CP v2

Tag: Chromatoforai

  • Ramiojo vandenyno milžiniškas aštuonkojis: devyni „smegenys“ ir medžioklė net rykliais

    Ši rūšis, dažniausiai vadinama Ramiojo vandenyno milžinišku aštuonkoju, gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, o pavieniai istoriniai aprašymai mini dar didesnius individus. Tai minkštakūnis gyvūnas be kaulų, todėl gali praslysti pro labai siaurus plyšius ir slėptis uolų plyšiuose.

    Aštuonkojis paprastai būna rausvai rudos spalvos, tačiau jo išvaizda greitai keičiasi. Per akimirką jis gali pakeisti ne tik spalvą, bet ir odos tekstūrą, taip susiliedamas su dugnu ar akmenimis.

    Toks maskavimasis įmanomas dėl specialių odos ląstelių, vadinamų chromatoforais. Jos leidžia aštuonkojui prisitaikyti prie aplinkos tiek medžiojant, tiek slepiantis nuo didesnių plėšrūnų.

    Dar viena įspūdinga savybė yra nervų sistemos sandara: dažnai sakoma, kad šis gyvūnas turi devynis „smegenis“. Vienas pagrindinis nervų centras yra kūne, o kiekvienoje iš aštuonių čiuptuvų yra papildomi nervų mazgai, leidžiantys čiuptuvams veikti itin savarankiškai.

    Čiuptuvai padengti tūkstančiais siurbtukų, kurie ne tik tvirtai sugriebia grobį, bet ir padeda „jausti“ aplinką. Siurbtukuose esantys cheminiai receptoriai leidžia aštuonkojui tarsi paragauti to, ką jis liečia, todėl medžioklėje tai tampa papildomu pranašumu.

    Kaip jis medžioja ir kuo minta

    Įprastas racionas apima žuvis, krevetes, moliuskus, krabus, omarus ir šukutes. Kai pasitaiko proga, jis gali suėsti ir kitus aštuonkojus, o kai kuriais atvejais fiksuojami atvejai, kai grobiu tampa ir mažesni rykliai.

    Medžioklėje dažnai pasirenkama slapta taktika, ypač tamsiu paros metu. Aštuonkojis prisėlinąs pasinaudoja maskuote, o priartėjęs staigiai puola, sugriebia ir stipriai prilaiko grobį siurbtukais.

    Grobio sutramdymui svarbi ir seilėse esanti toksinė medžiaga, kuri padeda paralyžiuoti auką. Grobis neretai tempiamas į slėptuvę, kur aštuonkojis jį suėda saugioje vietoje.

    Ar jis pavojingas žmogui?

    Nors milžiniškas aštuonkojis turi nuodų, paprastai jis nėra laikomas itin pavojingu žmogui, jei nėra provokuojamas. Didesnę grėsmę žmonėms kelia kai kurios kitos, gerokai mažesnės aštuonkojų rūšys, kurių toksinai yra ypač stiprūs.

    Vis dėlto laukinėje gamtoje rekomenduojama laikytis atstumo ir nebandyti gyvūno liesti ar erzinti. Įkandimo atveju reikėtų kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes reakcija gali būti skausminga ir sukelti komplikacijų.

    Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys aštuonkojams nemažėja: jie tiriami dėl išskirtinių problemų sprendimo gebėjimų, prisitaikymo ir sudėtingos nervų sistemos. Šie gyvūnai vis dažniau minimi kaip pavyzdys, kad aukštas intelektas gali vystytis ir labai toli nuo žmogaus evoliucinės linijos.

  • Maskuotės meistras vandenyne: aštuonkojis mimikas gali apsimesti net 13 skirtingų rūšių

    Aštuonkojis mimikas (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūrų gyvūnų, nes geba greitai keisti ne tik spalvą, bet ir kūno formą bei judėjimo manierą. Mokslininkų aprašymuose minimas jo repertuaras siekia daugiau nei tuziną skirtingų „vaidmenų“, kurie padeda išvengti plėšrūnų.

    Ši rūšis aptinkama sekliose tropinių vandenų vietose, pavyzdžiui, dumblėtuose upių žiotyse ar smėlėtose pakrantės lygumose. Tokiame dugne dažnai trūksta slėptuvių, o matomumas būna geras, todėl aštuonkojui tenka ieškoti gudresnių apsaugos būdų.

    Aštuonkojis mimikas dažnai maitinasi dieną, čiuopdamas dugną ir ieškodamas smulkios grobio, pavyzdžiui, vėžiagyvių ar mažų žuvų. Tačiau judėjimas atvirose vietose jį išduoda, todėl plėšrūnų spaudimas, kaip manoma, ir skatino išskirtinę mimikrijos strategiją.

    Skirtingai nei „statinė“ maskuotė, kai gyvūnas tiesiog susilieja su fonu, aštuonkojis mimikas renkasi aktyvią apgaulę. Jis keičia laikyseną, raštus ir plaukimo stilių taip, kad primintų tuos organizmus, kurių konkrečios žuvys ar kiti plėšrūnai linkę vengti.

    Vienas dažnai minimas pavyzdys: persekiodamas plėšrūnui, aštuonkojis gali pailginti kūną ir vilkti dryžuotus čiuptuvus, taip sukurdamas jūrinės gyvatės įspūdį. Kitais atvejais jis priglunda prie dugno ir banguoja kūnu, kad primintų plekšnę, arba išskleidžia čiuptuvus į šalis, imituodamas dyglius.

    Greitus spalvų pokyčius užtikrina odoje esantys chromatoforai, pigmentą turinčios struktūros, kurias valdo nervų sistema. Kai aplinkiniai raumenys susitraukia, pigmento „maišeliai“ išsiplečia ir paviršiuje išryškėja norima spalva bei raštai.

    Tačiau apgaulė neapsiriboja vien spalvomis. Aštuonkojai gali keisti ir odos tekstūrą, pasitelkdami papiles, kurios pakyla arba priglunda, taip sukurdamos šiurkštaus dugno, gumbų ar kitų paviršių imitaciją.

    Dar vienas pranašumas yra tai, kad aštuonkojai neturi standaus skeleto, todėl jų kūnas itin plastiškas ir lengvai „modeliuojamas“ į skirtingas formas. Būtent spalvos, tekstūros ir judesio derinys leidžia sukurti įtikinamą, kontekstui pritaikytą mimikriją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia mimikrija greičiausiai nėra atsitiktinių triukų rinkinys. Ji panašesnė į situacijos vertinimą ir tinkamiausios strategijos pasirinkimą, kai iš „repertuaro“ parenkamas būdas, geriausiai atitinkantis konkrečią grėsmę.

    Dėl to aštuonkojis mimikas dažnai minimas kaip pavyzdys, rodantis, kiek daug gali lemti aplinka, plėšrūnų spaudimas ir nervų sistemos kontrolė keičiant kūno išvaizdą. Kuo atviresnė buveinė ir kuo mažiau slėptuvių, tuo vertingesnė tampa gebėjimo apsimesti kaina ir nauda.