CP v2

Tag: Colossal Biosciences

  • „Colossal Biosciences“ dirbtiniame kiaušinyje išperino moa jauniklius: ką tai reiškia gamtai

    JAV biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“ pranešė, kad jos sukurtoje dirbtinio kiaušinio sistemoje išsirito pirmieji moa jaunikliai. Moa buvo milžiniški, neskraidantys Naujosios Zelandijos paukščiai, išnykę maždaug prieš kelis šimtus metų, daugiausia dėl intensyvios medžioklės.

    Pasak bendrovės, iš dirbtinių kiaušinių išsirito 26 gyvybingi jaunikliai, o jų vystymasis stebimas nuo ankstyvų embriono stadijų iki išsiritimo. Šis etapas laikomas bandymu parodyti, kad inžinerinė inkubavimo sistema gali atkartoti natūralias kiaušinio sąlygas ir užtikrinti normalų paukščio vystymąsi.

    „Colossal Biosciences“ teigia sukūrusi platformą, kurioje embrioną supa bioinžinerinė silikoninė membrana, įmontuota į standžią išorinę struktūrą. Membrana turėtų imituoti kiaušinio lukšto dujų apykaitą, kai embrionas gauna deguonį ir tuo pačiu reguliuojamas drėgmės bei dujų judėjimas.

    Sistemoje taip pat palaikoma stabili temperatūra ir valdoma inkubacijos aplinka, kad ji kuo labiau atitiktų natūralų kiaušinį. Bendrovė pabrėžia, kad toks metodas ypač aktualus labai dideliems paukščiams, kurių kiaušinių dydžio ir lukšto savybių praktiškai neįmanoma patikimai atkartoti tradiciniais būdais.

    Moa buvo vieni didžiausių kada nors gyvenusių neskraidančių paukščių, kai kurių rūšių individai, kaip teigiama mokslinėje literatūroje, galėjo siekti apie 3,5 metro aukštį. Bendrovė nurodo, kad moa kiaušinis galėjo būti maždaug futbolo kamuolio dydžio, todėl natūrali „surogatinė“ inkubacija, pasitelkiant šiuolaikinius paukščius, yra itin komplikuota.

    Artimiausiais šiandien gyvenančiais giminaičiais dažnai minimi stambūs neskraidantys paukščiai, pavyzdžiui, emu, tačiau jų kiaušiniai yra gerokai mažesni. Dėl šios priežasties dirbtinio kiaušinio technologija pristatoma kaip būdas apeiti biologinius apribojimus, susijusius su kiaušinio dydžiu ir vystymosi aplinka.

    Bendrovė aiškina, kad technologija gali būti pritaikoma ne tik išnykusių, bet ir nykstančių paukščių rūšių apsaugai, kai natūrali reprodukcija tampa sudėtinga dėl ligų, buveinių nykimo ar per mažos populiacijos. Tokiu atveju dirbtinis inkubavimas teoriškai galėtų padėti padidinti jauniklių išgyvenamumą ir tiksliau kontroliuoti inkubacijos sąlygas.

    Vis dėlto tokie projektai neišvengiamai kelia diskusijų apie bioetiką, gyvūnų gerovę ir praktinę naudą. Gamtosaugos specialistai dažnai pabrėžia, kad net ir sėkmingai „grąžinta“ rūšis nebus tvari be tinkamos buveinės, o svarbiausios investicijos ilgainiui vis tiek tenka ekosistemų apsaugai ir invazinių rūšių kontrolei.

    „Mums išsirito 26 jaunikliai, ir mes stebime šiuos paukščius jiems augant“, – sakė „Colossal Biosciences“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Benas Lamm.

    „Dirbtinio kiaušinio technologija sukurta taip, kad tiksliai atkartotų natūralaus kiaušinio sąlygas ir leistų išauginti sveikus individus su normaliu vystymusi“, – sakė Benas Lamm.

    „Colossal Biosciences“ teigimu, kitas projekto etapas yra aukštos kokybės moa genomų rekonstrukcija, remiantis senovinės DNR duomenimis, ir tikslinių požymių perkėlimas į artimai giminingas šiandien gyvenančias rūšis. Bendrovė nurodo, kad dar vyksta darbas, skirtas surinkti ir sulyginti kelių moa rūšių genominius duomenis.

    Projektą, kaip skelbiama, remia ir Naujosios Zelandijos išnykusių paukščių istorija besidomintys privatūs rėmėjai, tarp jų minimas kino režisierius Peteris Jacksonas. Jo įsitraukimas suteikė projektui papildomo viešumo, tačiau galutinis vertinimas priklausys nuo to, ar technologija bus saugi, pakartojama ir turės aiškią gamtosauginę prasmę.

  • Mokslininkai ketina „prikelti“ mėlynąjį antilopės porūšį: pirmas jauniklis planuojamas 2028 metais

    Biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“, kuri specializuojasi išnykusių rūšių atkūrimo projektuose, paskelbė pradedanti iniciatyvą, susijusią su mėlynuoju antilopės porūšiu, dar vadinamu mėlynuoju elniu. Šis gyvūnas kadaise gyveno Pietų Afrikoje, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje išnyko, o pagrindinė priežastis siejama su žmogaus veikla.

    Įmonė teigia jau išgavusi mėlynojo antilopės porūšio DNR ir atlikusi jos kartografavimą. Kitas etapas, anot projekto autoriaus, yra genomo redagavimas, siekiant sukurti embrionus, kurie genetine prasme būtų kuo artimesni išnykusiam gyvūnui.

    „Visų projektų tikslas yra grąžinti gyvūnus į aplinką, kuri jiems būtų artima, kad jie galėtų išgyventi ir turėtų vaidmenį ekosistemoje“, – sakė bendrovės vadovas Benas Lamm.

    Bendrovė nurodo, kad pirmojo tokio gyvūno gimimas šiuo metu planuojamas 2028 metais. Nors tokie terminai skamba ambicingai, praktikoje juos gali koreguoti tiek technologiniai, tiek etiniai ir reguliaciniai klausimai, susiję su genetinėmis intervencijomis.

    Tokie „de-ekstinkcijos“ projektai dažniausiai remiasi keliais kertiniais žingsniais: DNR iš senų mėginių atkūrimu, genomo surinkimu, tada tiksliniu genų redagavimu šiuolaikinės artimos rūšies ląstelėse ir galiausiai embriono vystymu, pasitelkiant surogatinę patelę. Net ir sėkmingai atlikus genetinę dalį, išlieka klausimai dėl gyvūno sveikatos, elgsenos, atsparumo ligoms ir realių galimybių prisitaikyti.

    „Colossal Biosciences“ tuo pat metu tęsia ir kitus plačiai aptariamus projektus, tarp jų ir siekį sukurti genetiškai artimą mamutui gyvūną. Bendrovė yra užsiminusi, kad panašiu laikotarpiu gali būti bandoma pereiti prie embrionų perkėlimo surogatinėms dramblėms, tačiau tokie bandymai yra ypač jautrūs gyvūnų gerovės požiūriu.

    Ne visi mokslininkai į tokias iniciatyvas žiūri palankiai. Kritikai pabrėžia, kad rūšių atkūrimas gali sukurti naujų ekologinių rizikų, atitraukti dėmesį ir lėšas nuo buveinių apsaugos bei nykstančių rūšių išsaugojimo, o „atkurta“ rūšis iš tiesų gali būti tik genetiškai modifikuotas artimas giminaitis, o ne tikslus istorinis atitikmuo.

    Pastaraisiais metais panašios idėjos dažnėja ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje periodiškai keliamos diskusijos apie galimybes atkurti išnykusius moa paukščius. Tačiau mokslinėje bendruomenėje vyrauja sutarimas, kad net ir tobulėjant DI, genomo redagavimo bei reprodukcinėms technologijoms, didžiausi iššūkiai dažnai yra ne vien techniniai, bet ir susiję su ilgalaikiu poveikiu gamtai.