Šaltojo karo metais JAV žvalgybiniai orlaiviai reguliariai stebėjo Sovietų Sąjungos balistinių raketų bandymus, fiksuodami skrydžio parametrus ir trajektorijas. Vienos tokios misijos metu netoli Kamčiatkos 1988 metais įgula užfiksavo reiškinį, kuris iki šiol viešai prieinamuose šaltiniuose neturi vienareikšmio paaiškinimo.
Pilotas Robertas Hopkinsas, skridęs RC-135S „Cobra Ball“ lėktuvu, pasakojo prieš orlaivį pamatęs milžinišką pieno baltumo, pusiau permatomą šviesos sieną. Ji tęsėsi nuo žemės iki regimo dangaus krašto, judėjo neįprastai greitai ir po kelių akimirkų pranyko, palikdama įprastą nakties tamsą.
Reiškinys kartojosi prie SS-20
Tą pačią įgulą panašus vaizdas esą pasitiko dar kartą, ir vėl netrukus po SS-20 tipo raketos paleidimo. Būtent pasikartojimas sustiprino JAV analitikų įtarimus, kad tai ne pavienė optinė apgaulė ar stebėtojų klaida.
Vėliau reiškinys imtas vadinti šviesos kupolu, nes kai kuriuose aprašymuose jis plėtėsi tolygiai, primindamas milžinišką skliautą. Išslaptinti JAV karinių analitikų dokumentai rodo, kad panašūs pastebėjimai buvo siejami su RSD-10 raketomis, NATO klasifikacijoje vadinamomis SS-20.
Kodėl paaiškinimo taip ir nėra
Ataskaitose minėta, kad kupolas galėjo užimti didelę dangaus dalį, o kartais esą būdavo pakankamai skaidrus, kad pro jį matytųsi žvaigždės. Trukmė įvairavo, o dar keisčiau atrodė tai, kad reiškinys ne visada sutapdavo su paleidimo momentu ir ne visuomet pasirodydavo per kiekvieną bandymą.
Analitikai skeptiškai vertino paprasčiausią versiją, kad tai vien variklių išmetamųjų dujų ir saulės šviesos apšvietimo viršutiniuose atmosferos sluoksniuose sukurtas efektas. Kliuvo mastas, plėtimosi dinamika ir tai, kad kai kurie stebėjimai, sprendžiant iš aprašymų, neatitiko tipinių raketų paleidimų sukeliamų šviesos reiškinių.
Buvo svarstomos ir sudėtingesnės hipotezės, pavyzdžiui, dirbtinai formuojami jonizuotų dalelių debesys ar chemiliuminescenciniai bandymai, galintys sukurti ryškius švytinčius darinius. Tačiau viešai prieinamuose dokumentuose akcentuota, kad nėra tokio paaiškinimo, kuris neprieštarautų daliai užfiksuotų detalių.
Galėjo būti ir maskavimo priemonė
Didžiausią nerimą kėlė galimybė, kad tai galėjo būti sąmoninga priemonė klaidinti priešininko stebėjimą. Šaltojo karo logikoje bet koks būdas sumažinti ankstyvojo perspėjimo sistemų patikimumą būtų turėjęs milžinišką reikšmę, ypač jei kalbama apie masinio raketų paleidimo aptikimą.
SS-20 tema tapo itin jautri ir dėl to, kad 1987 metais pasirašyta INF sutartis numatė vidutinio nuotolio raketų eliminavimą, o tuo metu bandymų ir susijusių stebėjimų galėjo daugėti. JAV RC-135S „Cobra Ball“ buvo vieni svarbiausių tokių bandymų stebėjimo įrankių, todėl neįprasti optiniai reiškiniai natūraliai tapo rimtų vertinimų objektu.
Ši istorija primena, kaip greitai karinėje žvalgyboje fizikos efektas gali virsti strategine mįsle. Net ir šiandien, kai raketų paleidimai neretai sukuria įspūdingas šviesos formas aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose, senieji SSRS bandymų epizodai išlieka vienu iš pavyzdžių, kiek daug neatsakytų klausimų paliko Šaltasis karas.