Prasidėjus agurkų sezonui, daugelis pirmiausia daro mažai sūdytus, o vėliau imasi ir rauginimo. Tačiau net ir laikantis proporcijų, rezultatas gali nuvilti: agurkai suminkštėja, praranda traškumą arba ima gesti. Viena dažniausių priežasčių – netinkamas vanduo užpilui.
Rauginimui paprastai verdamas vanduo su druska, o klasikinė proporcija dažnai yra apie 20 gramų nejoduotos akmens druskos vienam litrui vandens. Vis dėlto vien druskos kiekio neužtenka, nes vandens sudėtis gali keisti fermentacijos eigą ir galutinę agurkų tekstūrą.
Kodėl kietas vanduo kenkia?
Didžiausia rizika siejama su kietu vandeniu, kuriame daug kalcio ir magnio junginių. Tokie mineralai gali sąveikauti su daržovėse esančiomis medžiagomis ir prisidėti prie to, kad ląstelių struktūra silpnėja, o agurkai praranda standumą. Praktikoje tai dažnai pasireiškia tuo, kad stiklainyje jie greičiau tampa minkšti.
Dar viena problema – chloras, kuris kai kur tiekiamame vandenyje naudojamas dezinfekcijai. Nors jis padeda mažinti nepageidaujamų mikroorganizmų kiekį, tuo pačiu gali slopinti ir natūralią pieno rūgšties fermentaciją, kuri būtina sėkmingam rauginimui.
Ką daryti, kad agurkai liktų traškūs?
Patikimiausia išeitis – užpilui naudoti užvirintą ir atvėsintą vandenį, o jei vanduo namuose labai kietas ar stipriai chloruotas, verta rinktis filtruotą vandenį. Svarbu, kad druska būtų nejoduota, nes jodas gali nepalankiai veikti rūgimo procesą ir skonį.
Ne mažiau svarbus ir paruošimas: agurkus reikia kruopščiai nuplauti, galima trumpam pamirkyti labai šaltame vandenyje, kad jie prisigertų drėgmės. Stiklainiai turi būti švarūs ir iškaitinti, o patys agurkai užpilti taip, kad skystis juos pilnai apsemtų, nes virš paviršiaus likusios vietos dažniau ima gesti.
Fermentacijai įprasta dėti krapus, pipirų grūdelius, krienų šaknies gabalėlį, česnaką. Stiklainius pirmomis dienomis geriau užsukti ne iki galo, kad pasišalintų susidarančios dujos ir procesas vyktų stabiliai, o vėliau laikyti vėsiai, kai rūgimas nurimsta.