Mokslininkai prie Trinidado ir Tobago pakrančių užfiksavo itin retai gamtoje pastebimą giliavandenę žuvį – juodąjį gyvaglotą (Chiasmodon niger). Ši nedidelė, maždaug 10–20 centimetrų ilgio žuvis garsėja neįprastu gebėjimu praryti grobį, kurio masė gali būti iki 10 kartų didesnė už jos pačios.
Vaizdus nufilmavo nuotoliniu būdu valdoma giliavandenė įranga 1 259 metrų gylyje. Įrašas patraukė tyrėjų dėmesį dėl stipriai išsipūtusio pilvo – jis buvo taip ištemptas, kad tapo beveik permatomas, o žuvis, regis, dar nešė neseniai prarytą laimikį.
„Šią žuvį laukinėje gamtoje pamatyti pasitaiko itin retai. Pirmą kartą ją mačiau prieš beveik dešimt metų Meksikos įlankoje, todėl galimybė užfiksuoti ją dar kartą yra didžiulė sėkmė“, – sakė okeanografijos ekspedicijos mokslininkė Diva Amon.
Kodėl giliavandenėje zonoje verta rizikuoti?
Giliavandenėje aplinkoje maistas yra nepastovus ir menkai prieinamas, todėl evoliucija „atsiperka“ tiems, kurie sugeba maksimaliai išnaudoti retas progas. Juodasis gyvaglotas turi išnertį galinčius žandikaulius ir itin tamprų skrandį, kuris gali išsiplėsti tarsi balionas.
Tokia anatomija leidžia grobį praryti visą, net jei jis akivaizdžiai didesnis už pačią žuvį. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra „nemokamas“ pranašumas: jei grobis nesuvirškinamas pakankamai greitai, prasidėję irimo procesai gali išskirti dujas.
Tuomet susikaupusios dujos kartais tampa tarsi plūdrumo „oro pagalvė“, galinti iškelti žuvį aukštyn iš įprastos buveinės. Tokiose situacijose gyvūnas gali atsidurti jam nepalankiose sąlygose, o kai kuriais atvejais tai baigiasi žūtimi.
Ankstesni radiniai ir kodėl šis įrašas svarbus
Anksčiau fiksuota, kad juodieji gyvaglotai kartais pervertina savo galimybes. Tyrėjų aprašymuose minimas atvejis, kai rasta apie 19 centimetrų ilgio žuvis buvo prarijusi maždaug 86 centimetrų laimikį – grobis kelis kartus viršijo plėšrūno dydį.
Naujas stebėjimas ypač vertingas tuo, kad gyvūnas nufilmuotas natūralioje aplinkoje, o pilvo išsiplėtimas – vienas ryškiausių tarp viešai aprašytų atvejų. Tokie vaizdai padeda geriau suprasti giliavandenių rūšių mitybos strategijas ir ribas, kurias nustato fiziologija.
