CP v2

Tag: Čongčingas

  • Beveik vertikali siena Kinijoje: ši 18 posūkių serpentina kelia siaubą net patyrusiems

    Beveik vertikali siena Kinijoje: ši 18 posūkių serpentina kelia siaubą net patyrusiems

    Pietvakarių Kinijos Čongčingo regione, Vuši apskrityje, įrengta itin stačiame šlaite iškirsta kalnų atkarpa, socialiniuose tinkluose vadinama viena pavojingiausių serpantinų šalyje. Vietiniai ją sieja su Token Stone pavadinimu, o internete dažnai minimi ir Lingpaishi bei Ligpaishi Zigzag Road vardai.

    Kelias išsiskiria tuo, kad trumpame, maždaug 453 metrų zigzaginės atkarpos ruože suformuota net 18 labai staigių posūkių. Visa kelio trasa siekia apie 3,7 kilometro, tačiau būtent šis segmentas atrodo tarsi įkaltas į beveik vertikalią uolos sieną.

    Kelias buvo nutiestas tam, kad sujungtų Tian Ping kaimą su provinciniu keliu Nr. 201 ir pagerintų susisiekimą vietovei, kuri ilgą laiką buvo sunkiai pasiekiama. Skelbiama, kad kaime gyvena apie 137 žmonės iš 37 šeimų, todėl nauja jungtis tapo kritiškai svarbi kasdienėms paslaugoms ir prekių judėjimui.

    Važiavimą čia apsunkina dideli nuolydžiai: kai kur šlaito statumas viršija 40 proc., o siaura važiuojamoji dalis ir uolų sienos iš abiejų pusių stipriai riboja manevravimą. Dėl atkarpos specifikos kai kur nėra saugių vietų apsisukti, todėl vairuotojams dažnai tenka nuosekliai judėti į priekį, itin atsargiai valdant greitį.

    Pasak vietos informacijos, 2012 metais kelias buvo įrengtas kaip gruntinis, o 2019 metais atnaujintas, išbetonuotas ir papildytas apsauginiais atitvarais. Vis dėlto jis išlieka nepritaikytas daliai transporto: sunkvežimiams, autobusams ir automobiliams su priekabomis eismas draudžiamas.

    Šiandien serpantinas tapo traukos objektu keliautojams ir ekstremalių maršrutų mėgėjams, o vaizdo įrašai reguliariai išplinta internete. Vietiniams tai visų pirma yra praktiška, kasdienė jungtis su išoriniu pasauliu, parodanti, kaip sudėtingame kalnų reljefe infrastruktūra neretai kuriama ant galimybių ribos.

  • Didžiausias pasaulio miestas Čongčingas: gyventojų daugiau nei Ukrainoje, plotas kaip dvi Šveicarijos

    Kinijos pietvakariuose esantis Čongčingas dažnai vadinamas didžiausiu pasaulio miestu, tačiau šis titulas slepia svarbų niuansą. Čongčingas yra ne vien tankiai užstatytas urbanistinis branduolys, o administracinio lygmens savivaldybė, apimanti ir miestus, ir kaimiškas teritorijas.

    Oficialiai Čongčingo savivaldybė užima apie 82 200 kvadratinių kilometrų plotą, tai yra beveik prilygsta dviem Šveicarijoms. Dėl tokio masto jis dažnai lyginamas su atskiromis valstybėmis ar dideliais regionais, nors reali miesto užstatymo zona sudaro tik dalį visos teritorijos.

    Pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis, Čongčingo savivaldybėje gyvena daugiau nei 32 milijonai žmonių. Toks skaičius leidžia jį sieti su didžiausiais pasaulio urbanistiniais regionais, tačiau tarptautiniuose palyginimuose svarbu atskirti administracinę teritoriją nuo metropolinės aglomeracijos.

    Čongčingas turi provincijos lygmens miesto statusą ir yra tiesiogiai pavaldus centrinei Kinijos valdžiai, panašiai kaip Pekinas ar Šanchajus. Šis statusas istoriniu ir administraciniu požiūriu leido prie miesto prijungti plačias aplinkines teritorijas, įskaitant mažesnius miestelius ir kaimiškus rajonus.

    Čongčingo urbanistinį veidą formuoja sudėtingas reljefas: tankiausiai užstatytos dalys įsikūrusios kalvose, kur susilieja Jangdzė ir Dzialing upės. Dėl to mieste gausu tiltų, viadukų, laiptų, o transporto infrastruktūra dažnai planuojama keliais lygiais.

    Vietos žiniasklaidos ir demografijos apžvalgose dažnai akcentuojama, kad gyventojų skaičius Čongčinge kasmet padidėja maždaug 500 000 žmonių. Spartus augimas siejamas su vidine migracija, pramonės ir paslaugų sektoriaus plėtra bei didelio masto infrastruktūros projektais.

    Kartu Čongčingo pavyzdys parodo, kaip skirtingi skaičiavimo metodai gali keisti „didžiausio miesto“ sąvoką. Vienur lyginamos tik tankiai urbanizuotos aglomeracijos, kitur naudojamos administracinės ribos, todėl skirtinguose reitinguose pirmauja skirtingi miestai.

    Vis dėlto Čongčingas išlieka vienu įspūdingiausių Kinijos urbanizacijos simbolių, jungiančiu milžinišką teritoriją, dešimtis administracinių vienetų ir vieną sparčiausiai besikeičiančių miesto kraštovaizdžių šalyje. Būtent ši kombinacija ir maitina jo reputaciją kaip „miesto, kuris mastu peržengia įprastas ribas“.

  • Didžiausia pasaulyje stotis prilygsta dviem Vatikanams: kuo išsiskiria Čongčingo Rytų mazgas

    Kinijos Čongčinge veikianti Čongčingo Rytų geležinkelio stotis įvardijama kaip didžiausia pasaulyje pagal užimamą plotą. Jos mastas dažnai palyginamas su Vatikanu: skaičiuojama, kad kompleksas užima apie 1 220 000 kvadratinių metrų, tai yra maždaug dviejų Vatikanų dydį.

    Stotis pastatyta kaip aukštųjų greičių geležinkeliui pritaikytas mazgas, todėl architektūra ir vidaus erdvės labiau primena oro uosto terminalą nei tradicinę miesto stotį. Kompleksas turi 15 platformų ir 29 bėgius, o planuojami keleivių srautai siekia iki 300 000 žmonių per dieną.

    Čongčingas laikomas vienu svarbiausių transporto taškų šalies viduryje, jungiančiu vakarinius regionus su didžiaisiais rytinės pakrantės miestais. Dar 2011 metais Kinijos geležinkeliai pradėjo vertinti, kur reikėtų plėtoti ateities persėdimo centrus, o Čongčingo geografinė padėtis tam pasirodė itin palanki.

    Statybos prasidėjo 2018 metais, pagrindiniai darbai buvo baigti 2024 metais, o pilnas stoties atidarymas įvyko 2025 metų birželio 27 dieną. Tokie terminai atspindi Kinijoje įprastą infrastruktūros plėtros tempą, kai dideli projektai vystomi etapais, atidarant dalį paslaugų anksčiau, o likusią infrastruktūrą užbaigiant vėliau.

    Čongčingo Rytų stotis projektuota pirmiausia aukštųjų greičių traukiniams, todėl platformų skaičius mažesnis nei kai kuriuose istoriniuose, mišraus eismo mazguose. Toks sprendimas atitinka Kinijos strategiją dalį trumpųjų vidaus kelionių perkelti nuo skrydžių prie greitųjų traukinių, ypač vidutiniais atstumais.

    Iš šios stoties numatomi reguliarūs reisai į kelis didžiuosius miestus, tarp jų Šanchajų ir Pekiną, taip pat į Uhanį. Kelionės trukmės viešai pateikiamos kaip konkurencingos alternatyvos skrydžiams, ypač vertinant laiką, kurio prireikia oro uostų procedūroms ir susisiekimui iki jų.

    Projektas pristatomas ne vien kaip keleivių pervežimo infrastruktūra, bet ir kaip platesnis transporto bei verslo paslaugų kompleksas. Teigiama, kad statyboms prireikė apie 2 000 000 kubinių metrų betono ir maždaug 366 000 tonų plieno, o tokie skaičiai atspindi milžinišką terminalo apimtį.

    Stotis įrengta už miesto ribos, tačiau integruota į viešojo transporto sistemą ir turi metro liniją. Toks planavimas padeda suvaldyti didelius srautus ir mažina spūstis miesto centre, kartu kuriant naują traukos tašką augančiose miesto teritorijose.

    „Tai infrastruktūra, kuri iš esmės perbraižo regiono judumo žemėlapį: greitieji traukiniai tampa kasdieniu pasirinkimu, o stotis veikia kaip miesto vartai“, – teigiama viešai pristatant projekto reikšmę.