Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.
Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.
Rasta daugiau rūšių, nei manyta
Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.
Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.
Ką pasako fosfatai ir dantys?
Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.
„Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.
Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį
Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.
Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.
Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.