Senovės Egipto mumifikavimo tradicijos ir vėliau Europoje paplitę vaistai iš mumijų šiandien vėl atsidūrė mokslininkų akiratyje. Nauji laboratoriniai tyrimai rodo, kad istoriniuose preparatuose aptinkamos medžiagos galėjo turėti savybių, kurios ląstelių kultūrose sumažino gripo viruso daromą žalą.
Kalbama apie vadinamąjį pulver mumiae, istorinį „vaistą“, kuris nuo vėlyvųjų viduramžių iki naujųjų laikų buvo naudojamas arabų ir Europos medicinoje. Tuo metu tikėta, kad su mumifikuotais palaikais susijusios medžiagos gali padėti nuo įvairių negalavimų, todėl formavosi net atskira prekyba, o vėliau ir klastojimo praktikos.
Ką ištyrė tyrėjai?
Tyrėjų komanda išanalizavo 24 objektus iš muziejų ir universitetų rinkinių. Tarp jų buvo ir istorinių medicininių preparatų, ir mumifikuotų audinių fragmentų, ir balzamavimo medžiagų likučių, taip pat tvarsčių, naudotų mumifikacijos procese.
Cheminė sudėtis nustatyta taikant šiuolaikinius molekulinius metodus, įskaitant skysčių chromatografiją kartu su masių spektrometrija. Tokie metodai leidžia identifikuoti net labai mažus junginių kiekius ir atskleisti komponentus, kurie anksčiau likdavo nepastebėti.
Aptiktas alavijas ir galimas ryšys su balzamavimu
Vienas ryškesnių rezultatų buvo junginiai, būdingi alavijui. Jų pėdsakų rasta dviejuose tirtuose objektuose, įskaitant mėginį, siejamą su senovės Egipto balzamavimo procesu.
Tai laikoma svarbiu molekuliniu patvirtinimu, nes istoriniai tekstai yra užsiminę apie augalinių medžiagų naudojimą, tačiau iki šiol dažnai trūko tiesioginių cheminių įrodymų. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vien tik alavijo aptikimas dar neatsako, kurios medžiagos ir kokiais mechanizmais galėjo veikti.
Bandymas su gripo virusu: ką parodė laboratorija?
Didžiausio dėmesio sulaukė bandymai, kuriuose panaudotas istorinio preparato ekstraktas. Jis buvo taikytas laboratorinėse šunų inkstų ląstelių kultūrose, užkrėstose skirtingais gripo viruso tipais, ir stebėta, kad apdorotos ląstelės išgyveno ilgiau nei kontrolinės.
Efektas buvo fiksuotas ir su H1N1, ir su H3N2 gripo viruso tipais. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra įrodymas apie veiksmingą gydymą žmonėms, nes eksperimentai vyko ląstelių kultūrose, o ne klinikinėmis sąlygomis.
Tyrėjai taip pat nurodo, kad kol kas neaišku, kuri konkreti medžiaga lėmė apsauginį poveikį. Buvo svarstomas vienas junginys, aptinkamas spygliuočių sakų kilmės medžiagose, tačiau atskirai testuojant jis nesukėlė tokio paties rezultato, todėl tikėtina, kad veikia kelių komponentų derinys.
Mokslininkų vertinimu, tokie radiniai labiau padeda suprasti istorinių preparatų sudėtį ir senųjų balzamavimo praktikų chemiją, o ne pateikia greitą kelią naujam vaistui. Visgi tyrimas papildo augantį susidomėjimą natūralių mišinių kompleksiniu poveikiu ir parodo, kaip modernūs analizės metodai gali perrašyti kai kurias medicinos istorijos interpretacijas.