Tag: Christie’s

  • DI vėl pakurstė ginčą dėl „Salvator Mundi“: ar brangiausias paveikslas pasaulyje tikrai da Vinčio?

    Leonardo da Vinčiui priskiriamas „Salvator Mundi“ 2017 metais Niujorke „Christie’s“ aukcione tapo brangiausiu kada nors parduotu paveikslu. Galutinė kaina su mokesčiais siekė apie 381 000 000 eurų, o sandoris iki šiol laikomas išskirtiniu meno rinkos precedentu.

    Tuomet aukciono namai akcentavo, kad išlikę mažiau nei 20 Leonardo kūrinių, o didžioji dalis jų saugoma muziejuose. Būtent retumas ir garsus autorystės „vardas“ tapo pagrindiniais argumentais, kodėl pirkėjai buvo pasirengę mokėti šimtus milijonų.

    Kam DI priskiria autorystę?

    Pastaraisiais metais diskusiją iš naujo įkaitino tyrėjų bandymai pasitelkti dirbtinis intelektas, vertinant tapybos stilistiką ir potėpio ypatybes. Remiantis viešai aptariama analize, DI kaip labiausiai tikėtiną autorių nurodė Giovanni Antonio Boltraffio, dailininką iš Milano aplinkos, siejamos su Leonardo dirbtuve.

    Skelbiama, kad algoritmas Boltraffio autorystei priskyrė 81 proc. tikimybę. Vis dėlto tai nereiškia galutinio verdikto: pats metodas kelia klausimų, nes ne visada aišku, kokiais palyginamaisiais duomenimis ir kokio tikslumo vaizdais remtasi.

    Įdomu tai, kad Boltraffio pavardė šiame kontekste nėra naujiena. 1958 metais „Sotheby’s“ aukcione paveikslas buvo parduotas vos už maždaug 1 000 eurų (perskaičiavus iš istorinio sandorio sumos), ir tuomet jis buvo priskirtas būtent Boltraffio, o ne Leonardo.

    Kodėl kūrinys susietas su Leonardo?

    Situacija pasikeitė po to, kai kūrinys 2005 metais buvo vėl „atrastas“ Jungtinėse Valstijose ir perduotas restauruoti. Konservavimo metu nuėmus dalį vėlesnių perdažymų, specialistams atsivėrė detalės, kurios anksčiau buvo beveik nematomos, ir tai sustiprino argumentus apie galimą Leonardo dalyvavimą.

    Tarp dažniausiai minimų požymių nurodomi kūrybiniai pataisymai tapybos procese, kai dailininkas keitė kompozicijos elementus darbo eigoje. Tokie sprendimai meno istorijoje neretai laikomi svarbiu meistro įsikišimo ženklu, nors dirbtuvių praktikoje korekcijos galėjo atsirasti ir prižiūrint mokiniams.

    2011 metais „Salvator Mundi“ buvo eksponuotas Londono National Gallery parodoje, skirtoje Leonardo kūrybai. Tačiau net ir po šio pristatymo dalis ekspertų liko skeptiški, pabrėždami, kad Renesanso dirbtuvėse kūriniai dažnai būdavo kuriami kolektyviai, o meistras galėjo prisidėti tik prie dalies kompozicijos.

    Kodėl DI išvados nepadeda taško?

    Vienas esminių priekaištų DI analizei yra nepakankamas skaidrumas: jei nėra pilnos metodikos, nepriklausomi tyrėjai negali atkartoti testo ir patikrinti, ar rezultatai stabilūs. Meno rinkoje tai ypač svarbu, nes autorystės priskyrimas tiesiogiai lemia vertę ir teisinę atsakomybę.

    Kita problema yra pati kūrinio būklė ir istorija. „Salvator Mundi“ per dešimtmečius buvo ne kartą restauruotas, vietomis perdažytas, todėl nustatyti, kurios tapybos dalys priklauso pirminiam autoriui, o kurios yra vėlesnės intervencijos, yra sudėtinga net laboratoriniais metodais.

    „Patikima DI analizė gali būti naudinga, tačiau ji neišspręs visų autorystės priskyrimo problemų“, – sakė prof. Frankas Zöllneris.

    Kai kurie tyrėjai taip pat pabrėžia, kad net jei DI labiau atpažįsta Boltraffio braižą, tai nebūtinai paneigia Leonardo vaidmenį. Galimas ir tarpinis scenarijus: kūrinys galėjo būti nutapytas dirbtuvėje, o Leonardo galėjo prisidėti prie svarbiausių fragmentų arba atlikti kūrybinę priežiūrą.

    Ginčas dėl „Salvator Mundi“ autorystės kol kas lieka atviras, o kartu išlieka ir pagrindinis paradoksas: kūrinys, kadaise parduotas už simbolinę sumą, XXI amžiuje pasiekė maždaug 381 000 000 eurų kainą. Kuo daugiau atsiranda naujų vertinimų, tuo aiškiau, kad šio paveikslo istorija dar ilgai išliks meno pasaulio dėmesio centre.

  • DI sukėlė audrą dėl brangiausio paveikslo: ar Salvator Mundi tikrai tapė da Vinci?

    DI sukėlė audrą dėl brangiausio paveikslo: ar Salvator Mundi tikrai tapė da Vinci?

    Brangiausiu pasaulyje laikomas paveikslas Salvator Mundi vėl atsidūrė dėmesio centre. DI atlikta analizė kelia abejonių, ar kūrinį iš tiesų nutapė Leonardo da Vinci, kaip ilgą laiką buvo teigiama.

    Salvator Mundi 2017 metais buvo parduotas Christie’s aukcione už maždaug 401 000 000 eurų. Pranešta, kad kūrinį įsigijo Saudo Arabijos sosto įpėdinis Mohammedas bin Salmanas, o nuo to laiko paveikslas viešai beveik nebuvo rodomas.

    Naują diskusijų bangą sukėlė sistemos „Luminari“ atliktas vaizdo analizės vertinimas. Remiantis viešai skelbta informacija, DI nurodė, kad tikėtinesnis autorius galėtų būti Leonardo da Vinci mokyklai siejamas dailininkas Giovanni Antonio Boltraffio.

    Skelbiama, kad „Luminari“ pateikė 81 proc. tikimybės įvertį, tačiau neatskleidė aiškios metodikos, kokiais duomenimis ir palyginimais remtasi. Dėl to dalis meno istorikų ir rinkos ekspertų tokias išvadas vertina atsargiai ir pabrėžia, kad DI rezultatai savaime nėra galutinis įrodymas.

    Leonardo kūrybos tyrinėtojas Frankas Zöllneris yra pabrėžęs, kad skaitmeninė analizė gali būti naudinga kaip papildomas instrumentas, tačiau vien jos nepakanka galutinai išspręsti autorystės ginčus. Tokiais atvejais paprastai vertinami ir technologiniai duomenys, ir restauravimo istorija, ir proveniencija, ir stilistiniai argumentai.

    Salvator Mundi autorystė jau ne vienus metus yra vienas labiausiai ginčijamų klausimų meno rinkoje. Dalis specialistų pripažįsta galimą Leonardo indėlį, kiti linkę manyti, kad paveikslas galėjo būti dirbtuvės kūrinys, kuriame meistras prisidėjo tik iš dalies arba visai nedalyvavo.

    Jei būtų patikimai patvirtinta, kad autorius yra ne Leonardo da Vinci, o jo aplinkos dailininkas, tai galėtų iš esmės pakeisti kūrinio vertės vertinimą rinkoje. Vis dėlto reali kaina priklauso ne tik nuo autorystės, bet ir nuo unikalios kūrinio istorijos, viešumo bei paklausos, kuri tokiuose atvejuose dažnai viršija įprastas skaičiavimo formules.

    Pranešama, kad paveikslą ateityje ketinama pristatyti Rijade planuojamame Pasaulio kultūrų muziejuje. Kol kūrinys lieka nematomas, ginčai dėl autorystės greičiausiai tik stiprės, o DI vertinimai taps dar vienu argumentu platesnėje, iki šiol nebaigtoje diskusijoje.

  • Mirė japonų avangardo menininkė Yayoi Kusama: taškelių ikona kūrė iki paskutinių dienų

    Mirė japonų avangardo menininkė Yayoi Kusama: taškelių ikona kūrė iki paskutinių dienų

    Japonijos avangardo menininkė Yayoi Kusama, pasaulyje išgarsėjusi taškelių motyvais, skulptūromis ir įvietintomis instaliacijomis, mirė sulaukusi 97 metų. Apie menininkės mirtį pranešė jos studija, nurodžiusi, kad ji mirė rugpjūčio 14 dieną ligoninėje Tokijuje.

    Mirties priežastis neatskleidžiama. Studijos teigimu, Kusama iki pat paskutinių dienų tęsė kūrybą ir nenuleido teptuko, o jos darbai išliko orientuoti į pasikartojimo, begalybės ir vidinių išgyvenimų temas.

    „Ji tapė iki pat paskutinių dienų, nė akimirkai nepadėjusi teptuko, ir toliau ieškojo amžinos meilės bei amžinos sielos“, – sakoma Yayoi Kusama studijos pranešime.

    Kusama kūrybinis braižas atpažįstamas akimirksniu: ryškios spalvos, psichodelinė estetika, pasikartojantys ornamentai ir, žinoma, taškeliai, tapę jos vizitine kortele. Menininkės darbai buvo eksponuojami svarbiausiuose muziejuose ir galerijose, o jos instaliacijos ilgainiui virto ne tik meno, bet ir popkultūros reiškiniu.

    Taškeliai, gimę iš patirčių

    Pati Kusama ne kartą yra aiškinusi, kad taškelių motyvas susijęs su nuo vaikystės patirtomis haliucinacijomis ir intensyviais regėjimais. Ši asmeninė patirtis tapo ištisa vizualine kalba, kuria menininkė pasakojo apie savastį, baimę, vienatvę ir norą ištirpti beribėje erdvėje.

    Jos biografijoje svarbi ir psichikos sveikatos tema: dalį gyvenimo Kusama praleido gydymo įstaigose, tačiau tai nesustabdė tarptautinės karjeros. Menininkė 1957 metais persikėlė į Niujorką, kur ieškojo vietos sparčiai besikeičiančioje meno scenoje.

    Tuo metu Niujorke dominavo abstraktus ekspresionizmas ir vadinamoji veiksmo tapyba, todėl Kusama estetika ilgai liko už pagrindinio srauto ribų. Viešai skelbta, kad pirmuosius dešimtmečius užsienyje jai teko patirti skurdą ir menką pripažinimą, tačiau kryptingas darbas galiausiai atvėrė duris į didžiąsias institucijas.

    Nuo performansų iki pasaulinių parodų

    Vėlyvaisiais 1960-aisiais Kusama susilaukė daugiau dėmesio dėl performansų ir viešų meninių akcijų, neretai turėjusių aiškų politinį, ypač antimilitaristinį, toną. Šiuo laikotarpiu ji bendravo su to meto meno pasaulio figūromis, o jos vardas pamažu įsitvirtino avangardo kontekste.

    Vėlesniais metais Kusama plėtojo ir kitus formatus: kūrė objektus, skulptūras, filmus, leido tekstus, o jos instaliacijos su veidrodžiais ir pasikartojančiais elementais išpopuliarino „begalybės kambarių“ patirtį. Šie darbai tapo vienu ryškiausių šiuolaikinio meno traukos taškų, suformavusių naują parodų lankymo kultūrą.

    Didelę įtaką jos žinomumui turėjo ir bendradarbiavimas su mados namais, ypač „Louis Vuitton“, kai taškelių motyvas persikėlė ant komercinių produktų. Tokia partnerystė parodė, kaip šiuolaikinis menas vis dažniau veikia tarp muziejinės vertės ir masinės rinkos, išlaikydamas autoriaus atpažįstamumą.

    Įvertinimai ir meno rinkos rekordai

    Kusama kūryba buvo įvertinta ne tik parodomis, bet ir meno rinkoje. Skelbta, kad 2008 metais vienas jos darbas „Christie’s“ aukcione parduotas už maždaug 4 900 000 eurų, o tai dar labiau sustiprino jos, kaip pasaulinio masto autorės, statusą.

    2016 metais menininkei įteiktas Japonijos Kultūros ordinas, vienas svarbiausių šalies apdovanojimų už nuopelnus menui. Tokie įvertinimai tapo ženklu, kad Kusama jau seniai peržengė nišinės avangardo kūrėjos ribas ir įsitvirtino kaip viena atpažįstamiausių XX–XXI amžių menininkių.

    „Noriu sukurti tūkstantį paveikslų, gal du tūkstančius, tiek, kiek tik galiu nupiešti. Tęsiu tapymą iki pat mirties“, – yra sakiusi Yayoi Kusama.

    Menininkės mirtis užbaigia epochą, tačiau jos palikimas, regis, tik stiprės: nuo muziejinių kolekcijų iki naujų interpretacijų ir parodų, kurios toliau pasakos apie Kusamos pasirinktą kalbą. Taškeliai, kadaise gimę iš asmeninių regėjimų, tapo globaliu simboliu, atpažįstamu ir meno istorijoje, ir plačiojoje kultūroje.

  • „Vėtrų kalno“ pirmasis leidimas su spausdinimo klaidomis keliauja į „Christie’s“ aukcioną Londone

    „Vėtrų kalno“ pirmasis leidimas su spausdinimo klaidomis keliauja į „Christie’s“ aukcioną Londone

    Retas Emily Brontë romano „Vėtrų kalnas“ pirmojo leidimo egzempliorius po daugiau nei šimtmečio vėl pasirodys aukcione. „Christie’s“ skelbia, kad tai pirmas kartas nuo 1908 metų, kai parduodama knyga, išlikusi su leidėjo originaliu audinio įrišimu.

    Pasak aukcionų namų, pirmasis leidimas 1847 metais buvo išspausdintas labai nedideliu tiražu, o iki šių dienų išlikę egzemplioriai dažnai būna perrišti. Šis konkretus leidinys, kaip teigiama, nuo pat XIX amžiaus buvo saugomas privačioje bibliotekoje.

    Įdomi detalė kolekcininkams yra tai, kad knygoje matyti ir tuometinės leidybos skubos pėdsakai. Pirmojo leidimo puslapiuose aptinkama tipografinių klaidų, tarp jų ir epizodiškai netiksliai parašytas pats pavadinimo žodis.

    Kartu su „Vėtrų kalno“ egzemplioriumi parduodama ir Anne Brontë knyga „Agnes Grey“. „Christie’s“ nurodo, kad „Vėtrų kalno“ pirmojo leidimo vertė gali siekti maždaug nuo 470 000 iki 700 000 eurų, priklausomai nuo galutinės varžytinių eigos.

    „Didžioji dalis išlikusių egzempliorių buvo perrišti kolekcininkams ar bibliotekoms, todėl originalus audinio įrišimas šiandien yra ypač retas“, – sakė „Christie’s“ knygų ir rankraščių specialistas Markas Wiltshire.

    Literatūros istorijoje „Vėtrų kalnas“ ilgą laiką kėlė prieštaringas reakcijas: po pasirodymo XIX amžiuje romanas daliai kritikų atrodė pernelyg niūrus ir provokuojantis. Vėliau kūrinys tapo vienu ryškiausių gotikinės literatūros pavyzdžių ir nuolat grįžta į populiariąją kultūrą per ekranizacijas, teatrą ir muziką.

    Aukcionas planuojamas birželio 30 dieną Londone. „Christie’s“ tikisi didelio tarptautinių kolekcininkų susidomėjimo, nes tokios būklės pirmojo leidimo egzemplioriai rinkoje pasirodo itin retai.