PFAS – vadinamieji „amžinieji chemikalai“ – gali būti visiškai suardomi gerokai žemesnėje temperatūroje, nei iki šiol manyta. Naujame tyrime pristatytas metodas veikia maždaug 110 laipsnių temperatūroje – tai panašu į verdančio vandens kaitrą.
PFAS (perfluoroalkilinės ir polifluoroalkilinės medžiagos) aplinkoje išlieka itin ilgai, todėl jos siejamos su plačiai paplitusia tarša. Kaip rašoma žurnale „Communications Chemistry“, Jutos universiteto tyrėjai aprašė būdą, nukreiptą į ypač tvirtus cheminius ryšius, dėl kurių šios medžiagos ir yra tokios patvarios.
Iki šiol PFAS visiškas suskaidymas dažnai reikalaudavo išskirtinai aukštų temperatūrų ir didelių energijos sąnaudų, arba sudėtingų, brangiai įgyvendinamų technologinių sprendimų. Nors įvairių filtravimo ir surinkimo metodų daugėja, didžiausias iššūkis išlieka: ką daryti su koncentruotais teršalais, kai jie jau pašalinti iš vandens ar dirvožemio.
Tyrėjų teigimu, PFAS tarša fiksuojama įvairiuose vandens telkiniuose – nuo geriamojo vandens ir požeminio vandens iki lietaus. Todėl naujas kelias, leidžiantis teršalus ne perkelti kitur, o juos iš tiesų suardyti, gali būti svarbus aplinkos valymo technologijų vystymui.
Kaip veikia naujasis metodas
Siūlomas sprendimas paremtas defluorinacija – procesu, kuriuo nutraukiami anglies ir fluoro ryšiai, sudarantys PFAS „stuburą“. Tam pasitelkiamos reaktyvios cheminės medžiagos, vadinamos nukleofilais, o rezultatas – lengviau toliau apdorojami anglies ir fluoro junginiai.
Esminė naujiena ta, kad reakcijai pakanka palyginti „švelnių“ sąlygų. Tyrime pabrėžiama, jog tai yra maždaug dešimt kartų mažesnė kaitra nei ta, kurios paprastai reikia tokiems itin tvirtiems ryšiams ardyti.
Bandymuose metodas buvo taikomas kelių tipų standartiniams PFAS junginiams. Tyrėjai nurodo, kad pavyko paveikti ir itin atsparų fragmentą – trifluoroacto rūgštį (TFA), kurią kiti aplinkos valymo būdai neretai palieka nesuskaidytą.
Rezultatai: veikė atvirame ore, kartais reikėjo 150 laipsnių
Tyrėjai skelbia, kad bandymai vyko atviro oro sąlygomis, o tai svarbu vertinant praktinį pritaikomumą. Kai kuriais atvejais reikėjo pakelti temperatūrą iki 150 laipsnių, tačiau tai vis tiek gerokai mažiau nei įprasta šios srities technologijose.
Metodas taip pat buvo išbandytas su pramoniniais plastikais ir kai kuriais naujesnės kartos PFAS tipais. Vis dėlto pabrėžiama, kad šis procesas dar nėra universalus – jis neveikia visų PFAS rūšių.
Medžiagų mokslininkas Ling Zang pažymi, kad galutinis tikslas – PFAS sunaikinti ir detoksikuoti taip, kad valymas netaptų vien taršos perkėlimu iš vandens į kitą atliekų srautą.
Kas dar neaišku ir kokie kiti žingsniai
Kitas etapas – integruoti laboratorinę procedūrą į realią teršalų apdorojimo sistemą ir įvertinti jos efektyvumą praktikoje. Tyrėjams dar reikia atsakyti į klausimus, kiek energijos bei cheminių reagentų reikėtų, kad metodas veiktų visu pajėgumu.
Mokslininkai taip pat mini, kad ekonominį gyvybingumą galėtų pagerinti reagentų kiekio optimizavimas ir tirpiklių atgavimas bei perdirbimas. Kitaip tariant, net jei temperatūra žema, svarbu, kad procesas būtų tvarus ir pramonėje pritaikomas.
PFAS plačiai naudojami dėl atsparumo karščiui, vandeniui ir riebalams – nuo vandeniui atsparių drabužių ir nepridegančių keptuvių dangų iki gaisrų gesinimo putų. Būtent tas pats patvarumas šiandien tapo problema: šios medžiagos kaupiasi aplinkoje, o jų poveikis sveikatai priklauso nuo junginio tipo ir poveikio masto.
Nors dalis toksiškiausių PFAS jau ribojami ar palaipsniui atsisakomi, daugelis jų tebenaudojami, o istorinis užterštumas niekur nedingo. Tyrėjai viliasi, kad naujas metodas ilgainiui prisidės prie efektyvesnio šios taršos mažinimo.
