Tag: COP17

  • Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konferencija COP17 Armėnijoje baigiama po dviejų savaičių įtemptų derybų, tačiau pagrindiniai sprendimai vis dar kabantys ore. Susitikimas Jerevane tapo tarpine patikra, kaip pasaulis vykdo 2022 metais priimtą Kunmingo ir Monrealio pasaulinę biologinės įvairovės programą iki 2030 metų.

    Šios programos tikslai dažnai lyginami su Paryžiaus susitarimu klimato srityje, tačiau reali pažanga vertinama kaip per lėta. Derybininkai siekia užbaigti vadinamąjį Jerevano veiksmų paketą, kuris turėtų pagreitinti atsilikusių įsipareigojimų įgyvendinimą ir sustiprinti šalių atskaitomybę.

    „Iš derybų turime pamatyti konkrečius prioritetus, bet kol kas to nematome“, – sakė Greenpeace International atstovė Irene Wabiwa.

    Kiek pasaulis jau padarė?

    Iki 2030 metų šalys yra įsipareigojusios saugoti bent 30 proc. planetos sausumos ir jūrų teritorijų. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad šiuo metu saugoma maždaug 19 proc. sausumos ir vidaus vandenų bei apie 10 proc. vandenynų, todėl tikslas lieka toli.

    Kartu numatyta atkurti bent 30 proc. degradavusių ekosistemų, tačiau čia vaizdas nevienodas. Sausumoje pasiekta beveik pusė siekiamo tempo, o jūrų ir pakrančių ekosistemose pažanga sudaro apie 23 proc., kai gėlavandenių ekosistemų atkūrimas vertinamas vos apie 5 proc., nors pabrėžiama, kad stebėsenos spragos gali iškraipyti skaičius.

    Vienas svarbiausių COP17 rezultatų turėtų būti pasaulinė pažangos peržiūra su aiškiomis rekomendacijomis, kaip atsilikimą paversti darbais. Vis dėlto šis dokumentas iki paskutinių valandų išlieka nepatvirtintas, o dalis delegacijų ragina keisti pačią konsensuso taisyklę, kai kelių šalių nepritarimas gali sustabdyti sprendimus.

    Didžiausia kliūtis – finansai

    Jerevane ryškiausiai atsiskleidė pinigų problema: be didesnio ir stabilesnio finansavimo 2030 metų tikslai gali likti popieriniai. Šalys yra sutarusios iki 2030 metų mobilizuoti bent apie 180 mlrd. eurų per metus biologinei įvairovei, tačiau bendras metinis trūkumas vertinamas maždaug 628 mlrd. eurų.

    Vien ekosistemų atkūrimui, vertinant dabartines kryptis, investicijas tektų didinti daugiau nei keturis kartus: nuo maždaug 57,5 mlrd. eurų iki apie 266 mlrd. eurų per metus iki 2030 metų. Kaip viena kliūčių įvardijama tai, kad ekonominė grąža, pavyzdžiui, potvynių rizikos mažėjimas, švaresnis vanduo ar didesnis anglies kaupimas, dažnai pasimato tik po kelerių metų.

    Konferencijos organizatoriai skelbė, kad per derybas paskelbta daugiau nei 1,6 mlrd. eurų naujų įsipareigojimų, tačiau tai tėra nedidelė reikalingų sumų dalis. Be to, ginčai verda dėl to, kas turėtų mokėti daugiau: Europos Sąjunga ragina prisidėti ir turtingas kylančios ekonomikos šalis, o dalis Persijos įlankos valstybių tokiam požiūriui priešinasi.

    Klimatas, gamta ir invazinės rūšys

    COP17 darbotvarkėje akcentuojama, kad biologinės įvairovės nykimas ir klimato kaita vienas kitą spartina, todėl vis dažniau raginama derinti gamtos ir klimato planus. Tai apima ir vadinamųjų trijų Rio konvencijų, skirtų biologinei įvairovei, klimatui ir dykumėjimui, veiksmų suderinimą nacionaliniu lygmeniu.

    Kita ryški tema – invazinės rūšys, kurių plitimą skatina šylantis klimatas ir globali prekyba. COP17 jau priėmė sprendimus, kuriais raginama stiprinti ankstyvą invazinių rūšių aptikimą, greito reagavimo sistemas, gerinti duomenų dalijimąsi ir palengvinti finansavimo bei technologijų prieigą šalims, kovojančioms su šia grėsme.

    Konferencijai baigiantis dar laukiama galutinių sprendimų dėl Jerevano veiksmų paketo ir kitų dokumentų, o taip pat dėl kitos biologinės įvairovės konferencijos šeimininkės 2028 metais. Derybų baigtis parodys, ar pasaulis sugebės pereiti nuo deklaracijų prie realių, finansais paremtų įsipareigojimų.

  • Mongolija taikosi į Azijos duomenų centrų žemėlapį: vilioja pigia energija, šalčiu ir mokesčių lengvatomis

    Mongolija taikosi į Azijos duomenų centrų žemėlapį: vilioja pigia energija, šalčiu ir mokesčių lengvatomis

    Mongolijos planas: duomenų centrai

    Mongolija siekia tapti regioniniu duomenų centrų centru ir šį tikslą aktyviai pristatė Ulan Batore vykusios COP17 konferencijos užkulisiuose. Šalies valdžia skelbia pasirašiusi susitarimus dėl 863 megavatų planuojamos duomenų centrų galios, tikėdamasi pritraukti tarptautinį kapitalą ir technologijų įmones.

    Tokį posūkį Ulan Batoras pateikia kaip konkrečiausią ekonominį rezultatą šalia Jungtinių Tautų kovos su dykumėjimu darbotvarkės. Pagrindinė žinutė investuotojams paprasta: Mongolija gali pasiūlyti tai, ko šiuo metu trūksta daugeliui rinkų, sparčiai plečiančių skaitmeninę infrastruktūrą.

    Pasak Mongolijos vicepremjero Togmido Doržchando, šalies pranašumai remiasi trimis dėmenimis: pigesne energija, šaltu klimatu ir didelėmis teritorijomis bei, valdžios teigimu, investuotojams palankia teisine aplinka. Būtent aušinimas yra viena didžiausių duomenų centrų sąnaudų dalių, todėl ilgas šaltasis sezonas šalyje pristatomas kaip praktinis konkurencinis pranašumas.

    „Esame labai šalta šalis, aštuonis mėnesius per metus vyrauja šaltis. Duomenų centrams tai svarbu, nes jiems reikia daug aušinimo, o kuo šalčiau, tuo daugiau sutaupoma“, – sakė Togmidas Doržchandas.

    Pigi elektra ir 24 mėnesių terminas

    Vyriausybės atstovai investuotojams nurodo, kad duomenų centrų elektros kaina Mongolijoje galėtų būti mažesnė nei 0,04 euro už kilovatvalandę. Taip pat teigiama, kad prijungimą prie tinklo būtų galima užtikrinti per 24 mėnesius, o investuotojams žadoma iki maždaug 18 proc. siekianti grąža.

    Šie skaičiai rinkoje skamba ambicingai, ypač tuo metu, kai daugelyje šalių duomenų centrų plėtrą riboja tinklo pralaidumas, leidimų terminai ir brangstanti elektra. Būtent dėl to valstybės vis dažniau varžosi ne tik mokesčių režimais, bet ir realiais pažadais dėl infrastruktūros parengties.

    Investicinis renginys, pavadintas Sovereign by Design – Mongolia’s Green DI Data Centre Initiative, buvo pristatytas kaip bandymas sujungti skaitmeninę plėtrą su žaliosios energetikos darbotvarke. Mongolijos skaitmeninės plėtros, inovacijų ir ryšių ministrė Chinbat Nomin akcentavo duomenų saugumą ir vadinamąjį duomenų suverenitetą.

    „Siūlome ne vien gamtinius išteklius, bet ir saugumą bei duomenų suverenitetą. Kartą saugomi duomenys yra apsaugoti, o ryšys taip pat yra suverenus ir saugus“, – sakė Chinbat Nomin.

    Ministrė taip pat užsiminė apie geopolitinį argumentą: Mongolija mato galimybę aptarnauti Kinijos rinką, tačiau duomenis laikyti už Kinijos ribų. Tokia strategija gali būti patraukli daliai tarptautinių bendrovių, kurios ieško vietų, leidžiančių derinti artumą didelėms rinkoms ir aiškesnį teisinį režimą duomenų laikymui.

    Renginyje, ministrės teigimu, pasirašyta dešimt ketinimų protokolų. Vyriausybė pabrėžia, kad duomenų centrų pati nestatys ir nevaldys, o sieks sukurti sąlygas, kad tai padarytų privatūs vietos ir užsienio investuotojai.

    COP17 fonas ir dykumėjimo mastas

    Duomenų centrų iniciatyva vyko greta COP17 diskusijų apie žemės degradaciją, sausrą ir dykumėjimą. Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su dykumėjimu priimta 1994 metais ir vienija 197 šalis, o konferencijose paprastai dalyvauja ne tik vyriausybės, bet ir mokslininkai bei finansų institucijos.

    Mongolija čia turi itin jautrų interesą: šalies institucijos ir tarptautinės organizacijos ne kartą yra įvardijusios, kad didelė teritorijos dalis patiria dykumėjimo procesus, o klimato šiltėjimas regione vyksta sparčiai. Todėl valdžia mėgina parodyti, kad tarptautinių renginių nauda bus ne vien diplomatinė, bet ir ekonominė.

    Ulan Batoro pasirinktas naratyvas remiasi idėja, kad šaltas klimatas ir atsinaujinančios energetikos potencialas gali tapti tvaraus augimo varikliu. Tačiau investuotojams esminiai klausimai išliks praktiniai: ar pažadėta pigi energija bus užtikrinta ilguoju laikotarpiu, kaip greitai bus plečiami tinklai ir kokios bus realios duomenų apsaugos bei reguliavimo sąlygos.

    Šalies valdžia skelbia rengianti Duomenų įstatymą ir strateginę sistemą, paremtą energijos, ryšių ir teisine bei reguliacine „suvereniteto“ kryptimis. Jei šie planai bus įgyvendinti, Mongolija gali tapti nauju tašku Azijos duomenų centrų geografijoje, kur šiuo metu vyksta ypač intensyvi konkurencija.

  • COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    Kas yra COP17 ir kodėl svarbu?

    Mongolijos sostinėje Ulan Batore vyksta JT Kovos su dykumėjimu konvencijos šalių konferencija COP17, skirta žemės degradacijos ir dykumėjimo problemoms. Tai procesas, kai dėl klimato kaitos, sausrų ir netvaraus ūkininkavimo dirvožemis praranda derlingumą, o teritorijos tampa vis mažiau tinkamos gyventi ir auginti maistą.

    JT Kovos su dykumėjimu konvencija yra viena pagrindinių tarptautinių teisiškai įpareigojančių sistemų, orientuotų būtent į dirvožemio, ganyklų ir žemės išteklių apsaugą. Konvencija priimta 1994 metais, o įsigaliojo 1996 metais, ją yra pasirašiusios beveik visos pasaulio valstybės.

    Skaičiai, rodantys krizės mastą

    Žemės degradacijos poveikį jaučia milžiniška žmonijos dalis: nuo to priklauso maisto gamyba, vandens prieinamumas ir pragyvenimo šaltiniai. Tarptautiniai vertinimai rodo, kad reikšmingą riziką patiria milijardai žmonių, o poveikis dažniausiai smogia regionams, kuriuose gyventojų pajamos mažesnės ir prisitaikymo galimybės ribotos.

    Sausrų dažnėjimas ir intensyvėjimas pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena ryškiausių klimato kaitos išraiškų. Kartu auga konkurencija dėl vandens, o vandens trūkumas tiesiogiai veikia žemės ūkį, energijos gamybą, vidaus ir tarptautinę prekybą bei didina socialinę įtampą.

    „Sausros nebėra tik aplinkosauginė problema. Tai sisteminė rizika maisto ir vandens saugumui, prekybai, energijos tiekimui ir valstybių stabilumui“, – sakė JT Kovos su dykumėjimu konvencijos vykdomoji sekretorė Yasmin Fouad.

    Kodėl konferencija vyksta Mongolijoje?

    Mongolija pasirinkta neatsitiktinai: šalis pati patiria spartėjančios degradacijos padarinius, siejamus su temperatūros kilimu, kritulių pokyčiais ir stiprėjančiais vėjais. Gobi dykumos plėtra ir smėlio audros yra vienas iš regiono pavyzdžių, kaip dykumėjimo reiškiniai tampa tarpvalstybiniais.

    Šalies atstovai akcentuoja, kad didelėje teritorijoje, kur gyventojų tankis itin mažas, pažeidžiamumas ypač didelis: nukenčia ganyklos, tradiciniai pragyvenimo būdai, o spaudimas ekonomikai didėja. Mongolija konferencijoje taip pat pristato nacionalines programas, orientuotas į ekosistemų atkūrimą ir atsparumo didinimą.

    „Mūsų šalyje didelė teritorijų dalis patiria dykumėjimą, todėl mums tai nėra tolima grėsmė. Siekiame, kad priemonės būtų realiai įgyvendinamos ir duotų apčiuopiamą rezultatą“, – sakė Mongolijos ministras pirmininkas Nyam-Osoryn Uchral.

    Kokie sprendimai aptariami ir ko tikimasi?

    COP17 darbotvarkėje svarbiausia vieta skiriama finansavimui, praktiniams projektams ir bendradarbiavimui tarp valdžios, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir verslo. Dalyviai aptaria, kaip žemės atkūrimo planus paversti investuojamais projektais, kurių grąža būtų matuojama ne tik aplinkos, bet ir ekonomikos rodikliais.

    Konferencijoje akcentuojama, kad sprendimų nėra vienodų visiems, nes skiriasi klimatas, ūkininkavimo tradicijos ir socialinės sąlygos. Vis dėlto bendras principas išlieka tas pats: prevencija ir atkūrimas dažnai kainuoja mažiau nei pasekmių valdymas, kai jau krenta derlius, didėja maisto kainos ir prasideda priverstinė migracija.

    Didelis dėmesys skiriamas ir vietos bei čiabuvių bendruomenėms, kurios dažnai pirmosios pajunta degradacijos padarinius. COP17 renginiuose jos pristato praktikas, kaip atkurti ganyklas, taupyti vandenį ir prisitaikyti prie sausrų, o sprendimai vis dažniau derinami su šiuolaikiniais duomenimis, stebėsena ir DI paremtais prognozavimo įrankiais.

    Organizatoriai skelbia, kad per konferencijos laikotarpį numatyta šimtai diskusijų, mokslo ir kultūrinių renginių, o dalyvių skaičius turėtų siekti dešimtis tūkstančių. Pagrindinis tikslas išlieka praktiškas: sutarti dėl priemonių, kurios mažintų degradacijos mastą ir padėtų šalims greičiau pereiti nuo deklaracijų prie veiksmų.