Tag: COP

  • Per trejus metus pastatytas Lenkijos COP iki šiol maitina gynybos pramonę – nuo HSW iki PZL Mielec

    1936–1939 metais Lenkija per neįtikėtinai trumpą laiką pastatė Centrinį pramonės rajoną (COP) – projektą, kuris iš esmės perbraižė šalies sunkiosios ir gynybos pramonės žemėlapį. Per trejus metus iškilo arba buvo smarkiai išplėsti fabrikai, kurių „palikuonys“ iki šiol laikomi strateginiais gynybos sektoriui.

    COP buvo didžiausias tuometinės Lenkijos (II Respublikos) ekonominis sumanymas: jo tikslas – sustiprinti sunkiosios pramonės ir ginkluotės gamybos bazę bei sumažinti priklausomybę nuo importo. Apie šio projekto mastą ir palikimą rašo portalas „wnp.pl“.

    Pradžios taškas buvo sudėtingas. Po nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais šalis paveldėjo skirtingas teisines ir ekonomines sistemas, susidūrė su karu prieš bolševikinę Rusiją, hiperinflacija, o vėliau – ir su Didžiosios ekonominės krizės smūgiu.

    Vis dėlto politinė ir karinė vadovybė suvokė geopolitinę realybę tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos: be savo pramonės pajėgumų valstybė krizės metu rizikuoja tapti priklausoma nuo išorinių ginklų tiekėjų. Todėl vicepremjeras ir iždo ministras Eugeniuszas Kwiatkowskis pasiūlė ambicingą planą kurti naują pramoninį centrą šalies viduryje.

    Kas buvo COP ir kur jis kūrėsi

    COP buvo pradėtas įgyvendinti 1936 metais, o jo plėtrą nutraukė karas 1939-aisiais. Projektas orientavosi į sunkiosios pramonės ir ginkluotės gamybos vystymą, pasirenkant teritoriją, kuri tuo metu buvo laikoma saugesne nuo galimo priešo aviacijos smūgių.

    Numatyta pramoninė zona apėmė apie 60 tūkst. kv. km plotą – teritorijas tarp Vyslos, Sano ir Dunajeco, apimančias kelių tuometinių vaivadijų dalis. Tai buvo vienas skurdesnių regionų, todėl investicijos turėjo ir socialinį tikslą: mažinti nedarbą, stiprinti infrastruktūrą, pritraukti ilgalaikį ekonominį aktyvumą.

    Per kelerius metus šalia gamyklų kūrėsi elektrinės, geležinkelio atšakos, gyvenamieji kvartalai – iš esmės buvo statoma visa pramoniniam proveržiui būtina ekosistema. Šis „greitos industrializacijos“ modelis vėliau tapo svarbiu atspirties tašku ir pokario pramonei.

    Gamyklos, kurių vardai skamba iki šiol

    Vienas ryškiausių COP simbolių – Stalova Volia. Ten praktiškai nuo nulio buvo kuriamas miestas ir vadinamieji Pietų įmonių kompleksai, pradėję veiklą dar 1937 metų pradžioje. Prieš karą jie gamino artilerijos sistemas, įskaitant 37 mm prieštankinius pabūklus ir priešlėktuvinius ginklus.

    Šiandien šios investicijos tąsa laikoma Huta Stalowa Wola – viena svarbiausių Lenkijos gynybos pramonės įmonių. Straipsnyje pabrėžiama, kad be COP nebūtų susiformavęs toks pramoninis stuburas, kuris vėliau leido išlaikyti ir plėtoti ginkluotės gamybą.

    Kitas svarbus centras – Mielecas, kur COP rėmuose veikė Valstybinės aviacijos gamyklos. Prieš karą ten buvo gaminami kariniai orlaiviai, tarp jų ir bombonešis PZL.37 „Łoś“. Po Antrojo pasaulinio karo Mielecas išaugo į didžiausią Lenkijos aviacijos gamybos bazę.

    Tekste taip pat primenama, kad Ržešuve kūrėsi reikšminga pramoninė bazė, reikalinga kitų gamyklų aprūpinimui, o Dembicoje pradėjo veikti padangų gamykla, kuri veikia iki šiol. Naujojoje Dembicoje atsirado amunicijos gamybos tradicija, kuri vėlesniais dešimtmečiais buvo tęsiama kitų įmonių.

    Karo nutrauktas projektas, išlikęs beveik šimtmetį

    COP plėtra buvo planuojama ilgesniam laikui – numatyta, kad iki 1941 metų pramonė turėtų masiškai tiekti kariuomenei naujus ginklus ir techniką. Tačiau 1939-ųjų karas nutraukė projektą: dalį įmonių perėmė okupantai, dalis buvo sugriauta, o specialistai išblaškyti.

    Vis dėlto, kaip pabrėžiama tekste, 1930-ųjų pabaigoje padėti pamatai pasirodė esą itin tvarūs. COP įmonės tapo vienu svarbiausių pokario Lenkijos industrializacijos ramsčių, o jų istorinis palikimas išgyveno politinių ir ekonominių sistemų kaitą.

    Straipsnyje akcentuojama ir platesnė pamoka šiandienai: dideli pramonės projektai reikalauja vizijos, ryžto ir finansavimo, o jų nauda gali išlikti dešimtmečiais. Autoriai COP pateikia kaip pavyzdį, kad net ir ribotų išteklių valstybė, turėdama aiškų tikslą, gali sukurti ilgalaikę strateginę vertę.

  • Pirmasis klimato viršūnių susitikimas už JT ribų: 57 šalys sutarė dėl iškastinio kuro mažinimo

    Kolumbijos Santa Martoje surengtas pirmasis klimato viršūnių susitikimas, vykęs už Jungtinių Tautų (JT) proceso ribų, subūrė 57 valstybes, pasiryžusias greičiau mažinti iškastinio kuro naudojimą. Renginio organizatoriai tikina, kad tikslas buvo pereiti nuo ilgų derybų prie praktinių sprendimų, kurie realiai keistų energetikos ir ekonomikos kryptį.

    Susitikime daug dėmesio skirta vadinamajam teisingam perėjimui, kai klimato politika derinama su socialinėmis garantijomis, darbo vietų transformacija ir regionų, priklausomų nuo anglies, naftos ar dujų, persitvarkymu. Skirtingai nei JT klimato konferencijose, šįkart siekta suformuoti valstybių branduolį, kuris sutaria dėl krypties ir nori veikti greičiau.

    Kas sutarta ir kodėl tai svarbu

    Pagrindinė politinė žinutė – būtinybė mažinti iškastinio kuro vaidmenį energetikoje, kartu spartinant investicijas į švarią energiją ir energijos vartojimo efektyvumą. Tačiau jau dabar aišku, kad sudėtingiausia dalis prasideda po deklaracijų: kaip įsipareigojimus paversti teisės aktais, finansavimo programomis ir konkrečiais projektais.

    Nyderlandų klimato ir žaliojo augimo ministrė Stientje van Veldhoven akcentavo, kad perėjimas neišvengiamai bus sunkus, nes daugelio šalių biudžetai ir darbo rinka vis dar remiasi iškastinio kuro pajamomis.

    „Tai sunku. Mes to neišspręsime per vieną naktį, bet turime pradėti šį procesą“, – sakė Stientje van Veldhoven.

    Didžiausias iššūkis – ekonomikos perstatymas

    Susitikime dalyvavo labai skirtingos šalys – nuo iškastinio kuro importuotojų iki naftą išgaunančių valstybių. Pavyzdžiui, Nigerijos atstovai pabrėžė, kad šaliai reikės alternatyvių pajamų šaltinių, nes nafta ir dujos ilgą laiką buvo vienas svarbiausių biudžeto ramščių.

    Ganos atstovai atvirai pripažino dilemą: klimato krizę didina iškastinis kuras, tačiau valstybės viešosios paslaugos ir infrastruktūra taip pat finansuojamos iš šio sektoriaus pajamų. Tokia padėtis reiškia, kad vien technologinių sprendimų nepakanka – būtina ekonomikos diversifikacija, persikvalifikavimo programos ir aiški mokesčių bei reguliavimo politika.

    Ar įmanoma progresuoti be didžiųjų teršėjų?

    Šis formatas išsiskyrė tuo, kad jame nedalyvavo kai kurios didžiausią įtaką pasaulinėms emisijoms turinčios valstybės, o organizatoriai tai pateikė kaip galimybę išvengti derybų blokavimo. Vis dėlto klausimas lieka atviras: ar tokios koalicijos pajėgios pakeisti pasaulinę trajektoriją, jei svarbiausi teršėjai ir didžiausios energetikos rinkos lieka už proceso ribų.

    Mažos salų valstybės pabrėžė, kad praktiniai susitarimai turi pasiekti ir platesnę darbotvarkę, įskaitant JT klimato konferencijas (COP). Jų argumentas paprastas: kuo daugiau šalių prisijungs prie konkrečių sprendimų, tuo mažesnė rizika, kad pažanga liks tik regioniniu eksperimentu.

    Susitikimo organizatoriai jau planuoja kitą renginį Tuvalu ir žada stiprinti finansinius instrumentus, kurie padėtų šalims pereiti prie švarios energijos ne tik deklaracijomis, bet ir investicijomis. Artimiausias testas – ar dalyvavusios valstybės pristatys aiškius veiksmų planus, terminus ir finansavimo modelius, kad perėjimas nuo iškastinio kuro taptų apčiuopiamu politikos rezultatu.