CP v2

Tag: Cornus alba

  • Krūmas, kuris žiemą atrodo įspūdingiausiai: kaip auginti baltąjį sedulą ir kokias veisles rinktis

    Krūmas, kuris žiemą atrodo įspūdingiausiai: kaip auginti baltąjį sedulą ir kokias veisles rinktis

    Baltasis sedulas (Cornus alba) – vienas tų krūmų, kurie didžiausią efektą sukuria tada, kai sodas atrodo apmiręs. Nukritus lapams geriausiai matosi ryškiai raudoni, koraliniai ar net purpuriniai ūgliai, todėl augalas dažnai pasirenkamas kaip akcentas žiemos vaizdui.

    Įprastai krūmas užauga iki 2–3 metrų aukščio ir panašaus pločio, formuoja daug stačių arba lanku svyrančių šakų. Vasarą pražysta smulkiais, šviesiais žiedais, o vėliau mezga šviesiai melsvas uogas, kurios sode tampa papildomu dekoru ir paukščių traukos tašku.

    Praktiškai baltasis sedulas vertinamas ir dėl ištvermės: jis pakankamai atsparus šalčiui, pakelia miesto sąlygas, o taip pat tinka formuoti laisvai augančias gyvatvores. Pastaraisiais metais, kai dažnėja karščio bangos ir nelygus kritulių pasiskirstymas, sodininkai vis dažniau renkasi krūmus, kurie atlaiko ir trumpas sausras, ir drėgnesnes vietas.

    Ryškiausios veislės sodui

    Renkantis veislę dažniausiai žiūrima į ūglių spalvą žiemą ir lapų margumą vasarą. Populiarios veislės išsiskiria tuo, kad skirtingais metų laikais suteikia skirtingą efektą: nuo margų lapų iki itin ryškių žieminių stiebų.

    Dažnai pasirenkama ‘Sibirica’, garsėjanti ypač ryškiais raudonais ūgliais ir oranžiškai raudonu rudeniniu lapų nusidažymu, bei ‘Elegantissima’, kuri turi baltai margintus lapus ir dekoratyvius raudonus stiebus. Ieškantiems tamsesnio kontrasto tinka ‘Kesselringii’, kurios ūgliai būna tamsiai vyšniniai, o lapai vasarą įgauna purpurinių atspalvių.

    Kaip auginti, kad būtų kuo raudonesnis?

    Geriausiai baltasis sedulas auga saulėtoje arba lengvai pusiau pavėsingoje vietoje, tačiau būtent saulėje jo ūgliai paprastai nusidažo intensyviausiai. Dirvai krūmas nėra išrankus, bet gražiausiai atrodo pasodintas į derlingą, vidutiniškai drėgną ir laidų gruntą, kurio reakcija nuo silpnai rūgščios iki neutralios.

    Pirmą sezoną po pasodinimo svarbiausia – reguliarus laistymas, ypač per karščius. Vėliau krūmas trumpas sausras ištveria lengviau, tačiau užsitęsus be lietaus verta palaistyti gausiau, kad augalas neprarastų dekoratyvumo ir neišretėtų lapija.

    Didžiausią įtaką ryškiems stiebams turi genėjimas. Žiemos pabaigoje arba labai anksti pavasarį rekomenduojama išpjauti seniausias, storiausias šakas paliekant maždaug 10 centimetrų nuo žemės, nes jauni ūgliai paprastai būna ryškiausiai nusidažę.

    Nors baltasis sedulas laikomas atspariu, kartais jis nukenčia nuo grybelinių ligų, pavyzdžiui, miltligės ar antraknozės. Profilaktikai svarbu nepertręšti azotu ir neleisti krūmui pernelyg sutankėti, kad viduje laisvai cirkuliuotų oras.

    Kur sodinti, kad atrodytų įspūdingai?

    Baltasis sedulas tinka tiek kaip pavienis akcentas vejoje, tiek grupėse ar mišriuose krūmynuose. Ypač gerai jis atrodo šalia visžalių augalų, kurie žiemą sukuria tamsų foną ir dar labiau išryškina raudonus stiebus.

    Šis krūmas dažnai sodinamas ir drėgnesnėse sodo vietose, pavyzdžiui, prie vandens telkinio, griovio ar natūralistinio gėlyno. Jei formuojama laisvai auganti gyvatvorė, praktinis atstumas tarp augalų dažniausiai siekia apie 1 metrą, o sodinant pavieniui verta palikti daugiau erdvės lajos plėtrai.

    Tinkamai parinkus vietą ir kasmet atjauninant genėjimu, baltasis sedulas tampa ilgaamžiu, mažai priežiūros reikalaujančiu sprendimu. Tai vienas paprasčiausių būdų suteikti sodui spalvą tuomet, kai dauguma augalų jau seniai baigę sezoną.

  • Pamirškite tujas: šis krūmas gyvatvorei greitai auga, atsparus šalčiui ir puošnus žiemą

    Pamirškite tujas: šis krūmas gyvatvorei greitai auga, atsparus šalčiui ir puošnus žiemą

    Ieškant alternatyvos tujoms ar visžalėms laurovyšnioms, vis dažniau dėmesys krypsta į baltąjį sedulą (Cornus alba). Tai lapuotis krūmas, vertinamas dėl greito augimo, ištvermės ir ryškiai raudonų ūglių, kurie labiausiai išryškėja žiemą, nukritus lapams.

    Paprastai baltasis sedulas užauga iki 2–3 metrų aukščio ir panašaus pločio, todėl tinka ir laisvai augančiai gyvatvorei, ir pavieniams želdiniams. Vasarą jis pražysta smulkiais balsvai kreminiais žiedais, o vėliau gali sunokinti šviesiai melsvas uogas.

    Veislės, kurios atrodo įspūdingai

    Šio augalo dekoratyvumą lemia ne tik ūglių spalva, bet ir lapų margumas bei rudeninis nusidažymas. Dėl to sodininkai dažnai renkasi veisles, kurios išlaiko ryškų vaizdą viso sezono metu, o žiemą suteikia sodui spalvos.

    Populiarios veislės yra „Elegantissima“ su baltais lapų pakraščiais ir raudonais ūgliais, „Sibirica“, išsiskirianti itin ryškiais raudonais ūgliais, bei „Kesselringii“, kurios ūgliai tamsesni, vyšninio atspalvio. „Miracle“ vertinama dėl lapų, kurie rudenį pereina į rožinius ir purpurinius tonus.

    Kaip sodinti ir prižiūrėti?

    Baltasis sedulas nėra reiklus, tačiau geriausiai jaučiasi saulėtoje arba lengvai pusiau pavėsingoje vietoje. Svarbu žinoti, kad kuo daugiau saulės, tuo ryškiau nusidažo ūgliai, todėl norint žiemą matyti intensyvią spalvą verta rinktis atviresnę vietą.

    Dirvai jis tolerantiškas, bet gražiausiai auga derlingoje, vidutiniškai drėgnoje ir laidžioje žemėje, kurios reakcija nuo silpnai rūgščios iki neutralios. Prieš sodinimą pakanka įmaišyti subrendusio komposto, o papildomas tręšimas dažniausiai nėra būtinas.

    Pirmais metais po pasodinimo krūmą reikėtų reguliariai laistyti, ypač karščio metu. Vėliau jis pakelia trumpas sausras, tačiau užsitęsus be lietaus verta palaistyti gausiau, o mulčias padeda išlaikyti drėgmę ir pristabdo piktžoles.

    Vienas svarbiausių darbų yra genėjimas. Žiemos pabaigoje arba labai ankstyvą pavasarį rekomenduojama išpjauti seniausius, storus ūglius paliekant apie 10 centimetrų nuo žemės, kad krūmas išleistų daugiau jaunų, ryškesnių atžalų.

    Kur jis labiausiai pasiteisina?

    Baltasis sedulas tinka kaip pavienis akcentas vejoje, krūmų grupėse ar mišriuose želdynuose. Tačiau ypač praktiškas sprendimas yra laisvai auganti, neformuojama gyvatvorė, kuri greitai sutankėja ir sukuria užuovėją.

    Jis gerai auga drėgnesnėse sklypo vietose, pavyzdžiui, šalia vandens telkinio ar natūralistinėje sodo dalyje. Sodinant gyvatvorei dažnai paliekamas apie 1 metro atstumas tarp krūmų, o pavieniui augalui verta skirti daugiau vietos išsiskleisti.

    Nors krūmas laikomas atspariu, kartais gali pasitaikyti grybinės ligos, pavyzdžiui, miltligė ar antraknozė. Profilaktikai svarbu nepertręšti azotu ir nepernelyg sutankinti krūmo, kad viduje laisvai cirkuliuotų oras.