Tag: Copernicus

  • ESA vadovė: dėl NASA biudžeto karpymų ir privačių palydovų keičiasi Žemės stebėjimo politika

    Europos kosmoso agentūros (ESA) Žemės stebėjimo programų direktorė Simonetta Cheli sako, kad politinis klimatas, lemiantis Žemės stebėjimo iš kosmoso programas, pastebimai kinta. Tam įtakos turi ir JAV sprendimai mažinti NASA biudžetą, ir sparčiai daugėjantys privatūs palydovai orbitoje.

    Interviu „Live Science“ ji pabrėžė, kad palydoviniai duomenys leidžia objektyviai vertinti planetos būklę: nuo miškų kirtimo ir oro kokybės iki vandenynų pokyčių bei ledynų tirpsmo. Tokia informacija ypač svarbi klimato kaitos kontekste, kai ekstremalūs orai ir aplinkos degradacija tampa vis labiau matomi ir išmatuojami.

    S. Cheli vadovauja ESA Žemės stebėjimo programoms ir taip pat yra ESA Žemės stebėjimo centro ESRIN Fraskatyje (Italija) vadovė. Pasak jos, per kelis dešimtmečius Europa šioje srityje gerokai sustiprėjo: nuo priklausomybės nuo partnerių misijų iki plataus nuosavų palydovų tinklo.

    Ji teigia, kad tarptautinis bendradarbiavimas išlieka būtinas, tačiau politiniame lygmenyje jis darosi sudėtingesnis. Viena ryškiausių detalių – pasikeitęs institucijų dalyvavimas tarptautinėse klimato konferencijose, kur anksčiau bendros delegacijos buvo įprastos.

    Europa plečia Žemės stebėjimo misijas

    S. Cheli primena, kad ESA pirmąją Žemės stebėjimo misiją ERS-1 paleido 1991 metais, o šiandien vien ESRIN valdo daugiau nei 20 misijų ir planuoja dar daugiau nei 40. Pastaruoju metu agentūra taip pat vykdo naujų palydovų paleidimus, skirtus skirtingiems tikslams – nuo augalijos būklės stebėsenos iki temperatūrų sausumoje ir jūroje matavimo.

    Kalbėdama apie tarptautinę partnerystę, ESA atstovė akcentuoja, kad bendri tikslai ir duomenų dalijimasis yra esminiai sprendžiant klimato ir aplinkos stabilumo klausimus. Jos teigimu, tokie reiškiniai kaip Grenlandijos ledo pokyčiai turi pasekmių visam pasauliui, todėl „nacionaliniu lygmeniu vieniems“ problemų išspręsti neįmanoma.

    NASA finansavimas ir politiniai pokyčiai

    Paklausta apie NASA biudžeto karpymus, įskaitant Žemės stebėjimo kryptį, S. Cheli teigė, kad tai Europai atveria daugiau galimybių ir didina jos svorį. Jos vertinimu, ESA jau ir anksčiau kai kuriose srityse buvo priekyje, pavyzdžiui, renkant su emisijomis susijusius duomenis.

    Vis dėlto ji pabrėžia, kad techninis bendradarbiavimas su JAV partneriais, pasak jos, išlieka geras, nors politiniame lygmenyje situacija tapo „subtilesnė“. Tai reiškia, kad praktiniai duomenų ir operacijų ryšiai dažnai išsaugomi net ir keičiantis politinėms nuostatoms.

    Privačių palydovų bumas kelia naujų rizikų

    Vienas didžiausių iššūkių, apie kuriuos kalba ESA vadovė, – sparčiai augantis privačių palydovų skaičius. Pasak jos, dėl tankėjančios orbitos dažnėja vengimo manevrai, kai mokslinius palydovus tenka perkelti dėl susidūrimo rizikos.

    Ji pažymi, kad techninis koordinavimas su kitais veikėjais kol kas veikia, tačiau ateičiai, jos nuomone, būtinas aiškus teisinis reguliavimas. ESA atstovė pabrėžia, kad kosmose „žaidėjai“ jau seniai nebėra vien valstybinės agentūros – vis didesnį vaidmenį turi privačios kompanijos, todėl bendros taisyklės tampa kritiškai svarbios.

    Kalbėdama apie tvarumą, S. Cheli pabrėžė, kad ESA tikslas – ne tik naudoti palydovinius duomenis Žemei saugoti, bet ir mažinti kosminių misijų poveikį: nuo kosminių šiukšlių politikos iki sprendimų, užtikrinančių, kad pasibaigus misijai palydovai nepaliekami orbitoje.

    Be to, didėjant duomenų srautams, svarbų vaidmenį, pasak jos, įgauna pažangi skaičiavimo infrastruktūra. Ji pateikė pavyzdį, kad vien pagal Europos „Copernicus“ programą kasdien gaunama apie 500 terabaitų duomenų, todėl galingi superkompiuteriai tampa būtini norint informaciją apdoroti greitai ir efektyviai.

  • ES palydovų suverenitetas ties lūžio tašku: baigiasi kosmoso biudžetas, sprendžia spektras ir investicijos

    ES palydovų suverenitetas ties lūžio tašku: baigiasi kosmoso biudžetas, sprendžia spektras ir investicijos

    Biudžeto ciklo pabaiga – naujas išbandymas

    Europos Parlamento diskusijoje Briuselyje nacionaliniai ryšių reguliuotojai, ES pareigūnai ir Barselonoje įsikūrusi palydovų bendrovė „Sateliot“ aptarė, kaip radijo dažniai ir investicijos lems Europos ryšių kontrolę orbitoje. Pokalbio fonas aiškus: dabartinis ES kosmoso finansavimo laikotarpis baigiasi 2027 metais, o kartu artėja ir naujų prioritetų derybos.

    2021–2027 metų ES kosmoso programa siekia 14,8 milijardo eurų ir finansuoja tokias kertines sistemas kaip „Galileo“ ir „Copernicus“. Artėjant naujam daugiametės finansinės programos etapui, kosmoso politika vis labiau siejama su saugumu, technologiniu atsparumu ir kritinės infrastruktūros apsauga.

    Europos Komisija yra pasiūliusi 2028–2034 metų laikotarpiu kosmoso ir gynybos kryptis finansuoti per planuojamą Europos konkurencingumo fondą. Pagal pateiktą sumanymą gynybai ir kosmosui būtų numatoma 131 milijardas eurų, tačiau galutinės sumos ir prioritetai priklausys nuo valstybių narių derybų.

    Spektras tampa strateginiu ištekliumi

    Diskusijos centre atsidūrė radijo dažnių spektras, be kurio neįmanomi nei palydoviniai ryšiai, nei mobilusis ryšys. Europos Komisija 2026 metais pasiūlė bendrą ES licenciją mobiliosioms palydovinėms paslaugoms 2 GHz ruože, kurio dabartinės teisės baigia galioti 2027 metų gegužę.

    Siūlyme numatyta dalį šio ruožo rezervuoti Europos operatoriams bei saugiam ryšio sprendimui, siejamam su IRIS² programa. Tokia kryptis atspindi augantį ES siekį, kad ryšio tinklai ir duomenų srautai būtų valdomi kuo mažiau priklausant nuo išorinių tiekėjų.

    Europos Parlamento vicepirmininkas Javieras López renginyje pabrėžė, kad laikas diskusijai parinktas taikliai dėl geopolitinės įtampos ir technologinės konkurencijos.

    „Europa, kuri kontroliuoja savo tinklą ir duomenis, gali veikti savarankiškai ir pati priimti sprendimus“, – sakė Javieras López.

    Nuo „SpaceX“ priklausomybės iki europietiškų raketų

    „Sateliot“ modelis remiasi ryšiu iš kosmoso su daiktų internetu, kai palydovai veikia tarsi mobiliojo ryšio bokštai orbitoje ir jungia jutiklius bei sekimo įrenginius vietovėse, kur nėra antžeminio ryšio. Bendrovė praneša, kad 2026 metų spalio 1 dieną į orbitą iškėlė penkis palydovus, taip padidindama praskridimų virš konkrečių vietų dažnį.

    Vis dėlto kelias į orbitą Europoje vis dar dažnai priklauso nuo neeuropietiškų paleidimo paslaugų. „Sateliot“ vadovas Jaume Sanpera teigė matantis potencialą Europai užsiauginti daugiau savų paleidimo pajėgumų, tačiau pripažino, kad realybėje tai yra kelių įmonių lenktynės, reikalaujančios ir laiko, ir kapitalo.

    „Turime kurti ir remti Europos čempionus, galinčius konkuruoti pasaulinėje kosmoso rinkoje“, – sakė „Sateliot“ vadovas Jaume Sanpera.

    Bendrovė nurodo, kad kitas jos palydovų paleidimas planuojamas 2027 metų liepą, o vėliau numatomas ir skrydis su Ispanijos įmone PLD Space, kuri rengia mažosios orbitinės raketos „Miura 5“ debiutą. PLD Space pagal Europos kosmoso agentūros iniciatyvą yra gavusi sąlyginę 158,9 milijono eurų sutartį, skirtą europietiškų raketų vystymui.

    Lygiagrečiai „Sateliot“ skelbia pritraukianti iki 150 milijonų eurų investicijų, iš kurių 100 milijonų eurų sudarytų nuosavas kapitalas, o iki 50 milijonų eurų – skola. Tikslas ambicingas: iki 2028 metų išplėsti žvaigždyną iki daugiau nei 500 palydovų ir pasiūlyti ryšį, artėjantį prie 5G tiesiogiai į įrenginius.

  • Juodoji jūra šyla greičiau nei įprasta: mokslininkai įspėja apie bangas, rūgštėjimą ir rizikas

    Pasaulio vandenynas pastaraisiais metais sparčiai kaupia šilumą, kyla jo lygis ir didėja rūgštingumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai susiję tarpusavyje ir stiprina vienas kitą: šiltesnis vanduo plečiasi, tirpstant ledynams daugėja vandens, o anglies dioksidas keičia jūros chemiją.

    Duomenys rodo, kad vien per 2025 metus vandenynas sugėrė rekordinį šilumos kiekį. Šis perteklius – tai didžioji dalis papildomos šilumos, kurią Žemės klimato sistemoje sulaiko šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl vandenynas tampa pagrindiniu klimato kaitos „amortizatoriumi“.

    Nuo 1999 metų pasaulinio vandenyno lygis kilo vidutiniškai apie 3,8 milimetro per metus, o 2012–2025 metais tempas paspartėjo iki maždaug 4,2 milimetro per metus. Tuo pat metu, vertinant ilgąjį laikotarpį, per kelis dešimtmečius vandenyno rūgštingumas padidėjo apie 17 proc., o tai daro spaudimą jautrioms rūšims ir buveinėms.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuojami Europoje, kuri šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis. Dėl to Viduržemio ir Juodojoje jūrose vis dažniau registruojamos jūrinės karščio bangos, kai vandens temperatūra ilgai išlieka neįprastai aukšta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šiluma kaupiasi ne tik paviršiuje: šiltesnio vandens sluoksniai gali išlikti ir didesniame gylyje, o tai keičia sroves, deguonies pasiskirstymą ir maistinių medžiagų apykaitą. Tokie pokyčiai didina riziką ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių infrastruktūrai.

    „Vandenynas keičiasi mūsų akyse“, – sakė „Mercator Ocean International“ vadovas Pierre’as Bahurelis.

    Šiltesnis ir rūgštesnis vanduo blogina sąlygas daugeliui jūrų organizmų, ypač jautriems rifams ir moliuskams. Nuo 2023 metų pradžios iki 2025 metų rugsėjo šiluminį stresą, pakankamą blukimui, patyrė apie 84 proc. pasaulio koralinių rifų.

    Pokyčiai pastebimi ir jūrų „pamatinėje grandyje“ – fitoplanktone, nuo kurio priklauso maisto grandinės ir anglies ciklas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius dalyje vandenyno teritorijų fiksuoti ilgalaikiai fitoplanktono augimo režimo pokyčiai, o tai gali atsiliepti žuvų ištekliams.

    Šylantis vandenynas taip pat kelia praktines grėsmes žmonėms: prisideda prie jūros lygio kilimo, didina pakrančių užliejimo tikimybę ir gali sustiprinti audrų poveikį. Be to, šylant vandeniui mažėja jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą, todėl ilgainiui silpnėja natūralus klimato kaitos slopinimas.

    Stebėsenos tarnybos fiksavo ir paviršiaus temperatūrų rekordus: vėlyvą vasarą pasaulinio vandenyno paviršius pasiekė apie 21,1 laipsnio šilumos. Įprastai aukščiausios reikšmės dažniau būna pavasarį, todėl vasaros pabaigos rekordai laikomi svarbiu signalu.

    „Copernicus“ duomenimis, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai jūrose fiksuojamas neįprastai šiltas vanduo, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ekspertai sako, kad tokios tendencijos reiškia didesnę riziką jūrų karščio bangoms, ekosistemų stresui ir pakrančių ekstremumams, įskaitant potvynius ir audras.

  • Ozono skylė virš Antarktidos rugsėjį išsiplėtė iki 25 mln. kv. km: ką rodo nauji matavimai

    Rugsėjį mokslininkai fiksavo spartų ozono skylės virš Antarktidos didėjimą, o jos plotas per kelias savaites šoktelėjo gerokai virš sezoninio vidurkio. Europos Sąjungos programos „Copernicus“ atmosferos stebėsenos tarnyba (CAMS) skelbė, kad vasaros pabaigoje procesas vyko įprastu tempu, tačiau ankstyvą rudenį situacija staiga pasikeitė.

    Remiantis CAMS vertinimais, rugpjūtį ozono skylė siekė apie 15 mln. kvadratinių kilometrų. Tačiau rugsėjo 12 dieną jos plotas buvo įvertintas maždaug 25 mln. kvadratinių kilometrų, tai yra apie 5 mln. kvadratinių kilometrų daugiau nei įprasta šiuo metų laiku.

    CAMS specialistai pabrėžia, kad ozono skylės dydį nulemia ne vienas veiksnys, o atmosferinių procesų ir chemijos derinys. Viena tikėtinų priežasčių šiemet buvo neįprastai žema stratosferos temperatūra, sudaranti palankias sąlygas ozoną ardančioms reakcijoms.

    Šaltomis sąlygomis formuojasi poliariniai stratosferiniai debesys, ant kurių paviršiaus aktyvėja halogenų junginių reakcijos. Kai sugrįžta saulės šviesa, šios medžiagos gali greičiau skatinti ozono irimą, todėl ozono koncentracija virš Antarktidos krinta sparčiau, o ozono skylė vizualiai ir statistiškai „išsiplečia“.

    Ozono sluoksnis sugeria didelę dalį kenksmingos Saulės ultravioletinės spinduliuotės, todėl jo suplonėjimas siejamas su didesne rizika gyvajai gamtai ir žmonių sveikatai. Antarktidoje ozono skylė paprastai susiformuoja per pietų pusrutulio pavasarį, dažniausiai nuo rugsėjo iki lapkričio, o jos dinamika kasmet skiriasi.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien plotas ne visada pasako visą istoriją, nes reikšmingi ir kiti rodikliai, pavyzdžiui, ozono kiekis Dobsono vienetais bei stratosferos sūkurio stabilumas. Būtent todėl sezono vertinimai paprastai pateikiami pasibaigus aktyviausiam laikotarpiui, kai sukaupta pakankamai palyginamų duomenų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ozono skylės padidėjimas dar nereiškia, jog ilgalaikė ozono sluoksnio atsikūrimo kryptis pasikeitė. Per pastaruosius dešimtmečius ozoną ardančių medžiagų naudojimas buvo smarkiai apribotas, todėl bendroji tendencija siejama su palaipsniu ozono sluoksnio atsistatymu.

    Tačiau metiniai svyravimai išlieka dideli: skirtingais metais ozono skylė gali būti didesnė arba mažesnė, priklausomai nuo stratosferos temperatūrų, poliarinio sūkurio elgsenos ir kitų atmosferos sąlygų. Artimiausios savaitės parodys, ar šį sezoną ozono skylė dar plėsis, ar stabilizuosis.

  • Viduržemio jūra įkaito iki 28,54 laipsnio: rugpjūčio rekordai krenta kasdien ir tai jaučia pakrantės

    Viduržemio jūra įkaito iki 28,54 laipsnio: rugpjūčio rekordai krenta kasdien ir tai jaučia pakrantės

    Viduržemio jūros paviršinis vanduo rugpjūčio 13 dieną pasiekė 28,54 laipsnio paros vidurkį – tai aukščiausia fiksuota reikšmė bent nuo 1940 metų, skelbia Ispanijos valstybinė meteorologijos agentūra Aemet. Tokia temperatūra prilyginama šilto baseino ar SPA vandeniui, o anomalija tęsiasi jau ne vieną savaitę.

    Aemet pažymi, kad didžiąją rugpjūčio dalį kasdien buvo mušami vis nauji paros rekordai, beveik nepaliekant atokvėpio. Šis signalas sutampa su kitų stebėsenos centrų išvadomis, kad Viduržemio jūra įžengė į iki šiol retai matytą šiluminį režimą.

    Rekordai prasidėjo dar birželį

    Dar birželio pabaigoje Aemet įspėjo, kad jūros temperatūros tapo labiau būdingos antrajai rugpjūčio pusei, kai vanduo paprastai būna šilčiausias. Vasaros pradžioje kai kuriose zonose nuokrypis nuo daugiametės normos siekė apie 2,6 laipsnio, o tai meteorologų įvardyta kaip išskirtinis reiškinys.

    Šių metų liepa taip pat išsiskyrė: „Mercator Ocean International“, įgyvendinanti „Copernicus“ jūrų tarnybą, skelbė, kad tai buvo karščiausia liepa Viduržemio jūroje nuo palyginamų duomenų serijos pradžios 1993 metais. Vidutinė liepos temperatūra siekė 27,07 laipsnio, aplenkdama ankstesnį maksimumą, fiksuotą 2025 metais.

    Ką keičia tokia šilta jūra?

    Meteorologai pabrėžia, kad vien jūros temperatūros rekordo nepakanka tiesiogiai paaiškinti visų sausumoje užfiksuotų karščio epizodų, nes atmosferoje veikia daug veiksnių. Vis dėlto pakrantėse itin šilta jūra gali sustiprinti tvanką: vanduo šilumą atiduoda lėčiau nei sausuma, todėl naktimis temperatūra krenta sunkiau, didėja drėgmė ir dažnėja karštos naktys.

    Energetiškai įkaitęs vanduo daro poveikį ir ekosistemoms. Užsitęsusios jūrinės karščio bangos kelia stresą rūšims, prisitaikiusioms prie siauresnio temperatūrų intervalo, gali keisti žuvų ir bestuburių pasiskirstymą, didinti mirtingumą bei transformuoti pakrančių bendrijas.

    Ne tik Viduržemio jūros problema

    Šilumos perteklius fiksuojamas platesniu mastu: pasauliniu lygmeniu 2026 metų liepa išsiskyrė labai aukšta vandenynų paviršiaus temperatūra, o tai rodo, kad Viduržemio jūros rekordai yra platesnių tendencijų dalis. Pasak „Copernicus“ jūrų stebėsenos, didelė Viduržemio jūros dalis patyrė vieną karščiausių liepų per visą stebėjimų laikotarpį, todėl rekordai nėra tik pavienės „karštos dėmės“.

    Rugpjūčio 13 dienos 28,54 laipsnio paros vidurkis dar kartą pranoko ankstesnį šios vasaros pasiektą rekordą. Meteorologai ir jūrų stebėsenos tarnybos atidžiai seka situaciją, nes tokios temperatūros didina tiek sveikatos rizikas pakrantėse, tiek spaudimą jūros ekosistemoms.

  • Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Rekordinės kaitros, sausros ir miškų gaisrų kaina Europoje dažnai išryškėja tik praėjus keliems mėnesiams, kai valstybės pradeda mokėti kompensacijas ir taisyti žalą. Kol vandens lygis upėse atsistato, finansų ministerijoms tenka dengti ūkininkų nuostolius, infrastruktūros remontą ir papildomas sveikatos sistemos išlaidas.

    Tokie sukrėtimai smogia ne tik per tiesiogines išlaidas, bet ir per negautas pajamas: sulėtėjus ekonomikai surenkama mažiau mokesčių, o dalis planuotų investicijų atidedama. Ekspertai pabrėžia, kad ekstremalūs vasaros reiškiniai vis dažniau tampa ne išimtimi, o nauja norma, kurią tenka įskaičiuoti į biudžetų planavimą.

    Žala auga, draudimas nespėja

    Europos aplinkos agentūros vertinimu, ekstremalūs orai Europos Sąjungai per 1980–2024 metų laikotarpį sukėlė apie 822 mlrd. eurų tiesioginių nuostolių, o reikšminga jų dalis susitelkė pastaraisiais metais. Agentūra akcentuoja, kad ilgalaikė tendencija rodo nuostolių didėjimą, o metiniai svyravimai tampa vis aštresni.

    Problema ta, kad apdrausta tik palyginti nedidelė nuostolių dalis, o su karščio bangomis, sausromis ir gaisrais susijusi apsauga dažnai dar menkesnė. Dalis žalos yra netiesioginė: mažesnis derlius, prarastos darbo valandos, sveikatos sutrikimai, ekosistemų degradacija, todėl draudikams ją įkainoti sudėtingiau, o našta persikelia valstybėms.

    Dėl to viešasis sektorius daugelyje šalių tampa faktiniu paskutinės instancijos draudiku. Ne visos valstybės turi atskirus nelaimių fondus, tad išlaidos dažnai dengiamos perskirstant biudžetą, o pagalba gyventojus ir verslą pasiekia lėčiau.

    Kodėl tikroji sąskaita paaiškėja vėliau?

    Net ir tada, kai gaisrai užgesinti, išlaidos tęsiasi: tenka atkurti sudegusius miškus, tvarkyti kelių ir geležinkelių pažeidimus, kompensuoti žemės ūkiui bei finansuoti civilinę saugą. Prie to prisideda sveikatos sektoriaus spaudimas per karščio bangas, kai išauga hospitalizacijų ir greitosios pagalbos iškvietimų skaičiai.

    Šalys susiduria ir su duomenų problema: ne visur vienodai apskaitomos gaisrų gesinimo, evakuacijos, žalos infrastruktūrai ir ilgalaikio atkūrimo sąnaudos. Kai informacija išsklaidyta tarp skirtingų institucijų, tampa sunku greitai ir tiksliai įvertinti, kiek iš tiesų kainavo konkretus įvykis.

    Smūgis ekonomikai ir kainoms

    Išlaidos yra tik viena pusė, kita – prarastas augimas. Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad po karščio bangų ir sausrų bendrasis vidaus produktas gali išlikti mažesnis ir praėjus keleriems metams, o tai reiškia mažesnes biudžeto įplaukas bei didesnį skolos aptarnavimo spaudimą.

    Ypač lėtai, bet apčiuopiamai pasekmės ateina per maisto kainas: nuo žaliavų iki perdirbimo ir mažmeninės prekybos kainodaros pokyčiai persiduoda per kelis mėnesius. Europos Komisijos prognozės signalizuoja, kad kai kurių kultūrų derliai gali mažėti, o tai didina riziką, kad kitais metais maisto infliacija euro zonoje bus didesnė.

    Tuo pat metu vis garsiau kalbama apie vadinamąjį klimato rizikos užburtą ratą: stichinės nelaimės mažina augimą ir mokesčių surinkimą, didina deficitą ir skolinimosi kainą, o dėl to lieka mažiau lėšų prevencijai. Europos Centrinio Banko analizė pabrėžia, kad didelės sausros scenarijai gali kelti reikšmingą riziką ekonomikos apimčiai, ypač regionuose, priklausomuose nuo žemės ūkio ir vandens kelių.

    Tarptautiniai vertinimai rodo, kad prisitaikymo priemonės – nuo vandens ūkio modernizavimo iki atsparios infrastruktūros ir gaisrų prevencijos – ilgainiui gali atsipirkti, nes mažina būsimus nuostolius. Vis dėlto praktikoje valstybės dažnai yra priverstos rinktis tarp skubaus reagavimo išlaidų ir ilgalaikių investicijų, o rekordinės vasaros šį pasirinkimą tik aštrina.

  • ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES žinutė prieš COP17

    Europos Sąjunga prieš 17-ąją Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalių konferenciją (UNCCD COP17) paragino skubiai stiprinti tarptautinius veiksmus, atkuriant nualintas žemes ir apsaugant vandens išteklius. Konferencija vyksta rugpjūčio 17–28 dienomis Ulan Batore, Mongolijoje, ir suburia vyriausybes, mokslininkus, verslą bei pilietinę visuomenę.

    ES akcentuoja, kad sausra ir vandens stygius tampa ne vien atskirų regionų problema, o vis dažniau pereina į sisteminę riziką, veikiančią ekonomiką, sveikatą ir ekosistemas. Dėl to Briuselis ragina neapsiriboti vien reagavimu į krizes, o pereiti prie nuoseklaus pasirengimo ir rizikos mažinimo.

    Nuo krizės valdymo prie rizikos mažinimo

    Pastarųjų metų karščio bangos ir užsitęsusios sausros Europoje didina spaudimą žemės ūkiui, energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai ir viešajam vandens tiekimui. ES pabrėžia, kad tokios grandininės pasekmės rodo poreikį iš anksto planuoti vandens naudojimą, didinti atsparumą ir gerinti ankstyvojo perspėjimo sistemas.

    Briuselis siekia skatinti proaktyvų sausrų rizikos valdymą: investicijas į stebėseną, prevenciją, dirvožemio ir vandens apsaugą bei tvarų ūkininkavimą. Logika paprasta: kuo vėliau imamasi priemonių, tuo brangiau kainuoja padariniai tiek valstybėms, tiek gyventojams.

    Ryšys su klimatu, biologine įvairove ir vandeniu

    ES taip pat kelia tikslą geriau suderinti tarptautinius įsipareigojimus klimato kaitos, biologinės įvairovės ir vandens apsaugos srityse. Anot ES, sausros ir žemės degradacija nėra atskiras klausimas, nes susilpnėjusios ekosistemos prasčiau sulaiko vandenį, blogėja dirvožemio būklė, didėja gaisrų ir derliaus praradimo rizika.

    Tarp praktinių priemonių ES išskiria žemės atkūrimo iniciatyvas ir vandens išteklių atsparumo didinimą. Per programą „Global Gateway“ ES remia žemės atkūrimo projektus įvairiuose regionuose, įskaitant Afrikos Didžiosios žaliosios sienos iniciatyvą Sahelio zonoje, o globalias sausrų sąlygas sekti padeda „Copernicus“ teikiami palydoviniai duomenys.

    „Ši vasara dar kartą primena, kad sausra ir vandens stygius nėra tolima grėsmė. Jie jau dabar kelia grėsmę gyvybėms, sveikatai, ekonomikai ir ekosistemoms ES ir už jos ribų“, – sakė už aplinką, vandens atsparumą ir konkurencingą žiedinę ekonomiką atsakinga Europos Komisijos narė Jessika Roswall.

    Komisarė pabrėžė, kad prioritetas turėtų būti ne tik ekstremalių situacijų gesinimas, bet ir ilgalaikis atsparumo kūrimas dar prieš krizėms smogiant. ES teigimu, esminėmis priemonėmis laikomi žemės atkūrimas, ekosistemų apsauga ir tvarus vandens valdymas, o COP17 metu bus siekiama, kad ambicijos virstų konkrečiais sprendimais.

  • Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Europą apėmusi karščio banga ir užsitęsusi sausra nuleido Dunojaus vandens lygį iki rekordinių žemumų, o kai kuriose atkarpose atidengė tai, kas dešimtmečiais buvo paslėpta po vandeniu. Vietos bendruomenės ir specialistai skuba fiksuoti radinius, tačiau kartu primena apie išaugusias saugumo rizikas.

    Šiaurės Bulgarijoje, prie Rusės, išdžiūvusiuose krantuose po neseniai aptiktų mamuto žandikaulio ir ilties fragmentų prasidėjo intensyvios paieškos. Naujausiose žvalgymuose rasta suakmenėjusių austrių, kurios, specialistų vertinimu, gali būti maždaug 60–65 milijonų metų senumo ir liudyti senovines jūras dabartinės upės baseine.

    Radinių banga į paieškas pritraukė daug savanorių, tačiau jiems primenama elgtis atsargiai. Dunojaus dugne ir pakrantėse gali pasitaikyti metalinių objektų, susijusių su karo veiksmais, todėl įtartinų radinių nerekomenduojama liesti ir apie juos raginama pranešti atsakingoms tarnyboms.

    Tuo pat metu aukščiau upe, netoli Gigeno kaimo, archeologai pasinaudojo sumažėjusiu vandens lygiu ir galėjo detaliau ištirti seno tilto pamatų liekanas. Manoma, kad šis statinys buvo pastatytas imperatoriaus Konstantino I valdymo laikais 328 metais ir yra svarbus romėnų infrastruktūros pėdsakas regione.

    Karo pėdsakai upės dugne

    Rugpjūtį, vandeniui traukiantis, Austrijoje atidengtos dviejų Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivų nuolaužos. Vietos žiniasklaida skelbia, kad laivai 1945 metais buvo apgadinti mūšiuose, o vėliau nuskandinti jų pačių įgulų.

    Dar daugiau anksčiau apsemtų nacių laivų rasta prie Serbijos Prahovo, kur Dunojaus tėkmė išryškino istorinių kovų pėdsakus. Vengrijoje, Budapešto ruože, aptiktas karo laikų motociklas ir dviejų vokiečių karių palaikai, apie kuriuos pranešė Vokietijos karo kapų komisija.

    Kas vyksta su Europos upėmis?

    Europos klimato stebėjimo programa Copernicus skelbė, kad didžiausios žemyno upės liepą buvo nukritusios iki lygių, kurie kai kuriose vietose anksčiau nebuvo užfiksuoti. Dunojaus atvejis laikomas platesnio reiškinio dalimi, kai karščio bangos ir kritulių stoka smarkiai sumažina vandens atsargas.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina sausrų tikimybę ir intensyvumą, o pasekmės jaučiamos ne tik gamtai ar archeologijai. Nusekę upių keliai apsunkina krovinių gabenimą vidaus vandenų transportu, o kai kurioms elektrinėms kyla iššūkių dėl aušinimui naudojamo vandens trūkumo ir per šilto vandens grąžinimo į upes ribojimų.

    Specialistai primena, kad tokie radiniai, nors ir itin įdomūs mokslui, neretai yra laikini: pasikeitus orams ir pakilus vandens lygiui jie vėl gali būti užnešti sąnašomis. Dėl to raginama radinius dokumentuoti atsakingai ir laikytis saugumo taisyklių, ypač teritorijose, kuriose galimi sprogmenys ar kita karo palikimo tarša.

  • Vandenynų paviršius įkaito iki rekordo: 21,1 laipsnio vidurkis kelia naujų grėsmių klimatui

    Mokslininkai užfiksavo rekordiškai aukštą pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūrą: vidurkis pasiekė 21,1 laipsnio. Toks rodiklis laikomas dar vienu aiškiu ženklu, kad klimato krizė daro vis didesnį spaudimą jūroms ir vandenynams.

    Išskirtinumas tas, kad jūrų vandens temperatūra pasauliniu mastu dažniausiai piką pasiekia kovo ir balandžio mėnesiais, kai po Australijos vasaros labiau įšyla pietinis pusrutulis. Todėl rekordas vasaros pabaigoje rodo ne įprastą sezoniškumą, o platesnį, ilgalaikį šilimo foną.

    „Šie duomenys yra dar vienas aiškus ženklas, kad vandenynams tenka vis didesnis stresas“, – sakė Europos Sąjungos Copernicus klimato kaitos tarnybos atstovė dr. Samantha Burgess.

    Pasak jos, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai daugelyje pasaulio regionų fiksuojama neįprastai aukšta jūros temperatūra, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Tai reiškia, kad šilumos anomalijos jūrose vis dažniau tampa ne vienkartiniu reiškiniu, o pasikartojančia tendencija.

    Vandenynai sugeria didelę dalį anglies dioksido, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą ir naikinant miškus, todėl jie ilgą laiką veikė kaip vienas svarbiausių natūralių klimato buferių. Tačiau šylant vandeniui jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą silpnėja, o tai gali dar labiau paspartinti atšilimą atmosferoje.

    Auganti vandenyno temperatūra siejama ir su didesne jūros lygio kilimo rizika bei stipresniais ekstremaliais reiškiniais. Šiltesni vandenys perduoda daugiau energijos ir vandens garų atmosferai, todėl didėja intensyvių liūčių ir audrų tikimybė, o pakrantėse dažnėja potvynių grėsmė.

    Dar viena pasekmė yra jūrinės karščio bangos, galinčios staigiai pakeisti ekosistemas, mažinti žuvų išteklius ir didinti spaudimą pakrančių bendruomenių pragyvenimui. Be to, šiluma spartina vandens tūrio didėjimą dėl šiluminio plėtimosi, todėl jūros lygis kyla net ir be papildomo ledynų tirpsmo poveikio.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildomą šilumos impulsą gali suteikti stiprėjantis El Ninjo. Šis natūralus klimato svyravimas paprastai didina pasaulinę temperatūrą ir perstumdo kritulių bei vėjų režimus, todėl jo poveikis juntamas skirtinguose žemynuose per karščio bangas, sausrų ar liūčių epizodus.

    Pastaraisiais metais El Ninjo siejamas su ryškiais regioniniais padariniais, įskaitant silpnesnes musonines liūtis kai kuriose Pietų Azijos dalyse, didesnę miškų gaisrų riziką Pietryčių Azijoje ir išaugusį gaisringumą Australijoje. Tai vienas iš veiksnių, kodėl rekordinių jūros paviršiaus temperatūrų signalai vertinami kaip svarbi ankstyvo perspėjimo indikacija.

  • Europa kovoja su miškų gaisrais: evakuacijos Prancūzijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje, EK skelbia budrumą

    Europa kovoja su miškų gaisrais: evakuacijos Prancūzijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje, EK skelbia budrumą

    Karščiai ir sausra kursto gaisrus

    Europa toliau kovoja su dideliais miškų gaisrais, kuriuos stiprina užsitęsę karščiai ir sausros sąlygos. Dėl liepsnų kai kuriose vietovėse tūkstančiai žmonių buvo priversti palikti namus, o ugniagesiai mobilizuoja papildomas pajėgas.

    Tarnybos pabrėžia, kad riziką didina ne tik aukšta temperatūra, bet ir išdžiūvusi augmenija bei vėjas, greitai keičiantis gaisrų kryptį. Tai reiškia, kad net suvaldytos ugnies židiniai gali atsinaujinti per kelias valandas.

    Evakuacijos nuo Prancūzijos iki Ispanijos

    Prancūzijos pietvakariuose, Landų departamente, netoli Luglono, gaisras, kilęs ketvirtadienį, toliau plinta ir iki šiol paveikė apie 1 580 hektarų. Prefektūra skelbė, kad ugnis išlieka ypač aktyvi į pietryčius nuo Luglono, netoli Gareino kaimo.

    Šeštadienį iš šios teritorijos papildomai evakuota apie 100 vietos gyventojų ir poilsiautojų. Gesinimui sutelkta apie 550 ugniagesių, o orlaiviai tęsia vandens numetimo ciklus, kai tik leidžia sąlygos.

    Vokietijos Eifelio regione gaisras privertė evakuoti mažiausiai 1 800 žmonių iš Hurtgeno valdo apylinkių, o su liepsnomis kovoja apie 1 400 ugniagesių. Vietos institucijos šį gaisrą įvardija kaip galimai didžiausią Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės istorijoje.

    Belgijoje, Fanjų gamtos parke netoli sienos su Vokietija, taip pat fiksuotas didelis gaisras, dėl kurio vokiečiai siunčia pastiprinimą kaimynams. Pranešta, kad ugnis jau apėmė mažiausiai 16 kvadratinių kilometrų miško.

    Ispanijos šiaurės rytuose, Aragone, evakuota apie 1 000 žmonių, o gaisras nusiaubė daugiau kaip 15 000 hektarų. Ugniagesiai tvirtina sustabdę liepsnų slinkimą link gyvenviečių, o prognozės žada kiek žemesnę temperatūrą ir galimą nedidelį lietų.

    Graikijoje tarnybos taip pat išlieka padidintos parengties režime, nes stiprūs vėjai didina naujų gaisrų kilimo tikimybę. Per pastarąsias 24 valandas šalyje registruota daugiau nei 50 žemės ūkio ir miškų gaisrų, nors daugumą jų pavyko lokalizuoti.

    Įtampa auga Rytų Europoje

    Kroatijoje gelbėjimo tarnybos gesina miškų gaisrą Dugi Otoko saloje, kur dirba per 100 ugniagesių ir pasitelkti du vandens numetimo lėktuvai. Tuo pat metu pranešta, kad kitas gaisras Pelješaco pusiasalyje penktadienį buvo suvaldytas, kai operacijoje dalyvavo apie 240 ugniagesių ir trys orlaiviai.

    Serbijoje institucijos skelbė kovojančios su 25 miškų gaisrais, o vienas jų, anot pranešimų, nusiaubė apie 25 kvadratinius kilometrus Deliblatskos teritorijoje netoli Belgrado. Šie skaičiai rodo, kad gaisrų sezonas darosi vis labiau regioninis ir gali greitai peržengti administracines ribas.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen šeštadienį perspėjo, kad Europa yra aukšto pavojaus dėl miškų gaisrų režime, o spaudimas Rytų Europos valstybėms didėja.

    „Europa yra aukšto pavojaus dėl miškų gaisrų režime, o įtampa Rytų Europoje auga“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Pasak jos, ES „Copernicus“ Žemės stebėjimo palydovai jau padeda žemėlapiavimo darbams Ispanijoje, Albanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Serbijoje. Ji taip pat priminė, kad ES civilinės saugos mechanizmas yra aktyvuojamas tada, kai pagalbos prašo nukentėjusi šalis.

    Ekspertai pabrėžia, kad gaisrų valdymas vis labiau priklauso nuo ankstyvo aptikimo, tikslaus situacijos vertinimo realiu laiku ir tarptautinio koordinavimo. Palydoviniai duomenys, meteorologinės prognozės ir bendri ES resursai leidžia greičiau nukreipti pajėgas ten, kur rizika gyvybėms ir infrastruktūrai yra didžiausia.