30 metų pagalbos istorijų
„Polsat“ fondas mini 30 metų veiklos, per kuriuos rėmė vaikų gydymą, reabilitaciją ir modernios medicinos plėtrą Lenkijoje. Fondo vadovė Agnieszka Grzegorczyk pabrėžia, kad svarbiausia ne statistika, o žmonės, kurių gyvenimai dėl paramos pakrypo kita linkme.
Per tris dešimtmečius labdaros organizacijos vis dažniau orientuojasi ne tik į vienkartinę paramą, bet ir į ilgalaikes programas: nuoseklią reabilitaciją, psichologinę pagalbą, gydymo tęstinumą bei šeimų įgalinimą. Tai ypač svarbu lėtinėmis ligomis sergantiems vaikams, kurių būklę lemia ne viena procedūra, o metai kasdienės priežiūros.
Vaikai, kurių gyvenimai pasikeitė
Viena iš istorijų yra Olivios, nuo gimimo gyvenančios su cistine fibroze. Tai genetinė lėtinė liga, dažniausiai pažeidžianti kvėpavimo sistemą ir kasą, todėl pacientams prireikia nuolatinės priežiūros, vaistų bei kvėpavimo takų higienos procedūrų.
Pasak fondo, parama Oliviai leido gauti reabilitaciją, reikalingą įrangą ir vaistus. Šiandien ji sako, kad labiausiai save apibūdina kaip laimingą mamą, o tai parodo, kaip ankstyva pagalba gali atverti kelią visaverčiam suaugusiųjų gyvenimui.
„Didžiausia vertė yra ne skaičiai. Didžiausia vertė yra žmonės, kurių gyvenimas dėl pagalbos galėjo susiklostyti kitaip“, – sakė Agnieszka Grzegorczyk.
Kita istorija susijusi su Weronika, kuriai 12 metų buvo diagnozuotas pirmo tipo diabetas. Tai autoimuninė liga, kai organizmas nebegamina insulino, todėl kasdienybę sudaro nuolatinė gliukozės kontrolė, insulino leidimas ir sprendimai, susiję su mityba bei fiziniu krūviu.
Weronika prisimena, kad iš pradžių liga atrodė kaip kliūtis viskam, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip. Fondo parama padėjo užtikrinti gydymą ir įsigyti reikalingą įrangą, o šiandien 23 metų mergina baigia slaugos studijas ir nori padėti kitiems.
„Galvojau, kad diabetas man viską užkirs. Bet atsirado žmonių, kurie mane priėmė, o aš supratau, kad galiu gyventi normaliai“, – sakė Weronika.
Kai parama virsta ateities planais
Jakubui dabar 29-eri: jis serga reta genetine liga, o dėl komplikacijų po kaulų čiulpų transplantacijos visiškai neteko regėjimo. Vaikystėje didelę laiko dalį jis praleido ligoninėse, o ilgalaikė reabilitacija tapo būtina sąlyga siekiant savarankiškumo.
Fondas teigia ilgus metus rėmęs jo reabilitaciją ir reikalingos įrangos įsigijimą. Šiandien Jakubas yra baigęs filosofijos ir geologijos studijas, rengia daktaro darbą ir gilinasi į paleontologiją.
Dar viena istorija yra Igoro, kuriam 22-eji ir kuris puikiai prisimena vaikystę ortopedijos skyriuje. Jam buvo atliktos sudėtingos šlaunikaulio ir blauzdikaulio ilginimo operacijos, o fondo parama prisidėjo prie modernesnių operacinių įrengimo, kas svarbu pacientų saugai ir gydymo kokybei.
Dabar Igoras studijuoja mediciną, o jubiliejus tampa priminimu, kad investicijos į vaikų gydymą ir ligoninių infrastruktūrą atsiperka ne tik sveikatos rodikliais. Jos grįžta suaugusiais žmonėmis, kurie kuria šeimas, renkasi profesijas ir patys nori padėti kitiems.