1941 metų gegužę Paryžiuje tūkstančiai žydų vyrų gavo iš pažiūros nekaltą žalią lapelį su nurodymu atvykti į sporto salę esą patikrinti leidimų gyventi. Tačiau tai tapo pirmąja didesne žydų suėmimų banga okupuotoje Prancūzijoje, kurią inicijavo nacistinė valdžia, o vykdė Prancūzijos policija.
Tą dieną buvo sulaikyta apie 3 800 žydų vyrų, daugiausia kilusių iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Jie buvo išvežti į Pithiviers ir Beaune-la-Rolande stovyklas, o daliai pavyko pasprukti dar prieš areštus ar jų metu.
Istorikų vertinimu, apie 700 vyrų sugebėjo išvengti suėmimo. Likusieji, maždaug 3 100, vėliau buvo deportuoti į Aušvicą-Birkenau, kur dauguma buvo nužudyti.
98 nuotraukos, dingusios dešimtmečiams
Praėjus daugiau nei 80 metų, šių įvykių liudijimai įgavo naują, ypač asmenišką formą: buvo surastos 98 fotografijos, fiksavusios suimtus vyrus, taip pat suėmimų vykdytojus ir talkininkus. Nuotraukose matyti ne anoniminė minia, o atskiri žmonės su skrybėlėmis, kostiumais, kartais su lagaminais, skirtingomis emocijomis ir žvilgsniais.
Šias fotografijas padarė Berlyno fotografas Harry Croner, 1940 metais pašauktas į Vermachtą. Jį dokumentuoti suėmimus esą pavedė Paryžiuje veikusio gestapo struktūrų pareigūnas, o patys kadrai vėliau dingo ir ilgą laiką nebuvo prieinami nei artimiesiems, nei tyrėjams.
Kolekcija iš naujo aptikta 2020 metais, ją įsigijo ir tyrė Paryžiuje veikiantis Mémorial de la Shoah. Parengti aprašai ir istoriniai komentarai nuotraukas įstatė į platesnį kontekstą, o visuomenei jos pirmąkart plačiau parodytos 2026 metų pavasarį.
Išgyvenusiosios istorija ir atminties kaina
Parodoje svarbią vietą užima ir asmeniniai liudijimai. 91 metų Holokaustą išgyvenusi Liliane Ryszfeld į parodos atidarymą atvyko iš Paryžiaus į Berlyną, nes būtent šie suėmimai tapo jos šeimos tragedijos pradžia.
Ji pasakoja, kad tuo metu buvo šešerių ir lydėjo motiną į policijos nuovadą Vincennes, kur jos tėvas Mosjez Stoczyk buvo pakviestas pagal gautą lapelį. Jis nebegrįžo namo: buvo internuotas, deportuotas į Aušvicą-Birkenau ir ten nužudytas.
„Tas žalias lapelis visam laikui pakeitė mano gyvenimą: tėvas buvo pakviestas ir daugiau nebegrįžo. Surastos nuotraukos man yra sukrečiantis įvykis, nes jos grąžina veidus“, – sakė Liliane Ryszfeld.
Pasak jos, atmintis kartais grįžta fragmentais net po dešimtmečių, o nuotraukos tampa įrodymu, kurio nebeįmanoma paneigti ar nuvertinti. Susitikimuose su moksleiviais ji pabrėžė, kad jaunų žmonių dėmesys istorijai suteikia vilties, jog panašūs procesai nepasikartos.
Kodėl paroda aktuali šiandien?
Parodos atidaryme kalbėta ir apie dabarties rizikas, kai Europoje vėl daugėja antisemitizmo apraiškų, o istorinės atminties iškraipymas tampa politinių kovų įrankiu. Pranešėjai akcentavo, kad archyvai, liudijimai ir nepriklausomi tyrimai yra pagrindas, be kurio visuomenė lengvai pasiduoda dezinformacijai.
Parodą organizuoja Conference on Jewish Material Claims Against Germany, dažniau vadinama Claims Conference. Ši organizacija nuo 1951 metų derasi dėl kompensacijų Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, remia socialinės pagalbos programas ir prisideda prie atminties išsaugojimo projektų.
Vien 2024 metais Claims Conference išmokėjo daugiau kaip 500 milijonų eurų kompensacijų daugiau nei 200 000 išgyvenusiųjų skirtingose šalyse. Be to, organizacija skyrė apie 800 milijonų eurų socialinės pagalbos programoms, kurios finansuoja slaugą namuose, maistą ir vaistus.
Berlyne paroda pristatoma kaip europinio bendradarbiavimo projektas, kuriame dalyvauja ir Prancūzijos ambasada Vokietijoje, ir Mémorial de la Shoah, ir kitos institucijos, dirbančios su restitucijos bei atminties temomis. Organizatoriai ragina žmones perduoti šeimų archyvus tyrėjams, nes net vienas dokumentas ar nuotrauka gali atkurti pamirštą istorijos dalį.
Paroda Berlyne veiks iki 2026 metų liepos 9 dienos. Jos rengėjai tikisi, kad atrastos 98 nuotraukos paskatins ir kitas šeimas ieškoti dokumentų, kurie padėtų tiksliau atkurti okupacijos metų įvykius ir jų aukų istorijas.