmėse aptikta „dragonball“ organelė: joje gyvena šimtai bakterijų

    Pietų Kinijos jūros gelmėse aptikta „dragonball“ organelė: joje gyvena šimtai bakterijų

    Mokslininkai aptiko neįprastą mikroskopinę struktūrą, kurios iki šiol nebuvo matę jokiuose kituose Žemės organizmuose. Ji rasta reto giliavandenio moliusko virškinimo sistemos ląstelėse, o tyrėjai naują darinį praminė „dragonball“.

    Ši struktūra aptikta vadinamajame dieviškajame drakono blizgiakirmėlyje (Chaetoderma shenloong) – sunkiai randamame moliuske, gyvenančiame giliai dumble prie metano versmių Pietų Kinijos jūroje. Tyrime taip pat minimas vienas egzempliorius, surinktas prie Japonijos, taip praplečiant žinomą rūšies arealą.

    Kaip rašoma „Nature Communications“, „dragonball“ (tyrime vartojamas ir pavadinimas dracosphera) yra naujas „kompartmentas“ ląstelėje – tarsi atskiras skyrius, kurio vidinė sandara pasirodė netikėtai sudėtinga. Kiekvieną tokį darinį gaubia daugiau nei 20 membranų sluoksnių.

    Svarbiausia detalė – šių struktūrų viduje aptikta šimtai bakterijų, galinčių gauti energiją ne iš saulės šviesos, o iš cheminių reakcijų. Tokia gyvybės strategija giliavandenėse, tamsiose ir deguonies stokojančiose aplinkose gali būti itin reikšminga šeimininko išlikimui.

    Kas slepiasi „dragonball“ viduje

    Tyrėjai nustatė, kad „dragonball“ organelėse gyvena simbiotinės bakterijos, kurios, kaip manoma, oksiduoja sierą ir taip gamina organinę medžiagą. Tokį procesą vadiname chemosinteze – tai alternatyva fotosintezei, kuri neveikia be šviesos.

    Mokslininkai šiuos darinius lygina su mažomis „bakterijų fermomis“: vieta, kur mikroorganizmai gyvena ypač suspausti ir, panašu, atlieka šeimininkui naudingą vaidmenį. DNR sekoskaita parodė, kad „dragonball“ gali būti tik vienos rūšies simbiotinės, sierą oksiduojančios bakterijos.

    Iki šiol buvo žinoma, kad kai kurie giliavandeniai gyvūnai chemosintetines bakterijas laiko specializuotose ląstelėse, vadinamose bakteriocitais. Tačiau „dragonball“ atveju kalbama apie dar siauresnę „patalpą“ pačios ląstelės viduje – tokio tipo darinys kituose moliuskuose ar vamzdiniuose kirminuose nebuvo aprašytas.

    Kodėl bakterijos „supakuotos“ į atskirą organelę

    Tyrėjai kol kas negali tiksliai pasakyti, kodėl bakterijos laikomos būtent tokiose daugiasluoksnėse „kapsulėse“. Viena iš hipotezių – kad šeimininkas tam tikru metu gali ardyti dalį membranų ir „išleisti“ bakterijas į ląstelę, kad vėliau jas suvirškintų ir pasisavintų maisto medžiagas.

    Šiai minčiai svarbi detalė: „dragonball“ viduje nerasta lizosomų – ląstelės „virškinimo maišelių“. Tai leidžia manyti, kad skaidymas greičiausiai vyksta ne pačioje organelėje, o už jos ribų.

    Siūlomas ir kitas paaiškinimas, susijęs su deguonies stygiumi. Kadangi šie moliuskai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia užkasti jūros dugno nuosėdose, kur deguonies itin mažai, bakterijų laikymas „uždarytų“ galėtų sumažinti jų deguonies „apetitą“ ir palikti daugiau šio resurso pačiam gyvūnui.

    Vis dėlto patys autoriai pripažįsta, kad dėl gyvų egzempliorių trūkumo daug kas šiuo metu paremta koreliaciniais stebėjimais ir reikalauja fiziologinio patvirtinimo. Kitaip tariant, hipotezės skamba logiškai, bet dar laukia tiesioginių eksperimentų.

    Ką šis radinys sako apie giliavandenių gyvybę

    Šis atradimas primena, kiek daug nežinomų prisitaikymų gali slėpti giliavandeniai bestuburiai – ypač tie, kurie gyvena nuosėdose ir retai patenka mokslininkams į rankas. Pati rūšis Chaetoderma shenloong pirmą kartą aprašyta 2024 metais ir tuomet atkreipė dėmesį kaip vienas įdomiausių metų radinių.

    „Dragonball“ organelės idėja – kad ląstelė gali turėti specializuotą „kambarį“ chemosintezės simbiozei – gali tapti svarbi gilinantis, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų be šviesos. Kartu tai signalas, kad giliavandenė biologinė įvairovė vis dar slepia daug naujų, netikėtų mechanizmų.

  • 1977-ųjų atradimas Galapagų gelmėse: kaip hidroterminiai šaltiniai pakeitė požiūrį į gyvybę

    1977 metais JAV jūrų geologų komanda prie Galapagų rifto Ramiajame vandenyne nusileido į maždaug 2 500 metrų gylį ir aptiko tai, ko tuo metu beveik niekas nesitikėjo: klestinčią gyvybę visiškoje tamsoje. Ekspedicija buvo planuota kaip geologinė, todėl laive net nebuvo biologų.

    Tyrėjai ieškojo hidroterminės veiklos požymių, nes vandens temperatūros matavimai rodė, kad iš jūros dugno gali kilti šiltesnės srovės. Tačiau išryškinus nuotraukas, vietoje „tuščio“ dugno pasirodė didelių baltų moliuskų sankaupos ir kitos gyvybės židiniai.

    Nusileidę arčiau, mokslininkai pamatė tankius maždaug 30 centimetrų ilgio moliuskų telkinius, midijų laukus, aklų baltų krabų judėjimą tarp jų, pavienes aktinijas ir žuvis. Ypatingą įspūdį paliko aukšti balti vamzdeliai, kuriuose gyveno kirmėlės su ryškiai raudonais plunksniškais audiniais.

    Vėlesni tyrimai parodė, kad hidroterminių šaltinių vanduo buvo prisotintas sieros vandenilio. Tai tapo raktu paaiškinant, kaip tokios ekosistemos gali egzistuoti ten, kur nepasiekia saulės šviesa.

    Paaiškėjo, kad čia pagrindą maisto grandinei sudaro ne fotosintezė, o chemosintezė. Chemoautotrofinės bakterijos oksiduoja sieros vandenilį ir iš šios cheminės reakcijos gaunamą energiją naudoja organinėms medžiagoms sintetinti iš anglies dioksido ir vandens.

    Tai reiškia, kad ekosistema remiasi chemine energija, o ne šviesa, todėl gali veikti visiškoje tamsoje. Būtent šis principas ir pakeitė biologijos vadovėliuose ilgai dominavusią nuostatą, kad beveik visa sudėtinga gyvybė Žemėje galų gale priklauso nuo Saulės.

    Dar vienas lūžis įvyko tada, kai mokslininkai ėmė aiškintis, kaip iš chemosintetinių bakterijų „produkto“ maitinasi didesni gyvūnai. 1981 metais buvo aprašytas mechanizmas, paaiškinęs, kodėl kai kurie vamzdiniai kirminai išvis neturi burnos ir virškinamojo trakto.

    Buvo nustatyta, kad jų kūne yra specialus organas, vadinamas trofosoma, kuriame gyvena simbiotinės chemosintetinės bakterijos. Kirminai aprūpina bakterijas sieros vandeniliu ir deguonimi iš aplinkinio vandens, o mainais gauna bakterijų pagamintų organinių junginių.

    Vėliau panašūs simbiozės modeliai aprašyti ir kitoms hidroterminių šaltinių rūšims, įskaitant kai kuriuos moliuskus ir midijas. Tai parodė, kad chemosinteze paremti santykiai gali kurti stabilias, įvairias bendrijas, o ne būti trumpalaikė išimtis.

    Galapagų rifto atradimas laikomas vienu svarbiausių XX amžiaus pabaigos biologijos įvykių, nes įrodė, kad Žemėje egzistuoja autonomiškos ekosistemos, galinčios ilgai gyvuoti be saulės šviesos. Tai išplėtė ir mokslinį supratimą apie ribines sąlygas, kuriose gali egzistuoti gyvybė.

    Ši idėja tapo svarbi ir astrobiologijai, nes paskatino svarstyti, ar panašios chemosinteze paremtos ekosistemos galėtų egzistuoti po ledu esančiuose vandenynuose, pavyzdžiui, Jupiterio palydove Europoje ar Saturno palydove Encelade. Jei ten yra skysto vandens, energijos šaltinių ir reikalingų cheminių medžiagų, teorinis „scenarijus“ gyvybei nebėra vien tik susijęs su žvaigždės šviesa.

    Šiandien hidroterminiai šaltiniai tebėra aktyviai tiriami: mokslininkai ieško naujų rūšių, analizuoja ekstremalioms sąlygoms prisitaikiusių organizmų biologiją ir vertina, kaip tokios bendrijos veikia anglies bei sieros apytaką vandenynuose. 1977 metų radinys tapo atskaitos tašku, parodžiusiu, kad gyvybė gali būti kur kas išradingesnė, nei buvo manoma.

  • Karibų jūroje beveik 5 km gylyje aptiko 400 °C hidroterminį lauką: ten knibžda gyvybė

    Karibų jūroje, Kaimanų įduboje, mokslininkai fiksuoja vieną ekstremaliausių Žemės buveinių – hidroterminį lauką, esantį beveik 5 kilometrų gylyje. Čia iš jūros dugno veržiasi mineralais prisotinti skysčiai, kurių temperatūra siekia apie 400 laipsnių Celsijaus, tačiau, nepaisant to, vietovėje aptinkama gyvybės.

    Šis objektas žinomas kaip Beebe hidroterminis laukas ir laikomas vienu giliausių patvirtintų hidroterminių šaltinių pasaulyje. Jį užfiksuoti padėjo giliavandeniai robotai, galintys dirbti didžiuliame slėgyje, kur žmogui pasiekti praktiškai neįmanoma.

    Nors 400 laipsnių Celsijaus temperatūra skamba neįtikėtinai, tokiame gylyje vanduo neverda dėl milžiniško slėgio. Esant beveik 5 kilometrų gyliui, slėgis yra toks didelis, kad vandens virimo temperatūra smarkiai pakyla, todėl superkaršti skysčiai gali išlikti skystos būsenos.

    Hidroterminiai šaltiniai dažniausiai formuojasi ten, kur skiriasi tektoninės plokštės. Jūros vanduo prasiskverbia į plyšius, įkaista priartėjęs prie magmos ar įkaitusių uolienų, prisotėja metalų ir sieros junginių, o tuomet grįžta į dugno paviršių, sukeldamas chemiškai intensyvią, bet ekologiškai produktyvią aplinką.

    Mokslinėje literatūroje hidroterminiai šaltiniai dažniausiai skirstomi į vadinamuosius baltuosius ir juoduosius „dūmtraukius“. Baltieji paprastai būna vėsesni ir šviesesni dėl silicio dioksido bei kitų mineralų, o juodieji – karštesni ir „rūko“ tamsiai, nes skysčiuose gausu metalų sulfidų.

    Beebe lauke vyrauja būtent juodieji „dūmtraukiai“, primenantys pramoninius vamzdžius, iš kurių veržiasi tamsus mineralinis „dūmas“. Nors pati srovė prie išėjimo angos gali būti mirtinai karšta, temperatūra greitai krenta vos skysčiui susimaišius su aplinkiniu, gerokai vėsesniu jūros vandeniu.

    „Šie skysčiai yra labai karšti, bet jie labai greitai atvėsta, kai susimaišo su jūros vandeniu. Šaltinis gali būti itin karštas, tačiau pasitraukus šiek tiek į šoną temperatūra gali siekti apie 20 laipsnių Celsijaus, o tai daugeliui gyvūnų jau tinkama“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus tyrėja Maggie Georgieva.

    Šioje giliavandenėje zonoje nėra saulės šviesos, todėl įprasta fotosinteze paremta mitybos grandinė neveikia. Vis dėlto ekosistemą palaiko chemosintezė – mikroorganizmai energiją gauna ne iš šviesos, o iš cheminių reakcijų, pavyzdžiui, oksiduodami sieros vandenilį ar kitus junginius, kurių gausu hidroterminiuose skysčiuose.

    Prie Beebe šaltinių fiksuotos įvairios rūšys, galinčios gyventi tokiose sąlygose: aptikta zoarcidų šeimos žuvų, jūrų anemonų, smulkių vėžiagyvių ir kolonijų neįprastų krevečių. Pranešama, kad dalis šių krevečių turi šviesai jautrų organą, padedantį orientuotis labai silpno apšvietimo sąlygomis, kur vyrauja tik blankūs švytėjimai ir prietaisų šviesos.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik siekiant suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų, bet ir aiškinantis ankstyvosios gyvybės Žemėje scenarijus. Be to, hidroterminiai laukai dažnai minimi ir kaip analogai ieškant gyvybės už Žemės ribų, pavyzdžiui, po ledu slypinčiuose vandenynuose kai kuriuose Saulės sistemos palydovuose.