CP v2

Tag: CO2 emisijos

  • „Orlen Termika Silesia“ sujungs Jastrzębie-Zdrój ir Pniówek šilumos tinklus: tikslas – atsisakyti anglies iki 2035

    „Orlen Termika Silesia“ planuoja svarbią šilumos ūkio investiciją Lenkijos Silezijos regione – bus sujungtos Jastrzębie-Zdrój ir Pniówek šilumos tiekimo sistemos. Projektas turi padidinti patikimumą tiek įprastu režimu, tiek avarijų atveju, kai viena sistema galėtų paremti kitą.

    Bendra investicijos vertė siekia apie 24 milijonus eurų, iš jų maždaug 12 milijonų eurų sudarys išorinis finansavimas dotacijos forma. Bendrovė pabrėžia, kad tai didžiausia tokio tipo parama jos istorijoje.

    Kas bus pastatyta?

    Projekte numatyta nutiesti šilumos perdavimo tinklą su reikalinga technologine infrastruktūra. Planuojamas tinklo ilgis sieks 6,789 kilometro, o tai, pasak vystančiųjų projektą, turėtų reikšmingai sustiprinti šilumos tiekimo saugumą ir sistemos atsparumą sutrikimams.

    Įmonė skaičiuoja, kad įgyvendinus projektą mažės iškastinio kuro poreikis: per metus planuojama sutaupyti apie 121 141 gigadžaulį. Taip pat prognozuojama, kad anglies dioksido emisijos kasmet sumažės apie 13 928 tonas, o viso šilumos tiekimo ūkio efektyvumas augs.

    Atsisakymas anglies iki 2035

    Ši investicija siejama su įmonės neutralumo klimato kaitai kryptimi – pagal parengtą Jastrzębie-Zdrój ir Pniówek padalinių konversijos planą numatoma palaipsniui atsisakyti anglies deginimo iki 2035 metais. Praktikoje tai reiškia esamų įrenginių pertvarką ir naujų, švaresnės šilumos gamybos technologijų diegimą.

    Projektas taip pat turėtų padėti išlaikyti efektyvios šilumos tiekimo sistemos statusą Pawłowicų ir Jastrzębie-Zdrój teritorijose. Be to, sujungtas tinklas leistų turėti didesnę galios rezervą ir sumažintų riziką šildymo sezono metu.

    Šiluma pramonei ir gyventojams

    Darbus planuojama vykdyti 2026–2029 metais, o rezultatai turėtų būti svarbūs ir pramonei, ir vietos gyventojams, besinaudojantiems centralizuotu šildymu. „Orlen Termika Silesia“ tiekia šilumą ir elektros energiją ne tik pramonės klientams, bet ir kelioms regiono savivaldybėms.

    Įmonė taip pat gamina suslėgtą orą ir šaltį kasybos sektoriui, įskaitant paslaugas Jastrzębska Spółka Węglowa kasykloms. Bendrovės instaliuota elektrinė galia siekia 126,8 megavato, šiluminė – 682,1 megavato, o šaldymo – 20,8 megavato.

  • „ArcelorMittal“ uždaro plieno gamybą Duisburge: nutrūks ketaus tiekimas, gręsia 550 atleidimų

    „ArcelorMittal“ pranešė planuojanti uždaryti plieno gamybos padalinį Duisburge, nes artėjant sutarčių pabaigai nebeturės užtikrinto ketaus tiekimo. Koncerno teigimu, alternatyvų, kurios būtų ekonomiškai pagrįstos, rasti nepavyko, todėl pokyčiai palies ir šimtus darbuotojų.

    Iki šiol Duisburgo gamykla neturėjo savo aukštakrosnių ir nuo 1997 metų rėmėsi skystu ketumi, atgabenamu iš „Thyssenkrupp Steel“ tame pačiame mieste. Skystas ketus buvo vežamas specialiais „torpedo“ tipo vagonais, kurie dėl ugniai atsparios dangos leidžia ilgiau išlaikyti maždaug 1 400 laipsnių Celsijaus temperatūrą per transportavimą apie 10 kilometrų atstumą.

    Kodėl sprendimas priimtas dabar?

    Koncernas dar 2024 metais viešai įvardijo, kad derybos dėl tiekimo sutarties pratęsimo su „Thyssenkrupp Steel“ buvo nesėkmingos. Viena esminių priežasčių – augančios su anglies dioksido emisijomis susijusios sąnaudos, kurios tradicinę gamybą iš ketaus Europoje daro vis brangesnę.

    Nutrūkus skysto ketaus srautui, Duisburgo valcavimo cechams ketinama tiekti plienines plokštes ir kitus pusgaminius iš kitų grupės gamyklų. Tai reiškia, kad vietos plieno lydymo padalinys ir su juo susijusi pusgaminių gamyba tampa pertekliniai.

    Kas pakeis iki šiol naudotą žaliavą?

    Pagrindiniu nauju pusgaminių šaltiniu įvardijama „ArcelorMittal“ gamykla Hamburge, kur vystoma gamyba taikant tiesioginės geležies redukcijos technologiją ir elektrines lankines krosnis. Be Hamburgo, koncernas neatmeta galimybės dalį žaliavos pirkti ir iš kitų grupės įmonių ar išorės tiekėjų, priklausomai nuo rinkos situacijos.

    Tiekimo grandinės pokyčiai paliestų ir kitus padalinius regione, kurie iki šiol buvo priklausomi nuo Duisburgo pusgaminių. Koncerno tikslas – užtikrinti, kad valcavimo cechai galėtų tęsti darbą, nors pati plieno gamyba vietoje būtų nutraukta.

    Kiek žmonių gali netekti darbo?

    Su darbuotojais ir jų atstovais planuojama pradėti konsultacijas dėl kolektyvinių atleidimų. Skelbiama, kad rizika netekti darbo gali paliesti iki 550 iš maždaug 800 darbuotojų, dirbusių su uždaromu padaliniu susijusiose veiklose.

    Gamyklos pajėgumai Duisburge siekė apie 1 000 000 tonų plieno per metus, o produkcija buvo svarbi automobilių, mašinų gamybos ir geležinkelių sektoriams. „ArcelorMittal“ tikina, kad klientų tiekimas turėtų išlikti stabilus, tačiau didesnė priklausomybė nuo rinkoje perkamo pusgaminio kainų gali didinti sąnaudų svyravimo riziką ateityje.

  • „Enea“ stiprina pozicijas galios rinkoje: 2027 metams užsitikrino 3 547 MW metinių įsipareigojimų

    Lenkijos energetikos grupė „Enea“ pranešė, kad papildomoje galios rinkos aukcione 2027 metų tiekimo laikotarpiui jos valdomiems pajėgumams buvo priskirta ne mažiau kaip 1 595 MW metinių galios įsipareigojimų. Po šio aukciono bendras „Enea“ metinių kontraktų portfelis 2027 metams siekia ne mažiau kaip 3 547 MW.

    Galios rinka yra mechanizmas, kuriuo valstybė atlygina gamintojams ir kitiems rinkos dalyviams už pasirengimą užtikrinti elektros sistemos patikimumą. Tokie kontraktai reiškia pareigą būti pasiekiamiems sistemos operatoriui nustatytais laikotarpiais, o mainais mokamas fiksuotas atlygis už sutartą galią.

    Aukciono kaina ir terminai

    „Enea“ nurodė, kad aukcionas baigėsi penktajame etape, o uždarymo kaina pateko į 325,56–372,04 Lenkijos zlotų už kilovatą per metus intervalą. Perskaičiavus į eurus, tai sudaro maždaug 75–86 eurus už kilovatą per metus, priklausomai nuo taikyto valiutų kurso.

    Įmonė pabrėžė, kad aukciono metu gauti skaičiai dar nėra galutiniai. Galutinius galios aukciono rezultatus oficialiai skelbia Lenkijos energetikos reguliuotojas, pasibaigus teisės aktuose numatytam terminui po aukciono pabaigos.

    Kodėl svarbios papildomos aukciono sesijos?

    Papildomos galios rinkos aukciono sesijos laikomos išskirtinėmis, nes jose gali dalyvauti ir gamybos vienetai, neatitinkantys 550 kilogramų anglies dioksido vienai megavatvalandei emisijų ribos. Praktikoje tai dažniausiai reiškia anglimi kūrenamus elektros energijos gamybos blokus, kurių vaidmuo pereinamuoju laikotarpiu vis dar reikšmingas sistemos balansui.

    Lenkija yra gavusi Europos Komisijos pritarimą tokioms išimtinėms aukciono procedūroms keliems tiekimo laikotarpiams. Tai siejama su energetinio saugumo argumentais ir būtinybe išlaikyti pakankamus pajėgumus, kol sparčiau diegiami mažesnių emisijų šaltiniai, kaupimo sprendimai ir tinklų lankstumą didinančios priemonės.

    Ką tai reiškia „Enea“ ir rinkai?

    Didėjantis metinių galios įsipareigojimų portfelis „Enea“ suteikia stabilesnį, nuo didmeninių elektros kainų mažiau priklausantį pajamų srautą. Tuo pačiu tai rodo, kad grupės valdoma generacija ir kiti pajėgumai išlieka konkurencingi užsitikrinant vietą patikimumo užtikrinimo schemoje.

    Rinkos mastu tokie rezultatai yra indikatorius, kiek sistemoje išlieka tradicinių pajėgumų ir kaip greitai keičiasi Lenkijos energetikos struktūra. Artimiausiais metais galios rinkos mechanizmas tikėtina išliks vienu pagrindinių įrankių, padedančių suderinti investicijų poreikį, tiekimo saugumą ir dekarbonizacijos tikslus.

  • „Rompetrol Rafinare“ Vega gamykloje statys saulės elektrinę ir baterijas: kiek sutaupys iki 2029 metų

    „Rompetrol Rafinare“ Vega gamykloje statys saulės elektrinę ir baterijas: kiek sutaupys iki 2029 metų

    Rumunijos naftos perdirbimo bendrovė „Rompetrol Rafinare“ paskelbė planuojanti Vega Ploiešti gamykloje įrengti 4,8 megavato galios saulės elektrinę ir 9 megavatvalandžių energijos kaupimo sistemą. Projektas skirtas didinti gamyklos apsirūpinimą elektra iš atsinaujinančių išteklių ir stabilizuoti vartojimą.

    Bendra investicijų vertė siekia apie 5 100 000 eurų. Dalis finansavimo numatyta iš Europos Sąjungos Modernizavimo fondo, kuris remia energetikos sektoriaus modernizavimą ir emisijų mažinimą ES valstybėse, turinčiose didesnį poreikį investicijoms į žalesnę infrastruktūrą.

    Pasak bendrovės, statybas planuojama užbaigti iki 2029 metų. Skaičiuojama, kad saulės elektrinė per metus pagamins daugiau nei 6 200 megavatvalandžių elektros, kuri bus naudojama gamyklos reikmėms.

    Įmonė nurodo, kad toks kiekis pagal 2025 metų vartojimo lygį galėtų padengti maždaug du trečdalius Vega gamyklos metinio elektros poreikio. Tai reikštų mažesnę priklausomybę nuo tinklo ir didesnį atsparumą elektros kainų svyravimams.

    Energijos kaupimo baterijos leis lanksčiau valdyti saulės elektrinės gamybą ir gamyklos apkrovas, ypač pikinėmis valandomis. Praktikoje tai gali reikšti, kad dalis dienos metu pagamintos elektros bus sukaupiama ir panaudojama tada, kai saulės generacija mažėja, o vartojimas išlieka aukštas.

    Bendrovės vertinimu, projektas padės sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas daugiau nei 3 800 tonų CO2 per metus. Tokie sprendimai naftos perdirbimo ir chemijos pramonėje pastaraisiais metais vis dažniau derinami su energijos vartojimo efektyvumo priemonėmis, nes vien tik atsinaujinančios elektros plėtra ne visada užtikrina stabilų pramonės procesų darbą.

    „Rompetrol Rafinare“ teigia, kad tai tęsia platesnę modernizacijos kryptį, kuri apima ir energijos efektyvumo didinimą. Įmonės duomenimis, 2017–2025 metais specifinės energijos sąnaudos Vega aikštelėje sumažėjo 9 proc.

    Vega gamykloje veikia specializuoti perdirbimo įrenginiai, gaminantys tirpiklius ir šildymo kurą, taip pat tiekiamos nacionalinei rinkai svarbios medžiagos, įskaitant n-heksaną ir bitumą. Bendrovė skelbė, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį bitumo gamyba pasiekė rekordinį 48 000 tonų lygį.

    „Rompetrol Rafinare“ didžiausias akcininkas yra KMG International, o mažumos akcininkas – Rumunijos valstybė. Tokia akcininkų struktūra reiškia, kad investicijos į energetinį efektyvumą ir atsinaujinančią energiją gali būti vertinamos ne tik per sąnaudų mažinimo prizmę, bet ir kaip ilgalaikės pramonės konkurencingumo priemonė.

  • Mokslininkai įvertino: ar verta seną benzininį keisti į elektromobilį dabar? Atsakymas stebina

    Mokslininkai įvertino: ar verta seną benzininį keisti į elektromobilį dabar? Atsakymas stebina

    Naujas žurnale Science publikuotas tyrimas rodo, kad seną automobilį su vidaus degimo varikliu pakeitus bateriniu elektromobiliu klimato nauda prasideda iš karto. Tai prieštarauja vis dar gajam įsitikinimui, jog pirmiausia reikia „atidirbti“ taršą, atsirandančią gaminant elektromobilio bateriją.

    Tyrėjai vertino vadinamąjį viso gyvavimo ciklą: nuo gamybos ir energijos gamybos iki eksploatacijos. Esminė išvada – net įskaičiavus didesnę elektromobilio gamybos emisijų dalį, vėlesnė eksploatacija paprastai būna pakankamai švaresnė, kad bendras šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis mažėtų.

    Kodėl svarbu automobilį „išimti“ iš eismo?

    Tyrime pabrėžiama viena detalė, kuri dažnai pamirštama viešose diskusijose: reikšmę turi ne tik tai, kad nusiperkate elektromobilį, bet ir kas nutinka senajam automobiliui. Jei jis parduodamas kitam vairuotojui, tarša ne dingsta, o tiesiog persikelia kitur ir toliau tęsiama eksploatacija.

    Analizėje „pakeitimas“ suprantamas kaip senos transporto priemonės utilizavimas, kad ji realiai nustotų važinėti. Toks scenarijus, pasak autorių, leidžia greičiau sumažinti bendrą emisijų kiekį keliuose.

    „Išmetamųjų dujų mažinimo požiūriu beveik niekada nėra per anksti pereiti prie elektromobilio“, – rašoma tyrimo apžvalgoje.

    Didžiausia nauda, kai keitimas ankstyvas

    Tyrėjai modeliavimu lygino kelis scenarijus, kada benzininis ar dyzelinis automobilis išimamas iš eksploatacijos: po pilno, maždaug 16 metų, laikotarpio, po 11 metų ir itin anksti, po 2 metų. Skaičiavimai parodė, kad ankstyvesnis pakeitimas duoda didžiausią kumuliacinį efektą.

    Skelbiama, kad ankstyvo pakeitimo atveju bendros emisijos per laikotarpį gali sumažėti iki maždaug 44 proc., o anglies dioksido „atsipirkimas“ pasiekiamas per maždaug 3 metus. Šie skaičiai priklauso nuo elektros gamybos struktūros, nuvažiuojamo atstumo ir konkretaus automobilio klasės.

    Studijoje taip pat pažymima, kad nauda gali būti juntama net ir tada, kai keičiami hibridai, nors jų startinė tarša paprastai mažesnė nei tradicinių automobilių. Vis dėlto baterinis elektromobilis, ypač švarėjant elektros gamybai, ilgainiui gali turėti pranašumą.

    Kodėl ateityje efektas tik didės

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į keletą tendencijų, dėl kurių elektromobilių poveikis klimatui turėtų gerėti. Pirmiausia, daugelyje regionų didėja atsinaujinančių šaltinių dalis elektros gamyboje, todėl mažėja ir su įkrovimu susijusi netiesioginė tarša.

    Antra, tobulėja baterijų chemijos, gamybos efektyvumas ir žaliavų panaudojimas, o baterijų perdirbimo grandinės plečiasi. Tai reiškia, kad ta pati nuvažiuota rida ateityje gali „kainuoti“ mažiau emisijų, o gamybos pėdsakas mažėti.

    Kartu tyrimas primena ir praktinę pusę: nors klimato požiūriu keitimas dažnai naudingas anksčiau, realius sprendimus lemia kaina, įkrovimo infrastruktūros prieinamumas ir namų ūkių galimybės. Vis dėlto politikos priemonės, skatinančios taršiausių automobilių išėmimą iš eismo, gali tapti vienu greičiausių kelių mažinti transporto sektoriaus poveikį klimatui.

  • Europos plieno gamy lūžis: PwC įspėja, kad aukštakrosnės taps nuostolingos, o gamyba trauksis

    PwC analizė: pokytis jau užprogramuotas

    Vokietijos „PwC“ padalinio analizė rodo, kad tradicinė plieno gamyba aukštakrosnėse Europoje artėja prie ribos, kai ji tampa ekonomiškai nebeatlaikoma. Esminė priežastis – griežtėjanti ES klimato politika ir nuosekliai brangstanti taršos CO2 kaina, kuri tiesiogiai didina koksu grįstos gamybos savikainą.

    Analizėje pabrėžiama, kad tai nėra spėjimas ar prognozė pagal optimistinius scenarijus – vertinimas remiasi jau galiojančiomis taisyklėmis ir kryptimis, kurias ES yra įtvirtinusi iki 2040–2045 metų. Išvada aiški: didelė dalis pirminės plieno gamybos gali persikelti už Europos ribų, o žemyne liks daugiau perdirbimo ir aukštesnės pridėtinės vertės procesų.

    „Plieno pasaulis 2040 metais iš esmės skirsis nuo šiandienos: aukštakrosnė taps nebeapsimokanti, o pirminės gamybos geografija pasikeis“, – sakė „PwC“ Vokietijoje partneris, atsakingas už energetikos transformaciją ir dekarbonizaciją, Andree Simon Gerken.

    Kodėl Europa praranda konkurencingumą?

    Didžiausias spaudimas tenka energijai ir emisijoms: plieno gamyba yra viena energiškai imliausių pramonės šakų, todėl elektros ir dujų kainų skirtumai tarp regionų greitai virsta kainų skirtumu galutiniame produkte. „PwC“ vertinimu, jei išlieka dabartinė reguliavimo logika, iki 2045 metų koksu paremtos plieno gamybos kaštai gali išaugti tiek, kad savikaina praktiškai padvigubėja.

    Teoriškai importo anglies dioksido korekcinis mechanizmas CBAM turėtų sulyginti sąlygas, nes importuotojams tenka atspindėti CO2 kainą. Tačiau analizė akcentuoja, kad vien CBAM nepašalina struktūrinio pranašumo tų regionų, kur atsinaujinanti energija ir jos infrastruktūra yra pigesnė, o pramonės plėtra vyksta greičiau.

    „CBAM gali kompensuoti CO2 kainą, bet jis nepašalina kitų regionų struktūrinio pranašumo dėl energijos kaštų“, – teigė „PwC“ ekspertai.

    Kur kryptų gamyba ir kas liktų Europoje?

    „PwC“ išskiria kryptį, kuri matoma jau dabar: energiškai imlūs gamybos etapai gali būti perkeliami ten, kur lengviau užsitikrinti pigesnę atsinaujinančią energiją ir logistiką. Tarp minimų krypčių dažnai atsiranda Persijos įlankos regionas ir Šiaurės Afrika, kur saulės ir vėjo energetikos potencialas leidžia mažesnėmis sąnaudomis gaminti elektrą, o kartu – ir žaliąjį vandenilį.

    Žaliasis vandenilis laikomas vienu pagrindinių elementų, jei pirminė plieno gamyba pereina prie tiesioginės geležies redukcijos technologijų, siekiant mažinti emisijas. Vis dėlto „PwC“ vertinimu, Europoje tik dalis regionų turi realių šansų pasiekti konkurencingą tokios gamybos kainą, o Vidurio Europai tai tampa ypač sudėtinga dėl energijos kainų ir infrastruktūros ribojimų.

    „Energiškai imlios gamybos perkėlimas užsienyje nebus deindustrializacija, jei jis bus pakeistas verte, kuri kuriama per žinias, specializaciją ir sistemines kompetencijas“, – sakė Andree Simon Gerken.

    Didžiausia viltis – elektrinės krosnys, bet jos ne viską pakeis

    Vienu iš realiausių kelių Europai įvardijamas didesnis perėjimas prie plieno gamybos iš metalo laužo elektrinėse lankinėse krosnyse. Toks modelis paprastai reiškia mažesnes emisijas ir didesnę priklausomybę nuo elektros, o ne nuo koksavimo anglies, todėl jis geriau dera su ES klimato tikslais.

    Tačiau čia atsiranda technologinė riba: iš metalo laužo pagamintas plienas ne visada atitinka aukščiausius reikalavimus, ypač kai reikia itin švarių, plonų ir vienodos kokybės lakštų automobilių kėbulams ar buitinės technikos korpusams. „PwC“ atkreipia dėmesį, kad laužas dažnai būna užterštas priemaišomis, todėl jo panaudojimas aukščiausios klasės produkcijai reikalauja papildomų sprendimų ir kaštų.

    Pramonėje dėl to itin vertinamas vadinamasis švarus gamybos laužas, susidaręs pačiose gamyklose, nes jis leidžia gauti stabilesnės sudėties metalą. Vis dėlto tokio laužo neužtenka visoms reikmėms, todėl vien elektrinės krosnys negali greitai ir pilnai pakeisti pirminės gamybos, paremtos geležies rūda.

    „Išvada aiški: pirminė plieno gamyba iš anglies Vokietijoje neturi ateities, todėl metalo perdirbimui būtina anksti persiorientuoti visoje vertės grandinėje“, – sakė „PwC“ Vokietijoje energetikos transformacijos ir dekarbonizacijos vadovas Alexander Schröder.

    Rizika regionams: europinis rūdžių juostos scenarijus

    Didžiausia socialinė ir politinė įtampa gali kilti ne iš pačio fakto, kad gamyba globaliai persiskirsto, o iš to, kaip greitai tai įvyksta ir ką tai reiškia konkretiems regionams. Jei aukštakrosnės užsidaro greičiau, nei atsiranda naujos investicijos, kyla grėsmė darbo vietoms, tiekimo grandinėms ir vietos biudžetams, ypač ten, kur sunkioji pramonė yra ekonomikos stuburas.

    „PwC“ analizėje skamba perspėjimas, kad tokia dinamika gali priminti JAV rūdžių juostos patirtį, kai kadaise klestėję pramonės centrai neteko gamybos ir ilgainiui susidūrė su socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis. Europa, siekdama klimato tikslų, turi paraleliai spręsti ir pramonės konkurencingumo klausimą, nes priešingu atveju emisijos gali tiesiog „iškeliauti“ kartu su gamyba.

    Kita medalio pusė – galimybė: Europoje gali augti paklausa specializuotiems, sertifikuotiems ir aukštos precizikos plieno produktams, kuriuose didesnę vertę kuria inžinerija, kokybės kontrolė, atsekamumas ir programinė įranga. Tokia kryptis dažnai siejama ir su augančiais gynybos bei infrastruktūros poreikiais, tačiau ji nepanaikina būtinybės turėti aiškų planą, ką daryti su tradicinės gamybos regionais.

  • Dujos grįžta į madą: 100 km už 2,50 euro ir iki 1 500 km nuvažiuojantys nauji modeliai

    Dujos grįžta į madą: 100 km už 2,50 euro ir iki 1 500 km nuvažiuojantys nauji modeliai

    Europoje suskystintų naftos dujų (LPG) automobiliai vėl sulaukia dėmesio: 2025 metais jų pardavimai, lyginant su ankstesniais metais, augo beveik 10 proc. ir priartėjo prie 348 000 vienetų. Ryškiausiu lyderiu tapo „Renault“ grupė, kuri, remiantis rinkos skaičiavimais, užėmė didžiąją dalį segmento, daugiausia dėl „Dacia“ modelių pasiūlos.

    Pirkėjams LPG dažniausiai reiškia paprastesnę matematiką degalinėje, ypač daug važinėjant mieste ar užmiestyje. Gamintojams tai ir būdas mažinti vidutines CO2 emisijas, nes dujomis varomi varikliai dažnai „popieriuje“ išmeta mažiau, o tai svarbu griežtėjant Europos Sąjungos reikalavimams.

    Skaičiavimai rodo, kad važiuojant su dujomis 100 kilometrų gali kainuoti apie 2,50 euro, jei LPG litro kaina siekia maždaug 0,70 euro, o sąnaudos yra apie 8 litrus 100 kilometrų. Papildomas privalumas yra nuvažiuojamas atstumas, nes dujų balionas ir benzino bakas kartu kai kuriuose modeliuose leidžia priartėti prie 1 500 kilometrų ribos be papildomo sustojimo degalinėje.

    Vis dėlto rinkos perspektyva nėra vienareikšmė. Pramonės atstovai įspėja, kad po 2030 metų gamintojams gali būti vis sunkiau pagrįsti tokių versijų plėtrą, nes didesnis spaudimas bus nukreiptas į elektrifikaciją, o investicijos į alternatyvias vidaus degimo variacijas gali mažėti.

    „Dacia“ ir „Renault“ siūlo gamyklines versijas

    Vienas pigiausių kelių į naują automobilį su gamykline LPG sistema dažniausiai siejamas su „Dacia“ ir modeliu Sandero. Gamyklinė įranga paprastai reiškia pilną integraciją: borto kompiuteris rodo dujų sąnaudas bei likutį, o perjungimas tarp benzino ir dujų atliekamas standartiniu mygtuku salone.

    „Dacia“ pasiūlo ir didesnį modelį Jogger, kuris taip pat turi gamyklinę Eco-G versiją. Tokie sprendimai patrauklūs šeimoms ar aktyviau keliaujantiems, nes didesnis kėbulas ir praktiškumas derinamas su galimybe važiuoti pigiau.

    Tarp populiaresnių krypčių minimas ir „Renault“ trejetas su gamykline LPG įranga: Clio, Captur ir Symbioz. Šiuose modeliuose naudojamas 1,2 litro trijų cilindrų variklis, o gamintojas akcentuoja, kad reali dinamika su dujomis kai kuriais atvejais būna ne prastesnė nei su benzinu.

    Kai kur LPG montuoja atstovai

    Kita rinkos dalis remiasi ne gamyklinėmis, o atstovybių montuojamomis sistemomis. Tai aktualu daliai prekių ženklų, kurie naujuose automobiliuose dujų įrangą siūlo kaip papildomą sprendimą, dažniausiai su atskira garantija ir aiškiai apibrėžtomis sąlygomis.

    Pavyzdžiui, „Hyundai“ mažajam i10 dujų įranga siūloma kaip priemoka, tačiau verta įvertinti, kad tokia komplektacija dažniausiai orientuota į ramesnį naudojimą mieste. Tuo metu KGM (anksčiau „SsangYong“) kai kuriems modeliams taip pat siūlo atstovų montuojamas sistemas, o pirkėjams svarbu pasitikslinti garantijos apimtį ir aptarnavimo tvarką.

    Į LPG nišą taikosi ir mažiau įprasti prekių ženklai, tarp jų DR Automobiles, o dalis kiniškų modelių dujų įrangą sieja su papildomais paketais. Tokiu atveju galutinę kainą lemia ne tik pati įranga, bet ir tai, ar pirkėjas nepraranda kitų akcijų, todėl prieš pasirašant sutartį verta palyginti galutinius pasiūlymus.

    Ką būtina įvertinti prieš perkant?

    Renkantis naują automobilį su LPG svarbiausia atskirti gamyklinę sistemą nuo montuojamos atstovybėje ir įvertinti garantijos detales. Gamyklinė įranga dažniausiai užtikrina geresnę integraciją, o montuojama vėliau gali skirtis pagal komponentus, aptarnavimo intervalus ir dokumentaciją.

    Taip pat verta blaiviai pasiskaičiuoti realias sąnaudas, nes jos priklauso nuo maršrutų, važiavimo stiliaus ir automobilio masės. LPG dažnai ypač atsiperka tiems, kurie kasmet nuvažiuoja daug kilometrų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbūs ir būsimi emisijų reikalavimai bei gamintojų strategijos po 2030 metų.

  • Šilumos kainos gali kilti: Europos Komisija griežtina CO2 ETS benchmarkus 2026–2030

    Europos Komisija patvirtino naujus emisijų rodiklius (benchmarkus), pagal kuriuos 2026–2030 metais bus skiriami nemokami apyvartiniai taršos leidimai (ATL) ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje (ETS). Šilumos tiekimo sektorius perspėja, kad dėl to gali augti šilumos gamybos sąnaudos, o dalis investicijų į pertvarką gali tapti sunkiau įgyvendinamos.

    Naujieji benchmarkai yra svarbūs todėl, kad kuo žemesnis rodiklis, tuo mažesnė nemokamai skiriamų ATL dalis, o likusią taršą įmonės turi dengti pirkdamos leidimus rinkoje. Praktikoje tai reiškia didesnį kaštų spaudimą šilumos gamintojams, ypač ten, kur dar naudojamas iškastinis kuras.

    Kas keičiasi ETS sistemoje?

    Šilumos sektoriui aktuali Europos Komisijos nustatyta 2026–2030 metų šilumos gamybos benchmarko kartelė. Lyginant su 2021–2025 metų laikotarpiu, ji sumažinta daugiau nei 30 proc., o tai automatiškai mažina nemokamų leidimų kiekį, kurį gali gauti į ETS patenkančios šilumos gamybos įrenginius turinčios įmonės.

    Šilumos tiekėjų atstovai pabrėžia, kad šis pokytis įvyksta tuo metu, kai sektorius ir taip yra perėjimo stadijoje: reikia modernizuoti katilines, diegti mažiau taršias technologijas, elektrifikuoti dalį šilumos gamybos ir plėsti atsinaujinančių išteklių panaudojimą. Mažesnis nemokamų ATL krepšelis gali reikšti, kad didesnė apyvartinių lėšų dalis bus nukreipta į taršos leidimų įsigijimą, o ne į investicijas.

    Kodėl tai gali atsiliepti šilumos kainoms?

    ETS veikia paprastu principu: tarša turi kainą, o ši kaina įskaičiuojama į gamybos savikainą. Jei nemokamų ATL dalis sumažėja, šilumos gamintojams tenka daugiau leidimų pirkti, todėl didėja šilumos gamybos sąnaudos ir spaudimas tarifams.

    Sektoriaus atstovai taip pat kelia metodologinį klausimą: benchmarkai grindžiami efektyviausių įrenginių grupe, tačiau centralizuoto šilumos tiekimo sistemos dažnai yra sezoninės, su piko apkrovomis ir skirtingomis technologinėmis galimybėmis nei, pavyzdžiui, atskiros pramoninės ar beveik nulinės emisijos šilumos gamybos alternatyvos. Dėl to, jų vertinimu, palyginimai ne visada atspindi realias sistemos šilumos gamybos sąlygas.

    „Kuo žemesnis benchmarkas, tuo mažesnis nemokamų taršos leidimų kiekis, o staigus pokytis gali apriboti investicijoms skirtas lėšas“, – teigė sektoriaus atstovas Bogusław Regulski.

    Pasak šilumos sektoriaus organizacijų, Europos Komisija jau yra signalizavusi, kad mato problemą ir svarsto galimus laikinus sušvelninimus šilumos ir kuro benchmarkams 2026–2030 metų laikotarpiu. Kadangi panašūs metodologijos klausimai keliami ir kitose ETS apimtose šakose, neatmetama, kad dėl benchmarkų dar gali būti diskutuojama ir ieškoma korekcijų.

    Šilumos tiekėjai siekia, kad bent artimiausiam laikotarpiui būtų išlaikytas 2021–2025 metų benchmarko lygis, o po 2030 metų būtų įtvirtintas atskiras centralizuotam šilumos tiekimui pritaikytas rodiklis, atsižvelgiantis į mastelio ribojimus, sezoniškumą, piko galių poreikį ir tiekimo saugumą.

  • Lenkijos klimato ministrė apie ES ETS reformą: siūlomas švelninimas ir kova dėl lėtesnio CO2 leidimų mažinimo

    Lenkijos klimato ir aplinkos ministrė Paulina Hennig-Kloska teigiamai įvertino Europos Komisijos paskelbtus pasiūlymus dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ETS) pertvarkos. Pasak jos, kryptis rodo atsargų politikos švelninimą ir suteikia daugiau erdvės valstybėms narėms planuoti perėjimą prie mažiau taršios ekonomikos.

    Ministrė pabrėžė, kad Lenkija nesiekia pasitraukti iš ETS, tačiau nori keisti taisykles taip, kad jos mažiau spaustų ekonomiką ir pramonę. Ji argumentavo, kad pernelyg staigus griežtinimas gali silpninti Europos konkurencingumą ir skatinti investicijų bei gamybos perkėlimą už ES ribų.

    Ginčas dėl tempo po 2030 metų

    Vienas jautriausių punktų – numatomas taršos leidimų kiekio mažinimo tempas, nes nuo jo priklauso rinkoje esančių leidimų pasiūla ir jų kaina. Pagal dabartinę logiką leidimų skaičius kasmet mažėja, taip didinant spaudimą įmonėms investuoti į dekarbonizaciją.

    Europos Komisija siūlo po 2030 metų lėtinti bendro leidimų kiekio mažėjimą: 2031–2035 metais iki 3,7 proc. per metus, o 2036–2040 metais – iki 1,7 proc. Taip būtų išvengta scenarijaus, kai leidimų rinka pernelyg greitai priartėja prie nulio, o kainų šuoliai tampa sunkiau prognozuojami.

    „Tai pirmas, bet labai svarbus žingsnis ETS švelninimo kryptimi, kai kalbame ne apie naują griežtinimą, o apie realų atlaisvinimą“, – sakė Paulina Hennig-Kloska.

    ETS2 ir namų ūkių rizikos

    Lenkija taip pat akcentuoja vadinamąjį ETS2 – atskirą sistemą, kuri apimtų, be kita ko, pastatų šildymą ir kelių transportą. Ši tema politiškai ypač jautri, nes gali tiesiogiai paveikti namų ūkių išlaidas, ypač regionuose, kur mažiau alternatyvų iškastiniam kurui.

    Lenkijos pozicija – siekti, kad ETS2 būtų savanoriškas arba įsigaliotų gerokai vėliau nei planuojama, motyvuojant socialiniu poveikiu. Apie tai kalbėjo ir Lenkijos viceministras Krzysztofas Bolesta, pabrėžęs, kad šalis sieks mažinti galimą naštą gyventojams.

    Pinigų panaudojimas ir Modernizavimo fondas

    Europos Komisijos pasiūlymuose numatyta, kad valstybės narės bent 50 proc. pajamų iš ETS aukcionų turėtų skirti dekarbonizacijos investicijoms. Tai reikštų aiškesnį lėšų nukreipimą į energetikos pertvarką, pramonės modernizavimą ir efektyvumo didinimą.

    Lenkijos pusė taip pat pabrėžia Modernizavimo fondo svarbą, iš kurio finansuojami energetikos transformacijos ir energinio efektyvumo projektai, įskaitant pastatų renovaciją ir šilumos ūkio atnaujinimą. Nors Europos Komisija siūlo fondo tęstinumą, diskutuoja dėl mažesnės jo apimties naujame laikotarpyje.

    Pagal Europos Komisijos skaičiavimus, jei taršos leidimo kaina siektų 75 eurus, būsimo laikotarpio Modernizavimo fondo vertė galėtų sudaryti apie 21 000 000 000 eurų. Lenkija, kaip viena didžiausių šio fondo naudotojų, siekia išlaikyti didesnį solidarumo instrumentų mastą.

    „Anksčiau mūsų veiksmai dažnai apsiribodavo balsavimu prieš, o dabar dirbame tam, kad pasiūlymas būtų mums palankus ir dar labiau jį pagerintume“, – sakė Krzysztofas Bolesta.

    Europos Komisijos siūloma ETS reforma dabar bus svarstoma ES Taryboje ir Europos Parlamente. Derybose tikimasi intensyvių diskusijų dėl leidimų mažinimo tempo, nemokamų leidimų pramonės sektoriams ir solidarumo priemonių, kurios svarbios mažesnių pajamų valstybėms.

  • Turistų antplūdis Ispanijoje brangina būstą: tyrimas skaičiuoja 3 800 eurų smūgį kiekvienam

    Turistų antplūdis Ispanijoje brangina būstą: tyrimas skaičiuoja 3 800 eurų smūgį kiekvienam

    Augantis turizmas, ypač kelionės lėktuvais, prisideda prie nuomos ir būsto kainų kilimo Europoje, o ryškiausiai tai matyti Ispanijoje, teigiama naujoje analizėje. Tyrimą parengė New Economics Foundation, o jį užsakė Europos transporto ir aplinkos federacija Transport and Environment.

    Analizėje vertintas 2019–2025 metų laikotarpis ir ieškota sąsajų tarp atvykstančių turistų skaičiaus bei nekilnojamojo turto kainų pokyčių. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra vienintelė būsto krizės priežastis, tačiau faktorius, kuris kai kuriose šalyse gali pastebimai didinti spaudimą rinkai.

    3 800 eurų kainos efektas

    Skaičiuojama, kad Ispanijoje per septynerius metus 12,8 proc. išaugęs lėktuvais atvykstančių turistų srautas vidutiniškai siejamas su maždaug 3 800 eurų didesne būsto įsigijimo kaina. Nuomos kainoms poveikis taip pat fiksuojamas: vidutiniškai jos galėjo būti iki 236 eurų didesnės, tai sudaro apie 1,7 proc.

    Tyrime taip pat modeliuojama, kad, jei tendencijos nesikeis, iki 2031 metų nuoma dėl šio veiksnio galėtų pabrangti dar apie 217 eurų. Kartu pabrėžiama, kad skirtinguose regionuose poveikis nevienodas ir labai priklauso nuo vietinės turistinės paklausos.

    Lyginamoji analizė apima ir kitas kryptis: didesnės sąsajos įžvelgiamos Portugalijoje, Italijoje ir Graikijoje. Tuo metu šalyse, kuriose tokio tipo turizmas mažėjo, pavyzdžiui, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Lenkijoje, būsto kainos taip pat fiksavo nuosaikesnį kritimą.

    Kodėl turizmas veikia rinką?

    Ekonomistai aiškina, kad intensyvus turizmas gali mažinti ilgalaikės nuomos pasiūlą, kai būstai nukreipiami į trumpalaikę nuomą, sezoninius nuomos modelius ar naudojami kaip antrieji namai. Tokia dinamika ypač stipriai pasireiškia pakrančių regionuose ir didžiuosiuose miestuose, kur turistų srautas yra pastovus.

    Ispanijos centrinis bankas savo vertinimuose taip pat yra atkreipęs dėmesį į reikšmingą būstų dalį, naudojamą turizmo ir sezoninei nuomai, bei į paklausą, susijusią su antraisiais namais. Tačiau pabrėžiama, kad šie veiksniai nepaaiškina viso kainų šuolio masto.

    Prie kainų augimo, ekspertų vertinimu, prisideda ir struktūrinės problemos: ribota naujų būstų pasiūla, ilgi leidimų procesai, skirtingų valdžios lygmenų reguliavimo persidengimas, urbanistinio planavimo spragos ir darbo jėgos trūkumas statybų sektoriuje. Dėl to paklausos šokai, kuriuos sukelia turizmas ar migracija, rinkoje įsirašo greičiau nei spėjama padidinti pasiūlą.

    Augantys srautai, bet ne atlyginimai

    Tyrime atskirai akcentuojamas ir kitas aspektas: turizmui augant, ne visur auga produktyvumas ir atlyginimai. Pavyzdžiui, Ispanijoje apgyvendinimo ir maitinimo sektorius sudaro reikšmingą darbo valandų dalį, tačiau sukuria santykinai mažesnę bendrosios pridėtinės vertės dalį, o tai signalizuoja apie žemesnį našumą.

    Analizėje taip pat keliama platesnė diskusija apie turizmo plėtros kainą klimatui. Nurodoma, kad kai kuriose pietų Europos šalyse aviacijos išmetimai jau yra viršiję iki pandemijos buvusius lygius, o turizmo sektorius išlieka reikšmingu pasaulinių emisijų šaltiniu.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien turizmo ribojimai būsto prieinamumo problemos neišspręs, jei nebus sprendžiama pasiūlos pusė. Efektyviausiomis kryptimis įvardijamos greitesnės statybų procedūros, aiškesnis trumpalaikės nuomos reguliavimas, investicijos į socialinį ir prieinamą būstą bei priemonės, skatinančios ilgalaikę nuomą miestuose, kuriuos labiausiai spaudžia paklausa.