CP v2

Tag: Chloras

  • Chloras nebūtinas: vaistinėlės priemonė dezinfekuos grindis, bet vienos klaidos venkite

    Chloras nebūtinas: vaistinėlės priemonė dezinfekuos grindis, bet vienos klaidos venkite

    Išsiurbtos ir ką tik išplautos grindys dažnai atrodo nepriekaištingai, tačiau švara ne visada reiškia dezinfekciją. Vien pašalinti dulkes, riebalus ar kitus matomus nešvarumus neužtenka, jei siekiama sumažinti mikroorganizmų kiekį ant paviršiaus.

    Praktikoje pirmas žingsnis yra įprastas valymas, nes nešvarumų sluoksnis gali trukdyti dezinfekcinei priemonei tolygiai veikti. Todėl prieš dezinfekciją grindis verta gerai išsiurbti ir išplauti priemone, tinkančia konkrečiai dangai.

    Vandenilio peroksidas vietoj chloro

    Viena dažniausiai namuose sutinkamų alternatyvų chlorui yra vaistinėse parduodamas vandenilio peroksidas, dar vadinamas vandenilio peroksido tirpalu. Tokia priemonė populiari todėl, kad ją paprasta rasti, o naudojant atsargiai ji gali padėti sumažinti mikroorganizmų kiekį ant jau nuvalytų paviršių.

    Dažnai siūloma pasigaminti tirpalą sumaišant vandenilio peroksidą su šiltu vandeniu santykiu 1:1 ir supilti į purkštuvą. Paskui grindys lengvai apipurškiamos, paliekama trumpam poveikiui, o paviršius nuvalomas švariu, šiek tiek drėgnu šluostymui skirtu audiniu ar šluoste.

    Ne visoms dangoms tai tinka

    Svarbu įvertinti, kad skirtingos grindų dangos nevienodai toleruoja drėgmę ir valymo chemiją. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su natūralaus medžio, alyvuotomis, vaškuotomis dangomis, taip pat laminatu, jei jo siūlės jautrios drėgmei.

    Prieš naudojant tirpalą dideliame plote rekomenduojama jį išbandyti mažiau matomoje vietoje. Jei neatsiranda spalvos pakitimų, dėmių ar paviršiaus pažeidimų, galima tęsti, tačiau kilus abejonių prioritetą verta teikti grindų gamintojo priežiūros instrukcijoms.

    Didžiausia klaida – maišyti priemones

    Esminė taisyklė – vandenilio peroksido nemaišyti su kitais valikliais ar neaiškios sudėties priemonėmis. Skirtingų cheminių medžiagų deriniai gali sukelti nepageidaujamas reakcijas, padidinti paviršiaus pažeidimo riziką arba dirginti kvėpavimo takus.

    Jei namuose norisi didesnio saugumo, geriausia rinktis vieną priemonę ir laikytis jos naudojimo instrukcijų, užtikrinti patalpų vėdinimą, o dirbant mūvėti pirštines. Dezinfekcija labiausiai pasiteisina ten, kur yra didesnė taršos rizika, tačiau kasdienėje rutinoje dažnai pakanka kruopštaus valymo.

  • Nedarykite šios klaidos po maudynių: maudymosi kostiumėlis greičiau išblunka ir praranda formą

    Nedarykite šios klaidos po maudynių: maudymosi kostiumėlis greičiau išblunka ir praranda formą

    Vasarą maudymosi kostiumėlis patiria daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: chlorą baseine, druską jūroje, smėlį, kremą nuo saulės ir nuolatinę drėgmę. Būtent šių veiksnių derinys dažniausiai lemia, kad po vieno sezono audinys išblunka, tampa mažiau elastingas ar ima skleisti nemalonų kvapą.

    Vienas dažniausių įpročių, trumpinančių kostiumėlio „gyvenimą“, yra palikti jį šlapią uždaroje rankinėje ar kuprinėje. Šiluma ir drėgmė sudaro palankias sąlygas nemaloniems kvapams, o ant audinio likę smėlio, kremo ir chloro ar druskos likučiai pradeda veikti dar intensyviau.

    Praktiškiausia išeitis po maudynių yra kuo greičiau kostiumėlį perplauti vėsiu gėlu vandeniu. Net jei jis atrodo švarus, ant pluošto dažnai lieka nematomų chloro junginių, druskos kristalų ir kremo filtrų, kurie ilgainiui silpnina audinį ir keičia spalvą.

    Jei reikia skalbti, saugiausia rinktis švelnų rankinį plovimą vėsiame vandenyje, nenaudojant agresyvių priemonių ir stipraus trynimo. Taip pat nereikėtų audinio smarkiai gręžti, nes tai greitai „ištempia“ elastano pluoštą; geriau vandenį švelniai nuspausti rankomis arba sugerti rankšluosčiu.

    Nors gali atrodyti, kad kaitri saulė yra greičiausias būdas išdžiovinti, tiesioginiai spinduliai dažnai pagreitina blukimą ir silpnina elastingas skaidulas. Maudymosi kostiumėlį geriau džiovinti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje, o prieš padedant į stalčių įsitikinti, kad jis visiškai sausas.

    Specialistai taip pat pataria vengti džiovinimo ant įkaitusių paviršių, pavyzdžiui, radiatorių ar karštų balkonų plytelių, nes aukšta temperatūra labiau pažeidžia elastingus pluoštus. Reguliari priežiūra po kiekvieno maudynių karto dažnai yra tai, kas lemia skirtumą tarp vieno sezono ir kelių vasarų to paties kostiumėlio.

  • Taip skalbiami maudymosi kostiumėliai tarnauja metų metus: daug kas daro vieną klaidą

    Taip skalbiami maudymosi kostiumėliai tarnauja metų metus: daug kas daro vieną klaidą

    Vasara ir baseinų sezonas primena, kad maudymosi kostiumėliai yra gerokai jautresni nei įprasti marškinėliai ar apatiniai. Netinkamas skalbimas gali greitai išblukinti spalvas, ištempti audinį ir sugadinti formą, ypač jei kostiumėlyje yra korsetinių detalių.

    Dažniausia klaida – mesti bikini ar vientisą kostiumėlį į skalbyklę su kitais drabužiais, pasirinkus aukštą temperatūrą ir intensyvų gręžimą. Taip pažeidžiami elastano pluoštai, deformuojasi kaušeliai, gali lūžti lankeliai, o agresyvūs skalbikliai paspartina audinio blukimą.

    Kas labiausiai kenkia audiniui?

    Maudymosi kostiumėliai nuolat susiduria su chloru baseine, druska jūroje, prakaitu ir apsauginiais kremais nuo saulės. Šios medžiagos gali ardyti pluoštą ir palikti dėmes, ypač jei drėgnas kostiumėlis ilgai laikomas susuktas rankšluostyje ar uždarame krepšyje.

    Šiltas ir drėgnas audinys taip pat sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms ir grybeliams, todėl kostiumėlį verta išskalauti po kiekvieno dėvėjimo. Kuo greičiau pašalinami chloro ir druskos likučiai, tuo ilgiau išlieka elastingumas ir spalva.

    Kaip skalbti, kad tarnautų ilgiau?

    Patikimiausias būdas – skalbimas rankomis drungname vandenyje, naudojant švelnų ploviklį. Kostiumėlio nereikėtų stipriai trinti ar gręžti: pakanka švelniai pamirkyti, lengvai praskalauti ir vandens perteklių nuspausti per rankšluostį.

    Jei vis dėlto renkatės skalbyklę, saugiausia naudoti skalbimo maišelį, žemą temperatūrą ir itin švelnų režimą be intensyvaus gręžimo. Taip sumažinama rizika, kad audinys užsikabins, o tamprūs pluoštai bus pertempti.

    Džiovinimas – pusė sėkmės

    Džiovinti geriausia ištiesus ant lygaus paviršiaus, gerai vėdinamoje ir pavėsingoje vietoje. Tiesioginė saulė gali greičiau išblukinti ryškias spalvas, o karštis nuo radiatorių ar šildomų grindų silpnina elastingumą.

    Džiovyklė su būgnu maudymosi kostiumėliams netinka, nes karštis ir intensyvus sukimas sparčiausiai ardo pluoštą. Laikui bėgant būtent netinkamas džiovinimas dažnai lemia, kad kostiumėlis praranda formą net ir tada, kai buvo skalbtas atsargiai.

  • Šio vandens į raugintų agurkų stiklainius nepilkite: greitai suminkštės ir ims gesti

    Prasidėjus agurkų sezonui, daugelis pirmiausia daro mažai sūdytus, o vėliau imasi ir rauginimo. Tačiau net ir laikantis proporcijų, rezultatas gali nuvilti: agurkai suminkštėja, praranda traškumą arba ima gesti. Viena dažniausių priežasčių – netinkamas vanduo užpilui.

    Rauginimui paprastai verdamas vanduo su druska, o klasikinė proporcija dažnai yra apie 20 gramų nejoduotos akmens druskos vienam litrui vandens. Vis dėlto vien druskos kiekio neužtenka, nes vandens sudėtis gali keisti fermentacijos eigą ir galutinę agurkų tekstūrą.

    Kodėl kietas vanduo kenkia?

    Didžiausia rizika siejama su kietu vandeniu, kuriame daug kalcio ir magnio junginių. Tokie mineralai gali sąveikauti su daržovėse esančiomis medžiagomis ir prisidėti prie to, kad ląstelių struktūra silpnėja, o agurkai praranda standumą. Praktikoje tai dažnai pasireiškia tuo, kad stiklainyje jie greičiau tampa minkšti.

    Dar viena problema – chloras, kuris kai kur tiekiamame vandenyje naudojamas dezinfekcijai. Nors jis padeda mažinti nepageidaujamų mikroorganizmų kiekį, tuo pačiu gali slopinti ir natūralią pieno rūgšties fermentaciją, kuri būtina sėkmingam rauginimui.

    Ką daryti, kad agurkai liktų traškūs?

    Patikimiausia išeitis – užpilui naudoti užvirintą ir atvėsintą vandenį, o jei vanduo namuose labai kietas ar stipriai chloruotas, verta rinktis filtruotą vandenį. Svarbu, kad druska būtų nejoduota, nes jodas gali nepalankiai veikti rūgimo procesą ir skonį.

    Ne mažiau svarbus ir paruošimas: agurkus reikia kruopščiai nuplauti, galima trumpam pamirkyti labai šaltame vandenyje, kad jie prisigertų drėgmės. Stiklainiai turi būti švarūs ir iškaitinti, o patys agurkai užpilti taip, kad skystis juos pilnai apsemtų, nes virš paviršiaus likusios vietos dažniau ima gesti.

    Fermentacijai įprasta dėti krapus, pipirų grūdelius, krienų šaknies gabalėlį, česnaką. Stiklainius pirmomis dienomis geriau užsukti ne iki galo, kad pasišalintų susidarančios dujos ir procesas vyktų stabiliai, o vėliau laikyti vėsiai, kai rūgimas nurimsta.