Tag: Cornell University

  • Paprastas išmanusis laikrodis su „EchoMotion“ gali sekti viso kūno judesius ultragarsu

    Įprastas komercinis išmanusis laikrodis gali tapti viso kūno judesių sekimo įrankiu vien dėl programinės įrangos atnaujinimo – be papildomų jutiklių ar kamerų. Kornelio universiteto tyrėjai pristatė sistemą „EchoMotion“, kuri 3D erdvėje realiu laiku nustato pagrindinių kūno taškų padėtį nuo galvos iki kulkšnių.

    Sistema naudoja laikrodyje jau esančius garsiakalbį ir mikrofoną, o judesius „mato“ tyliais, žmogui beveik negirdimais garso impulsais. Grįžtantys aidai apdorojami lengvu dirbtinio intelekto modeliu, todėl sprendimas veikia pačiame įrenginyje ir nereikalauja jokios aparatinės modifikacijos.

    Tokio tipo sekimas šiandien dažniausiai remiasi kameromis arba keliais ant kūno tvirtinamais sensoriais, o įprasti laikrodžių judesio jutikliai daugiausia „žino“ tik riešo trajektoriją. „EchoMotion“ siekia užpildyti šią spragą – atkurti viso kūno judesių vaizdą iš vieno, ant riešo dėvimo įrenginio.

    Tyrėjai pabrėžia ir privatumo aspektą: skirtingai nei kameros, ultragarsinis sprendimas nefiksuoja vaizdo aplinkoje, todėl teoriškai galėtų būti patogesnis sporto salėse ar viešose erdvėse. Praktinis potencialas – nuo treniruočių technikos „koučingo“ iki reabilitacijos stebėsenos.

    Kaip veikia „tylus sonar“ ant riešo

    „EchoMotion“ skleidžia aukšto dažnio signalus maždaug 18 000–21 000 hercų ruože – arti žmogaus klausos ribos. Bangos atsispindi nuo rankų, kojų, liemens ir net aplinkinių paviršių, o mikrofonas užfiksuoja sugrįžtančius aidus.

    Kiekvienas judesys pakeičia aidų „piešinį“: pakelta ranka, sulenktas kelis ar pasikeitusi laikysena sukuria skirtingus atspindžių laiko ir stiprumo derinius. DI modelis išmoksta šiuos dėsningumus atpažinti ir iš jų atkuria supaprastintą trimatį „skeletą“.

    Modelis analizuoti suprojektuotas trumpais intervalais – maždaug trijų ketvirtadalių sekundės garso informacijos „langais“. Tuomet prognozuojamos santykinės 12 kūno taškų (įskaitant pečius, alkūnes, riešus, kelius ir kulkšnis) padėtys.

    Įdomi detalė – sistema gali įvertinti judesius ir tada, kai dalis kūno nėra tiesiogiai „matoma“ laikrodžiui. Garso bangos gali atšokti nuo grindų ar kitų paviršių, o žmogaus judesiai yra tarpusavyje susieti biomechaniniais ryšiais, kuriuos modelis išnaudoja spėjimams patikslinti.

    Bandymų rezultatai su komerciniais laikrodžiais

    Kurdamas sprendimą, Kornelio universiteto komandos branduolys pirmiausia naudojo prototipą su keliomis garsiakalbių ir mikrofonų poromis. Vėliau svarbiausias klausimas buvo, ar metodas veiks ir įprastame laikrodyje, kur tokios papildomos įrangos nėra.

    Technologija perkelta į nemodifikuotą „Samsung Galaxy Watch 6“, kuris turi po vieną garsiakalbį ir mikrofoną. 15 savanorių atliko 18 skirtingų judesių, tarp jų – pritūpimus, įtūpstus, rankų kėlimą, „jumping jacks“ ir ėjimą.

    Bandymuose, kai DI susidurdavo su žmogumi, kurio judesių duomenų anksčiau nematė, vidutinė kiekvieno sekamo taško paklaida siekė 9,3 centimetro. Pritaikius individualų modelio patikslinimą su maždaug 12 minučių konkretaus žmogaus judesių įrašų, vidutinė paklaida sumažėjo iki 6 centimetrų.

    Tyrėjai išbandė sprendimą ir su „Galaxy Watch 7“ bei „Google Pixel Watch 3“ – be papildomo pritaikymo konkrečiam įrenginiui. Šiais atvejais naujiems naudotojams vidutinė paklaida buvo apie 10 centimetrų, o vienai prognozei apdoroti laikrodyje prireikdavo maždaug 120 milisekundžių.

    Ką tai galėtų reikšti sportui ir reabilitacijai

    Komanda pripažįsta ribojimus: ultragarsui sunkiau „prasiskverbti“ pro storesnį audinį, todėl tikslumui gali būti svarbu trumpomis rankovėmis dėvimi drabužiai ar atsmauktos rankovės. Taip pat sudėtingi judesiai, kai vienu metu intensyviai dirba ir kojos, ir viršutinė kūno dalis, gali „supainioti“ aidų raštus.

    Vis dėlto jau dabar „EchoMotion“ demonstruoja praktinį potencialą. Pilotiniame bandyme dviejose sporto salėse, esant garsiai foninei muzikai (76 decibelai), „Galaxy Watch 6“ su „EchoMotion“ atpažino 20 jėgos ir kardio pratimų tipų 95,4 proc. tikslumu, o pakartojimus suskaičiavo maždaug vieno pakartojimo tikslumu.

    Tyrėjai teigia norintys tobulinti sprendimą taip, kad jis gebėtų pastebėti ir smulkesnes technikos klaidas, pavyzdžiui, netaisyklingą laikyseną atliekant pratimus. Taip pat svarstoma kombinacija su išmaniaisiais akiniais, kur akiniai fiksuotų, į ką žmogus žiūri ar ką laiko, o laikrodis papildytų vaizdą informacija apie viso kūno judesius, nenaudodamas kamerų.

    Darbas pristatytas ACM UbiComp/ISWC konferencijoje Šanchajuje ir publikuotas „Proceedings of the ACM on Interactive, Mobile, Wearable and Ubiquitous Technologies“.

  • Interneto povandeniniai kabeliai gali tapti „ausimis“: siūloma jais stebėti banginius

    Didžioji dalis tarptautinio interneto srauto keliauja ne per palydovus, o povandeniniais kabeliais, tačiau mokslininkai siūlo šiuos kabelius panaudoti ir dar vienam tikslui – banginių stebėsenai. Idėja paprasta: banginių skleidžiami garsai sukelia menkas vibracijas, kurias gali „pajusti“ jūros dugnu nutiesti šviesolaidiniai kabeliai.

    Kai banginis šaukiasi, garso banga sklinda vandeniu, pasiekia dugną ir sukelia labai mažus virpesius. Tokie virpesiai gali būti užfiksuoti kabeliuose, jei naudojama technologija, leidžianti šviesolaidį paversti tarsi ilga jutiklių linija.

    Apie tokio metodo potencialą kalbama naujoje mokslinėje apžvalgoje, kurioje teigiama, kad jau egzistuojantis kabelių tinklas teoriškai galėtų tapti planetos masto jūrų žinduolių „stebėjimo observatorija“. Tai būtų alternatyva įprastiems hidrofonams – povandeniniams mikrofonams, kuriuos įrengti ir prižiūrėti brangu, o aprėpti dideles teritorijas itin sudėtinga.

    Mokslininkams svarbu ne tik „išgirsti“ banginius, bet ir suprasti, kur jie yra bei kaip juda. Kabeliai, išsidėstę dideliuose atstumuose, šiuo požiūriu patrauklūs tuo, kad jie jau yra jūros dugne, o dalis įrangos gali likti sausumoje.

    Tūkstančiai „jutiklių“ viename kabelyje

    Siūlomas metodas vadinamas paskirstytuoju akustiniu jutimu (angl. distributed acoustic sensing, DAS). Jo esmė – į šviesolaidį leidžiami lazerio impulsai, o prietaisai analizuoja nedidelius grįžtančios šviesos pokyčius.

    Įprastai šviesolaidiniai kabeliai perduoda informaciją šviesos signalais, tačiau labai maža šviesos dalis dėl mikroskopinių stiklo netolygumų išsisklaido atgal. Kai garso banga sukelia menką šviesolaidžio deformaciją, keičiasi ir šis atgalinis signalas – taip galima nustatyti, kurioje kabelio vietoje kilo trikdis.

    Skirtingai nei vienoje vietoje įrengtas mikrofonas, DAS leidžia matuoti pokyčius daugelyje taškų išilgai kabelio. Praktikoje tai reiškia, kad vienas kabelis gali veikti lyg tūkstančiai atskirų jutiklių.

    Bandymas prie Svalbardo ir banginių lokalizavimas

    Apžvalgoje primenamas 2022 metais publikuotas eksperimentas, kai prie Svalbardo (Norvegija) buvo panaudotas esamas povandeninis telekomunikacijų kabelis. Tyrėjai 120 kilometrų atkarpą pavertė maždaug 30 000 „jutimo taškų“, išdėstytų kas 4 metrus.

    Tuomet pavyko aptikti žemo dažnio mėlynųjų ir finvalų (fin whales) balsus. Kadangi garsas skirtingas kabelio atkarpas pasiekia nevienodu laiku, delsos analizė leido apytiksliai nustatyti, iš kur sklido šauksmai – kitaip tariant, lokalizuoti banginius.

    Dar viename 2023 metų darbe, remiantis penkių valandų įrašais iš dviejų Arkties kabelių, buvo identifikuoti 1 808 finvalų šauksmai ir sekami aštuoni gyvūnai, kai kuriais atvejais keli – vienu metu. Nurodoma, kad gyvūnus pavyko aptikti iki 9,4 kilometro atstumu nuo kabelių, o lokalizavimo tikslumas siekė maždaug 100 metrų.

    Kur tai galėtų praversti ir kokios kliūtys

    Tokio tipo stebėsena galėtų tapti naudinga vis labiau industrializuojamame vandenyne, kuriame daugėja triukšmo – nuo laivybos iki statybų ir kitų veiklų. Straipsnyje aptariama ir idėja, kad laivybos koridoriuose akustinė stebėsena teoriškai galėtų tapti ankstyvo perspėjimo priemone: aptikus banginių balsus, operatoriai galėtų gauti signalą ir imtis atsargumo priemonių.

    Vis dėlto tai dar nėra pasaulinė sistema. Viena didžiausių kliūčių – duomenų kiekis: priklausomai nuo nustatymų, 50 kilometrų DAS instaliacija per parą gali sugeneruoti net kelis terabaitus informacijos, todėl rankinis apdorojimas praktiškai neįmanomas.

    Tyrėjai kuria automatizuotus aptikimo algoritmus, įskaitant mašininio mokymosi sistemas, kurios galėtų atskirti banginių vokalizacijas nuo laivų keliamo triukšmo, žemės drebėjimų ir kitų trikdžių. Tačiau apžvalgoje pabrėžiama, kad dar reikia tobulinti tikslumą ir pritaikomumą.

    Dar viena problema – skirtingi kabelių tipai ir jūros dugno sąlygos: vienoje vietoje tas pats gyvūnas gali būti užfiksuotas, o kitoje – likti nepastebėtas. Be to, ne kiekvieną kabelį paprasta „įjungti“ stebėsenai – kai kur trūksta prieinamų šviesolaidžio gijų, o kai kurie techniniai elementai riboja stebimą atkarpą.

    Apžvalgos autorė, Kornelio universiteto bioakustikos tyrėja Léa Bouffaut, Kornelio universiteto pranešime teigė, kad dabar jau yra techninis „brėžinys“, kaip pasaulinę povandeninę infrastruktūrą paversti vandenyno apsaugai skirta stebėsenos sistema. Apžvalga publikuota žurnale „Methods in Ecology and Evolution“.

  • Cornell study suggests scent can predict platonic chemistry in minutes, and conversations may reshape what we smell

    New research from Cornell University suggests that scent plays a measurable role in how quickly strangers decide whether they could become friends. The study found that, within minutes, people’s reactions to another person’s everyday smell aligned with their impressions after a brief face-to-face chat.

    The work, published in Scientific Reports, examined how odor-based preferences interact with early social encounters. Researchers focused on friendship formation rather than romantic attraction, an area that has historically dominated social olfactory research.

    How the speed-friending test worked

    The study recruited heterosexual women who took part in four-minute speed-friending conversations. Participants also evaluated the everyday scent of other participants using T-shirts that had absorbed their normal, day-to-day odor.

    Researchers reported that individual, highly personal scent preferences predicted how much participants liked their interaction partners after the short conversations. Those patterns were not driven by a single universally appealing or unpleasant smell, but by idiosyncratic taste that varied by person.

    Everyday odor, not lab-made purity

    Instead of isolating a so-called natural body odor, the research leaned into what the authors describe as a signature scent shaped by daily life. That includes choices such as hygiene products, household environment, pets, and other common exposures that can influence how someone smells in real settings.

    In that sense, the study frames scent as part of a broader social signal people carry into first meetings, even if they are not consciously aware of it. The findings suggest smell is registered alongside conversation cues, body language, and other first-impression factors.

    Can a chat change how someone smells?

    One of the most notable findings was that the interaction appeared to work both ways. Participants’ ratings from the live conversation predicted shifts in how they later judged that same person’s T-shirt scent.

    That pattern suggests social experience can reshape odor perception, linking a person’s smell to the quality of the encounter. The researchers argue this feedback loop may help explain why people sometimes warm to someone over time, including on a sensory level.

    While the study focuses on a specific group and a controlled experimental design, it adds to evidence that scent influences social bonding beyond dating. The authors say future work could test whether similar effects appear across broader populations and in more natural social settings.

  • Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Building strong relationships throughout life — from loving parents in childhood to close friends, active communities, and faith involvement in adulthood — may actually slow how the body ages. Researchers suggest that these “social advantages” can influence biological aging markers known as epigenetic clocks, which track changes in DNA methylation. People who enjoy more supportive and connected lives often appear biologically younger than their chronological age.

    Long-Term Study Links Social Advantage to Youthful Biology

    The findings were published in the October issue of Brain, Behavior and Immunity — Health and draw on data from over 2,100 adults who participated in the long-running Midlife in the United States (MIDUS) study.

    Anthony Ong, a psychology professor at Cornell University, and his colleagues discovered that people with greater “cumulative social advantage” — a measure of lifelong social and emotional support — tended to show slower biological aging and reduced chronic inflammation.

    Measuring the Pace of Aging

    The study examined two leading measures of biological age, called GrimAge and DunedinPACE. Both are epigenetic clocks that scientists use to predict health risks and life expectancy. Participants with richer and more consistent social relationships displayed younger biological profiles on both measures.

    “Cumulative social advantage is really about the depth and breadth of your social connections over a lifetime,” Ong said. “We looked at four key areas: the warmth and support you received from your parents growing up, how connected you feel to your community and neighborhood, your involvement in religious or faith-based communities, and the ongoing emotional support from friends and family.”

    The Biology of Connection

    The researchers hypothesized that sustained social advantage becomes reflected in core regulatory systems linked to aging, including epigenetic, inflammatory and neuroendocrine pathways. Remarkably, they found that higher social advantage was linked to lower levels of interleukin-6, a pro-inflammatory molecule implicated in heart disease, diabetes and neurodegeneration. Interestingly, however, there were no significant associations with short-term stress markers like cortisol or catecholamines.

    Why Lifelong Relationships Matter

    Unlike many earlier studies that looked at social factors in isolation — whether a person is married, for example, or how many friends they have — this work conceptualized “cumulative social advantage” as a multidimensional construct. And by combining both early and later-life relational resources, the measure reflects the ways advantage clusters and compounds.

    “What’s striking is the cumulative effect — these social resources build on each other over time,” Ong said. “It’s not just about having friends today; it’s about how your social connections have grown and deepened throughout your life. That accumulation shapes your health trajectory in measurable ways.”

    Connection as a Form of Investment

    This doesn’t mean a single friendship or volunteer stint can turn back the biological clock. The authors suggest that the depth and consistency of social connection, built across decades and different spheres of life, matters profoundly. The study adds weight to the growing view that social life is not just a matter of happiness or stress relief but a core determinant of physiological health.

    “Think of social connections like a retirement account,” Ong said. “The earlier you start investing and the more consistently you contribute, the greater your returns. Our study shows those returns aren’t just emotional; they’re biological. People with richer, more sustained social connections literally age more slowly at the cellular level. Aging well means both staying healthy and staying connected — they’re inseparable.”