CP v2

Tag: Cinkas

  • Vienintelės Lenkijoje elektrolitinio cinko gamintojos ZGH Bolesław vairą perima naujas vadovas

    ZGH Bolesław stebėtojų taryba trejų metų kadencijai paskyrė naują valdybos pirmininką, juo tapo Łukasz Mentla. Iki šiol bendrovei daugiau nei du dešimtmečius vadovavęs Bogusław Ochab gegužę pasitraukė iš pareigų.

    Įmonės valdymo pokyčiai vyksta tuo metu, kai metalų pramonė Europoje išlieka jautri energijos kainoms, o cinko rinka – pasaulinių biržų svyravimams. ZGH Bolesław atveju tai ypač svarbu, nes bendrovės veiklos rezultatus tiesiogiai veikia tiek metalo kotiruotės, tiek elektros sąnaudos.

    Kas yra naujasis vadovas?

    Łukasz Mentla su pagrindiniu akcininku siejama „Stalprodukt“ grupe dirba nuo 2005 metų. Nuo 2016 metų jis ėjo valdybos nario ir finansų direktoriaus pareigas, todėl laikomas vadovu, gerai išmanančiu tiek įmonės finansus, tiek jos veiklos modelį.

    Pagal priimtą sprendimą kadencija formaliai apima laikotarpį iki akcininkų susirinkimo, kuris tvirtins bendrovės 2029 metų finansines ataskaitas. Tokia praktika įprasta įmonėse, kuriose vadovų kadencijos susiejamos su atskaitomybės ciklais.

    Strateginė reikšmė cinko rinkoje

    ZGH Bolesław įvardijama kaip vienintelė Lenkijoje elektrolitinio cinko tiekėja. Šis metalas svarbus daugeliui pramonės šakų, ypač plieno cinkavimui, kuris naudojamas korozijai atsparių konstrukcijų ir detalių gamyboje.

    Įmonė per metus pagamina apie 150 000–160 000 tonų cinko produkcijos, iš kurios maždaug 100 000 tonų sudaro elektrolitinis cinkas, o likusi dalis – įvairūs cinko lydiniai. Gamyba remiasi importuojamomis žaliavomis ir komponentais, todėl tiekimo grandinės patikimumas išlieka kritinis veiksnys.

    Energija ir kaštai – svarbiausias faktorius

    Bendrovės elektros poreikis siekia apie 50 megavatų, todėl energijos kainos yra vienas didžiausių kaštų veiksnių. Dalį poreikio įmonė dengia nuosava kogeneracija: apie 12,9 megavato pagaminama trijų dujomis kūrenamų variklių sistemoje.

    Be pagrindinės produkcijos, gamybos procese susidaro šalutinis produktas – sieros rūgštis, kuri naudojama chemijos pramonėje. Tokie šalutiniai srautai gali padėti subalansuoti veiklą, tačiau pagrindiniai pelningumo svertai vis tiek išlieka cinko kaina ir energijos sąnaudos.

  • Sauja moliūgų sėklų kasdien: ne tik cinkas – štai kaip jos veikia miegą, širdį ir žarnyną

    Moliūgų sėklos dažnai siejamos su cinku, tačiau jų maistinė vertė gerokai platesnė. Jose yra ir magnio, geležies, kalio, taip pat nesočiųjų riebalų bei skaidulų, todėl net nedidelė porcija gali prasmingai papildyti kasdienę mitybą.

    Praktiškai sėklos vertinamos ir dėl universalumo: jos tinka barstyti ant salotų, košių, įmaišyti į kepinius ar desertus. Jos taip pat gali būti naudojamos kaip pagrindas augaliniam gėrimui, ypač kai norisi alternatyvos pieno produktams.

    Miegui ir nervų sistemai

    Moliūgų sėklos yra vienas iš natūralių magnio šaltinių, o šis mineralas svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir raumenų funkcijai. Kai magnio trūksta, daliai žmonių gali būti sunkiau atsipalaiduoti vakare, o miego kokybė suprastėja.

    Nors viena maisto priemonė neišsprendžia nemigos priežasčių, magnio turintys produktai gali būti naudingi kaip bendros mitybos dalis. Jei miego sutrikimai tęsiasi ilgai, rekomenduojama įvertinti stresą, kofeino vartojimą, režimą ir pasitarti su sveikatos specialistu.

    Imunitetui, kraujui ir širdžiai

    Cinkas svarbus imuninei sistemai ir odos būklei, o geležis dalyvauja deguonies pernašoje organizme. Kalis prisideda prie normalios raumenų veiklos ir padeda palaikyti normalų kraujospūdį, todėl sėklos dažnai minimos kaip širdžiai palankus užkandis.

    Ne mažiau reikšmingi ir nesočieji riebalai, kurie, subalansuotoje mityboje pakeitę sočiuosius riebalus, siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad sėklos kaloringos, todėl jų kiekį verta derinti prie bendro raciono.

    Žarnynui ir geresniam pasisavinimui

    Moliūgų sėklose esanti skaidulinė medžiaga padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą ir ilgiau suteikia sotumo. Taip pat jose yra antioksidacinių junginių, kurie padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Dažnai rekomenduojama sėklas pamirkyti, nes mirkymas gali sumažinti dalį junginių, trukdančių mineralų pasisavinimui, ir palengvinti virškinimą. Po kelių valandų mirkymo sėklos suminkštėja, o norint susigrąžinti traškumą jas galima lengvai nusausinti.

    Iš mirkytų sėklų galima pasigaminti ir augalinį gėrimą: apie 8 valandas mirkytas sėklas perplaukite, sutrinkite su vandeniu ir perkoškite. Skonis švelniai riešutinis, o gėrimas tinka kokteiliams, košėms ar receptams, kuriuose norisi augalinės alternatyvos.

  • Šis „sviesto“ pakaitalas iš moliūgų sėklų stebina: skanu ir naudinga odai bei plaukams

    Moliūgų sėklos: kuo jos vertingos?

    Moliūgų sėklos dažnai lieka tik salotų ar košių priedu, tačiau jų maistinė vertė gerokai didesnė. Jose gausu nesočiųjų riebalų, baltymų ir skaidulų, o tai padeda ilgiau jaustis sotiems ir stabiliau palaikyti energiją.

    Šios sėklos taip pat yra svarbių mineralų šaltinis, ypač magnio, cinko, geležies ir fosforo. Jose randama ir vitamino E, kuris veikia kaip antioksidantas ir prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Mitybos specialistai primena, kad tokie produktai geriausiai veikia kaip subalansuotos mitybos dalis, o ne kaip vienas stebuklingas sprendimas. Vis dėlto kasdienėje virtuvėje moliūgų sėklos gali tapti paprastu būdu praturtinti racioną maistinėmis medžiagomis.

    Kaip jos siejamos su oda ir plaukais?

    Moliūgų sėklose esantis cinkas svarbus normaliai odos būklei ir imuninės sistemos funkcijai palaikyti, o vitaminas E siejamas su apsauga nuo laisvųjų radikalų. Dėl šių priežasčių sėklos neretai minimos tarp produktų, kurie gali prisidėti prie sveikesnės odos išvaizdos.

    Plaukams ir nagams svarbūs baltymai, geležis, cinkas bei riebalų rūgštys, o jų moliūgų sėklose netrūksta. Vis dėlto rezultatą dažniausiai lemia bendras mitybos, miego, streso ir hormonų balansas, todėl vienas produktas problemų neišsprendžia.

    Jei vargina ryškus plaukų slinkimas ar odos būklės pokyčiai, verta pasitarti su gydytoju ir įvertinti galimus geležies, vitamino D ar kitų medžiagų trūkumus. Mityba tokiu atveju tampa svarbia plano dalimi, bet ne vieninteliu žingsniu.

    Kremas iš moliūgų sėklų: kuo jis patogus?

    Iš moliūgų sėklų galima pasigaminti švelnų, riešutinį kremą, kuris tinka tepti ant duonos ar dėti į įvairius patiekalus. Jo konsistencija primena riešutų sviestą, tačiau skonis dažniau būna žemiškesnis ir mažiau saldus.

    Dažniausiai receptas remiasi trimis pagrindiniais ingredientais: paskrudintomis moliūgų sėklomis, alyvuogių aliejumi ir druska. Sėklas įprasta trumpai pakepinti apie 180 laipsnių temperatūroje 7–10 minučių, o atvėsinus sumalti iki vientisos pastos.

    Tokį kremą patogu laikyti sandariame inde šaldytuve ir naudoti ne tik sumuštiniams. Jis tinka tirštinti trintas sriubas, pagardinti salotų padažus, sutirštinti kokteilius ar naudoti kaip užtepėlės pagrindą su žolelėmis ir citrina.

    Svarbu prisiminti, kad tai kaloringas produktas, todėl porcijos dydis turi reikšmę, ypač jei siekiama kontroliuoti svorį. Kita vertus, nesočiųjų riebalų ir baltymų derinys daugeliui padeda ilgiau jaustis sotiems, palyginti su saldesniais tepamais produktais.

    Žmonėms, turintiems alergijų sėkloms ar riešutams, taip pat sergantiems tam tikromis virškinimo ligomis, naujus produktus į racioną verta įtraukti atsargiai. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus ar turite lėtinių ligų, individualią mitybą geriausia aptarti su specialistu.

  • Pamirškite papildus: šios nepastebimos moliūgų sėklos turi daugiau cinko nei jautienos kepsnys

    Daugelis, pajutę pirmuosius nuovargio, suprastėjusios odos būklės ar dažnesnių peršalimų signalus, instinktyviai griebiasi maisto papildų. Tačiau dažnai didžiausią skirtumą lemia ne kapsulės, o kasdienė mityba ir realiai gaunami mikroelementai.

    Vienas paprastas produktas, apie kurį dažnai pamirštama, yra moliūgų sėklos. Nors jos atrodo kukliai, mitybos požiūriu tai koncentruotas cinko, magnio ir sveikųjų riebalų šaltinis, galintis praturtinti racioną be sudėtingų pokyčių.

    Moliūgų sėklos ir cinkas

    Cinkas organizmui svarbus imuninei sistemai, audinių atsinaujinimui, normaliai odos būklei bei žaizdų gijimui. Kai cinko trūksta, daliai žmonių dažniau pasireiškia odos sausumas, bėrimai, lėtesnis atsistatymas po ligų, nagų trapumas.

    Moliūgų sėklose cinko koncentracija gali būti labai didelė, ypač lyginant su daugybe įprastų kasdienio raciono produktų. Dėl to jos dažnai minimos kaip vienas patogiausių augalinių cinko šaltinių, ypač žmonėms, ribojantiems mėsą.

    Svarbu ir tai, kad cinko įsisavinimą gali mažinti fitatai, natūraliai esantys kai kuriose sėklose ir grūduose. Dėl to naudinga rinktis lengvai paskrudintas sėklas arba jas mirkyti, o cinko šaltinius derinti su įvairia mityba, o ne remtis vienu produktu.

    Ne tik cinkas: kas dar naudinga?

    Moliūgų sėklos vertinamos ir dėl magnio, geležies, fosforo, taip pat nesočiųjų riebalų bei baltymų. Tokia sudėtis gali padėti palaikyti energijos apykaitą, raumenų funkciją ir ilgiau išlaikyti sotumą.

    Jose yra ir antioksidantų, įskaitant vitamino E junginius bei augalinius bioaktyvius komponentus. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su spartesniu organizmo senėjimu ir kai kuriomis lėtinėmis būklėmis.

    Kaip įtraukti į mitybą saugiai?

    Paprastas būdas yra kasdien suvalgyti nedidelę saują ir ja pabarstyti košę, salotas, sriubą ar varškės patiekalus. Moliūgų sėklos tinka ir kaip užkandis, kai norisi ko nors sotesnio, bet nesinori saldumynų.

    Vis dėlto svarbu nepersistengti, nes sėklos yra kaloringos, o dideli kiekiai gali išbalansuoti dienos energijos normą. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus, turite virškinimo sutrikimų ar sergate lėtinėmis ligomis, dėl didesnių mitybos pokyčių verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Jei įtariate cinko trūkumą, vien sėklų gali nepakakti. Tokiu atveju tikslinga įsivertinti racioną, atlikti tyrimus ir sprendimą dėl papildų priimti individualiai, nes per didelės cinko dozės gali sutrikdyti kitų mikroelementų, pavyzdžiui, vario, pusiausvyrą.

  • Trūksta cinko? Šie 9 kasdieniai produktai gali pakeisti savijautą – kai kurie nustebins

    Cinkas: mažas kiekis, didelė reikšmė

    Cinkas – vienas svarbiausių mikroelementų, reikalingas imuninei sistemai, žaizdų gijimui, ląstelių dalijimuisi, hormonų apykaitai ir normaliai skonio bei uoslės funkcijai. Suaugusiesiems dažniausiai rekomenduojama paros norma siekia apie 8 miligramus moterims ir 11 miligramų vyrams, tačiau poreikis gali kisti.

    Cinko trūkumas dažniau pasireiškia tuomet, kai mityboje mažai gyvūninės kilmės produktų, gausu neapdorotų grūdų ir ankštinių, taip pat vyresniame amžiuje ar esant tam tikriems virškinimo sutrikimams. Tarp požymių minimi pakitęs skonis ir kvapas, plaukų slinkimas, nuovargis, o vaikams gali pasireikšti ir viduriavimas.

    Kur jo daugiausia: 9 produktai

    Vienas ryškiausių cinko šaltinių yra austrės: nedidelė porcija gali suteikti keliskart daugiau cinko nei įprasta paros norma. Specialistai primena, kad verta atkreipti dėmesį į paruošimo būdą ir druskos kiekį, ypač renkantis konservuotus variantus.

    Tarp gerai įsisavinamo cinko šaltinių išlieka liesa jautiena. Renkantis liesesnius gabalus galima gauti reikšmingą cinko kiekį kartu su baltymais, tačiau svarbu laikytis bendrų sveikos mitybos principų ir nepersistengti su raudona mėsa.

    Augalinės kilmės pasirinkimuose išsiskiria adzukio pupelės ir kiti ankštiniai, tačiau čia yra niuansas: juose esantys fitatai gali mažinti cinko pasisavinimą. Mirkyti ankštinius prieš virimą ir juos valgyti įvairioje mityboje dažnai laikoma praktišku būdu sušvelninti šį efektą.

    Paprastas kasdienis produktas – kietai virtas kiaušinis – taip pat prisideda prie cinko kiekio racione, nors viename kiaušinyje jo nėra daug. Vis dėlto keli kiaušiniai per savaitę, ypač kartu su kitais cinko šaltiniais, gali būti patogus sprendimas.

    Moliūgų sėklos dažnai vadinamos vienu stipriausių augalinių cinko šaltinių, ypač jei jų suvalgoma didesnė porcija. Panašiai vertinamos ir saulėgrąžų sėklos, o čija sėklos, nors dažniau siejamos su skaidulomis, taip pat turi cinko.

    Pienas ir kiti pieno produktai paprastai suteikia nedidelius cinko kiekius, tačiau svarbus privalumas yra tas, kad gyvūninės kilmės produktuose cinkas neretai pasisavinamas efektyviau. Dėl to pieno produktai kai kam gali būti patogus priedas, ypač kai racione daug ankštinių ar viso grūdo produktų.

    Kviečių gemalai ir kai kurie pusryčių dribsniai su gemalais gali turėti reikšmingą cinko kiekį, tačiau svarbu vertinti porcijas ir bendrą racioną. Per didelis cinko kiekis taip pat nėra pageidautinas, nes ilgainiui gali trikdyti kitų mikroelementų, pavyzdžiui, vario, pasisavinimą.

    Subproduktai, ypač kepenys, išlieka vienu koncentruočiausių mikroelementų šaltinių, įskaitant cinką. Kartu tai ir geležies bei kai kurių vitaminų šaltinis, tačiau tokie produktai turėtų būti vartojami apgalvotai, atsižvelgiant į individualius mitybos poreikius.

    Tamsus šokoladas turi cinko, nors dažniausiai jis nėra pagrindinis šio mikroelemento šaltinis. Vis dėlto saikinga porcija gali prisidėti prie bendro mikroelementų kiekio, kartu suteikdama ir kitų mineralų.

    Kiek yra per daug ir kada pasitarti

    Su maistu gauti per didelę cinko dozę įprastai sudėtinga, tačiau atsargumas reikalingas vartojant papildus. Ilgalaikis per didelis cinko kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimų ir didinti kitų medžiagų trūkumo riziką.

    Jei įtariate cinko trūkumą dėl užsitęsusio skonio ar uoslės pakitimo, žaizdų gijimo problemų ar nuolatinio nuovargio, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu. Dažnai pakanka pakoreguoti racioną, o papildai tikslingi tik įvertinus realų poreikį.

  • Neišmeskite šių sėklų: moliūgų sėklose – magnis, geležis ir cinkas, bet svarbi porcija

    Neišmeskite šių sėklų: moliūgų sėklose – magnis, geležis ir cinkas, bet svarbi porcija

    Kodėl verta prisiminti moliūgų sėklas?

    Moliūgų sėklos dažnai lieka nuošalyje, nors maistine verte gali konkuruoti su daugeliu įprastai giriamų užkandžių. Jose gausu mineralų, todėl net nedidelis kiekis gali papildyti kasdienį racioną, ypač kai mityba monotoniška.

    JAV žemės ūkio departamento (USDA) maistinių medžiagų duomenų bazėje nurodoma, kad 100 gramų džiovintų moliūgų sėklų yra apie 592 miligramai magnio, apie 8,8 miligramo geležies ir apie 7,8 miligramo cinko. Tai dideli kiekiai, tačiau 100 gramų nėra įprasta porcija.

    Moliūgų sėklos yra kaloringos, todėl kasdien dažniausiai pakanka 1–2 šaukštų, maždaug 15–30 gramų. Toks kiekis vis tiek reikšmingai papildo patiekalą ir paprastai yra lengvai įterpiamas į valgiaraštį.

    Geležis ir paprastas triukas įsisavinimui

    Moliūgų sėklose esanti geležis yra augalinės kilmės, vadinamoji neheminė, todėl ji paprastai pasisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės geležis. Dėl to vien sėklomis geležies trūkumo dažniausiai neišspręsite, tačiau jos gali būti svarbi bendro raciono dalis.

    Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) ir medicininė literatūra pabrėžia vitamino C reikšmę neheminės geležies pasisavinimui. Praktikoje tai reiškia paprastą sprendimą: sėklas verta derinti su vitamino C turinčiais produktais.

    Prie sriubos tinka petražolės ar kitos žalumynų saujos, salotose gerai dera paprika, o užtepėles ar ankštinių patiekalus galima pagardinti citrinos sultimis. Tokie deriniai nepaverčia sėklų vaistu, bet gali padėti geriau išnaudoti maiste esančią geležį.

    Magnis, cinkas ir kam jų dažniau pritrūksta

    Magnis dalyvauja šimtuose fermentinių reakcijų organizme ir yra svarbus normaliai raumenų bei nervų sistemos veiklai, energijos apykaitai ir elektrolitų pusiausvyrai. Dėl to magnis dažnai minimas kalbant apie nuovargį, fizinį krūvį ir įtemptą gyvenimo ritmą.

    Vis dėlto svarbu atskirti mitybą nuo pažadų: moliūgų sėklos nėra greitas sprendimas išsekimui, bet jos gali padėti nuosekliai praturtinti racioną. Ypač tai aktualu žmonėms, kurie dažnai renkasi stipriai perdirbtą maistą arba valgo mažai įvairių produktų.

    Kitas ryškus mineralas yra cinkas, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, žaizdų gijimo ir ląstelių procesų. Kadangi organizmas cinko dideliais kiekiais nekaupia, reguliari jo mitybinė šaltinių paieška turi praktinę reikšmę.

    Moliūgų sėklose taip pat yra augalinių baltymų, skaidulų ir nesočiųjų riebalų rūgščių, todėl jos didina patiekalo sotumą. Tai ypač praverčia lengvesniems patiekalams, pavyzdžiui, daržovių salotoms ar trintoms sriuboms, po kurių alkis sugrįžta greičiau.

    Kasdienybėje svarbiausia saikas: sauja yra geras priedas, tačiau dideli kiekiai gali greitai padidinti bendrą dienos kalorijų kiekį. Jei ribojate druską, praktiškiau rinktis nesūdytas sėklas.

    Pritaikyti jas lengva: sėklomis galima pabarstyti sriubas, salotas, košes ar jogurtą, įmaišyti į kruopų ir daržovių patiekalus. Lengvai pakepintos sausoje keptuvėje jos tampa aromatingesnės, tik svarbu neperkaitinti, kad neapkartų.

    Jei nepatinka tekstūra, sėklas galima sumalti ir įmaišyti į padažą ar kokteilį, dėti į blynelius ar kepinius. Nedidelis kiekis dažnai nepakeičia patiekalo skonio, bet pagerina jo maistinę sudėtį.

  • Beriate į košę ir salotas? Moliūgų sėklos labai sveikos, bet su kiekiu lengva persistengti

    Moliūgų sėklos daugeliui tapo paprastu būdu kasdienius patiekalus praturtinti maistinėmis medžiagomis. Jas dažnai beria į avižinę košę, jogurtą ar salotas, nes jos suteikia sotumo ir malonaus traškumo, o kartu padeda pakeisti saldžias granolas ar perdirbtus užpilus.

    Dietologų rekomendacijose moliūgų sėklos dažnai minimos dėl baltymų, nesočiųjų riebalų ir skaidulų derinio. Jose taip pat gausu magnio, cinko, geležies ir kitų mikroelementų, todėl saikingai vartojamos jos gali prisidėti prie normalios imuninės sistemos veiklos, energijos apykaitos ir nervų sistemos funkcijų.

    Tačiau ši „sveika detalė“ turi vieną svarbų niuansą: moliūgų sėklos yra kaloringos, nes jose daug riebalų. Būtent todėl sauja per dieną kai kuriems žmonėms nepastebimai gali pridėti reikšmingą dalį dienos energijos normos, ypač jei racione netrūksta kitų riebių užkandžių.

    Praktiškas orientyras daugeliui yra apie 20–30 gramų per dieną, tai maždaug 1–2 valgomieji šaukštai. Toks kiekis paprastai leidžia gauti naudingų medžiagų, bet neperkrauti raciono kalorijomis, o siekiantiems mažinti svorį padeda tiksliau kontroliuoti bendrą energijos balansą.

    Jei sėklas norisi valgyti dažniau, verta atkreipti dėmesį į bendrą dienos racioną ir pasirinkti kuo mažiau sūdytas ar skrudintas versijas. Taip pat pravartu sėklas derinti su produktais, kuriuose gausu skaidulų ir baltymų, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, ankštinėmis daržovėmis ar košėmis, kad sotumas išliktų ilgiau.

    Paprastas būdas įtraukti moliūgų sėklas į pusryčius yra avižinė košė su vaisiais: į išvirtą košę įmaišykite trintą bananą ar uogas, o pabaigoje pabarstykite 1–2 šaukštais sėklų. Taip gaunamas subalansuotas patiekalas, kuriame yra ir angliavandenių, ir baltymų, ir sveikųjų riebalų.

  • Skyla ir lūžinėja nagai? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti geležies stoką ar skydliaukės bėdas

    Skyla ir lūžinėja nagai? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti geležies stoką ar skydliaukės bėdas

    Skylantys, lūžinėjantys ir sluoksniuojantys nagai dažnai laikomi vien kosmetine problema, tačiau specialistai pabrėžia, kad kartais tai gali būti ir organizmo signalas. Nago plokštelė daugiausia sudaryta iš keratino, o jos būklę veikia ir išoriniai veiksniai, ir bendra sveikata.

    Dažna priežastis yra ilgalaikis kontaktas su vandeniu bei buitiniais plovikliais. Drėgmė ir chemikalai suminkština nago plokštelę, ji tampa trapesnė, o nuolatinis džiūvimas ir šlapimas skatina sluoksniavimąsi.

    Rizika didesnė žmonėms, kurie dažnai plauna rankas, dirba valymo darbus ar reguliariai naudoja nagų lakus ir nuėmimo priemones. Prie to prisideda ir mechaniniai pažeidimai, pavyzdžiui, įprotis krapštyti, graužti nagus ar netaisyklingai atliktas manikiūras.

    Ko gali trūkti organizmui?

    Nuolat skyla ir lūžinėja nagai gali būti susiję su mitybos nepakankamumu, ypač jei kartu vargina nuovargis, silpnumas ar odos blyškumas. Dermatologijos apžvalgose nagų trapumas siejamas su geležies stoka ir mažakraujyste, taip pat su cinko ir kai kurių B grupės vitaminų, įskaitant biotiną, trūkumu.

    Cinkas svarbus audinių atsistatymui, todėl jo stoka kartais pasireiškia lėtesniu nagų augimu ir plokštelės silpnėjimu. Biotinas siejamas su keratino gamyba, o daliai žmonių ilgiau vartojant jis gali pagerinti nagų tvirtumą, nors rezultatai paprastai matomi tik po kelių mėnesių.

    Vis dėlto vienas svarbiausių principų išlieka paprastas: nagams reikia statybinių medžiagų. Pakankamas baltymų kiekis, įvairūs vitaminai ir mikroelementai dažniausiai duoda daugiau naudos nei atsitiktinai pasirinkti papildai, jei realaus trūkumo nėra patvirtinta.

    Kada įtarti skydliaukės sutrikimus?

    Nagų trapumas kartais siejamas su hormoniniais pokyčiais, įskaitant skydliaukės veiklos sulėtėjimą. Sumažėjęs hormonų kiekis gali bloginti audinių aprūpinimą ir drėgmės balansą, todėl nagai tampa sausesni, trapesni ir lengviau pažeidžiami.

    Hormoniniai svyravimai galimi ir menopauzės laikotarpiu, kai mažėjantis estrogenų kiekis veikia odos bei nagų elastingumą. Jei kartu atsiranda šalčio netoleravimas, mieguistumas, svorio pokyčiai ar odos sausumas, verta aptarti situaciją su šeimos gydytoju.

    Infekcijos ir odos ligos

    Nagų sluoksniavimąsi gali sustiprinti ir infekcijos, ypač grybelinės, kurios keičia nago struktūrą ir spalvą. Tokiu atveju dažniau matomas gelsvumas, storėjimas, trupėjimas, o kartais atsiranda nemalonus kvapas ar diskomfortas.

    Nagų pokyčiai pasitaiko ir sergant kai kuriomis odos ligomis, pavyzdžiui, psoriaze ar atopiniu dermatitu. Uždegimas gali paveikti nago augimo zoną, todėl ilgainiui keičiasi plokštelės paviršius, atsiranda deformacijų.

    Kartais problemą palaiko ir virškinamojo trakto sutrikimai, kurie blogina maistinių medžiagų įsisavinimą. Jei nagų būklė prastėja kartu su virškinimo simptomais, tai gali būti papildoma užuomina, kad reikalingas platesnis ištyrimas.

    Kasdienėje priežiūroje svarbiausia apsauga nuo vandens ir chemikalų: tvarkant namus verta mūvėti pirštines, o po rankų plovimo naudoti drėkinantį kremą. Dažniausiai rekomenduojami kremai su šlapalu, glicerinu ar kitomis drėgmę sulaikančiomis medžiagomis, o vakare gali padėti aliejai, kurie pagerina elastingumą.

    Pastaruoju metu populiarėja ir naktinė intensyvi priežiūra, kai ant nagų ir odelių tepamas serumas ar kremas, o viršuje užtepamas apsauginis sluoksnis, kad drėgmė ilgiau išliktų. Vis dėlto nagai atsistato lėtai, todėl net ir tinkama rutina dažniausiai duoda rezultatą tik po kelių savaičių.

    Į gydytoją verta kreiptis, jei nagai keičia spalvą ar formą, atsiranda skausmas, uždegimas, nagas ima atsiskirti nuo nago guolio arba problema kartojasi nepaisant priežiūros. Tokiais atvejais gali prireikti dermatologo apžiūros, grybelio tyrimo ar kraujo tyrimų, įvertinančių geležies atsargas bei skydliaukės funkciją.

  • Cinko trūkumas gali smogti netikėtai: šie požymiai išduoda, kad jo organizmui stinga

    Cinko trūkumas gali smogti netikėtai: šie požymiai išduoda, kad jo organizmui stinga

    Cinkas yra vienas svarbiausių mikroelementų, kurio organizmui reikia nedideliais kiekiais, tačiau jo vaidmuo itin platus. Jis dalyvauja šimtų fermentų veikloje, prisideda prie DNR ir baltymų sintezės, ląstelių dalijimosi ir audinių atsinaujinimo. Dėl to cinko pakankamumas svarbus augimui, medžiagų apykaitai ir bendrai organizmo pusiausvyrai.

    Cinkas taip pat reikšmingas imuninei sistemai, nes dalyvauja imuninių ląstelių brendime ir padeda reguliuoti uždegiminį atsaką. Tai reiškia, kad organizmas gali efektyviau kovoti su infekcijomis, o uždegimas netampa perteklinis. Kartu cinkas siejamas su oksidacinio streso mažinimu, o tai svarbu įvairių lėtinių būklių kontekste.

    Vienas dažniausių signalų, kad cinko gali stigti, yra lėtesnis žaizdų gijimas ir prastesnė odos būklė. Taip pat gali silpnėti plaukai, jie ima labiau slinkti, o nagai tampa trapūs ir lengviau lūžinėja. Šie požymiai nėra specifiški tik cinkui, tačiau jų visuma dažnai skatina įtarti mikroelementų trūkumą.

    Trūkumas gali pasireikšti ir mažiau akivaizdžiai: nuolatiniu nuovargiu, sumažėjusiu apetitu, dirglumu ar sunkesne koncentracija. Kai kuriems žmonėms pasikeičia skonio pojūtis, rečiau pasitaiko ir uoslės sutrikimų. Vaikams nepakankamas cinko kiekis gali turėti įtakos augimui ir vystymuisi, o suaugusiesiems gali atsispindėti hormonų pusiausvyroje ir vaisingume.

    Rekomenduojamas cinko poreikis priklauso nuo amžiaus ir lyties, o didesnio kiekio dažniau reikia vyrams, taip pat nėščioms ir žindančioms moterims. Praktikoje subalansuota mityba dažniausiai leidžia šį poreikį padengti, tačiau kai kurios grupės susiduria su didesne rizika. Tai žmonės, turintys virškinamojo trakto ligų ar įsisavinimo sutrikimų, vyresnio amžiaus asmenys, intensyviai sportuojantys, patiriantys ilgalaikį stresą, taip pat laikantys labai ribojančių ar vienpusių dietų.

    Nemažai dėmesio vertas ir kitas kraštutinumas, kai cinko suvartojama per daug, dažniausiai dėl neapgalvotos papildų vartojimo praktikos. Suaugusiesiems dažnai minima saugi viršutinė riba yra apie 40 miligramų per parą, o didesnės dozės gali sukelti pykinimą, pilvo skausmus ar viduriavimą. Ilgalaikis perteklius gali sutrikdyti kitų mikroelementų pusiausvyrą, ypač vario, ir būti siejamas su mažakraujyste, imuniteto pokyčiais ar neurologiniais simptomais.

    Kitaip tariant, papildai su cinku nėra skirti vartoti profilaktiškai visiems ir visada. Jei įtariamas trūkumas, pirmiausia verta įvertinti mitybą ir rizikos veiksnius, o prireikus pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl tinkamiausio sprendimo. Tai ypač svarbu, jei kartu vartojami keli maisto papildai, nes perteklius gali susidaryti nepastebimai.