„La Llorona“ – „verkiančios moters“ – legenda šiandien dažnai siejama su siaubo istorijomis ir kinu, tačiau jos šaknys gerokai senesnės ir sudėtingesnės. Pasakojimas apie naktimis prie vandens telkinių raudančią moterį Lotynų Amerikoje gyvuoja šimtmečius, o skirtingose šalyse turi daugybę versijų.
Kaip rašo „The Collector“, viena svarbiausių šios legendos ištakų siejama su 16 amžiaus Mezoamerika, kai vietos mitai persipynė su ispanų kolonijine kultūra ir krikščioniškos moralės normomis. Dėl to „La Llorona“ tapo ne vien folkloro personažu, bet ir istorinių lūžių bei kolektyvinių traumų atspindžiu.
Dažniausiai pasakojama versija vaizduoja moterį, kuri prarado savo vaikus – kai kuriose interpretacijose ji juos nuskandina pati, kitose tai nutinka nelaimingai susiklosčius aplinkybėms. Vis dėlto beveik visada išlieka esminis motyvas: moters sielvartas, klaidžiojimas naktį ir ryšys su upėmis ar ežerais, o susidūrimas su ja pranašauja nelaimę.
Tokios istorijos ilgainiui tapo ir socialine „auklėjimo“ priemone – jomis gąsdinti vaikai, įspėtos jaunos moterys ar moralizuota apie neištikimybę. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad už šiurpaus siužeto slypi ir senesni, ikikolonijiniai simboliai, kurie vėliau buvo perinterpretuoti.
Actekų pasaulio pabaigos ženklas
Kai kurie folkloro ir kultūros tyrėjai „La Llorona“ sieja su actekų mitologija, ypač su deive Cihuacóatl, siejama su motinyste, gimdymu ir vaisingumu. Įdomu tai, kad tiek Cihuacóatl, tiek vėlesnėse legendose atsirandantis „verkiančios moters“ paveikslas neretai siejami ir su vaikų mirties motyvais.
Ankstyvas tokios figūros pėdsakas aptinkamas vadinamajame Florencijos kodekse, kurį 16 amžiaus antroje pusėje sudarė Bernardino de Sahagún. Jame aprašomi aštuoni ženklai, esą pranašavę Tenočtitlano žlugimą, o vienas jų mini naktimis girdimą moters raudą dėl vaikų.
Folkloristai mano, kad laikui bėgant pasakojimas transformavosi: nuo deivės, apraudančios artėjančią imperijos katastrofą, iki mirtingos moters, gedinčios savo nuskendusių vaikų. Taip mitas įgavo labiau „žmogišką“ dramą, kuri buvo lengviau pritaikoma moraliniams pasakojimams.
Kaip legendą pakeitė kolonijinis laikotarpis
Kita svarbi kryptis aiškinant „La Llorona“ raidą – ispanų kolonizacijos laikotarpis. Teigiama, kad katalikų misionieriai ir kolonistai vietos mitus dažnai perdirbdavo taip, kad jie atitiktų krikščionišką pasaulėžiūrą ir būtų patogūs moralinėms pamokoms.
Šiame kontekste Cihuacóatl galėjo būti perkurta iš dvasinės globėjos į klaidžiojančią, grėsmingą būtybę – neramią sielą, kuri esą negali rasti ramybės. Tokia transformacija leido išsaugoti atpažįstamą figūrą žmonių vaizduotėje, tačiau kartu pakeisti jos prasmę.
Pasakojimas taip pat susigėrė į Naujosios Ispanijos rasines ir socialines įtampas. Vienas iš istorinių asmenų, kurio šešėlis siejamas su legendos interpretacijomis, yra Malintzin (La Malinche) – pavergta vietinė moteris, tapusi Hernáno Cortéso vertėja ir svarbia figūra užkariavimo istorijoje.
Nuo siaubo istorijos iki naujų interpretacijų
20 amžiaus antroje pusėje stiprėjo bandymai legendą permąstyti iš naujo – ypač feministinėje ir dekolonijinėje perspektyvoje. Kai kurie autoriai „La Llorona“ pradėjo vaizduoti ne vien kaip pabaisą ar bausmės simbolį, bet ir kaip moterį, kuriai buvo primestos kaltės ir gėdos etiketės.
Literatūroje minimi pavyzdžiai, kai „La Llorona“ tampa nebe vaikus medžiojančia dvasia, o veikiau palydove ar net apsaugotoja, per kurią kalbama apie moterų balsą, patirtą smurtą ir socialinę neteisybę.
Kine legenda taip pat rado naują gyvenimą. Pavyzdžiui, 2019 metais pasirodęs Jayro Bustamante filmas „La Llorona“ pasitelkia siaubo žanrą kalbėti apie kolektyvinę atmintį, praeities nusikaltimus ir čiabuvių teises Gvatemalos istorijos kontekste.
Holivudas legendą perkėlė į masinei auditorijai skirtus siaubo filmus, tarp jų – „The Curse of La Llorona“, kur veiksmas vyksta 1973 metų Los Andžele. Dar vienas kūrinys, turintis sąsajų su „La Llorona“ motyvais, yra 2013 metais išleistas filmas „Mama“, kuriame taip pat plėtojama prarasto vaiko ir nepaleidžiančio sielvarto tema.
Nors „La Llorona“ dažnai pristatoma kaip šiurpi pasaka vaikams gąsdinti, jos ištakos rodo kur kas platesnį paveikslą. Tai istorija, kuri per šimtmečius buvo nuolat perrašoma – atspindint imperijų žlugimą, religijos įtaką, socialines baimes ir šiuolaikinius bandymus iš naujo įprasminti seną mitą.