Volynėje esančiame Kivercų nacionaliniame gamtos parke Cumanės girioje pirmą kartą užfiksuota kėdrovka (Nucifraga caryocatactes). Parko darbuotojai paukštį pastebėjo netoli Dibrovos kaimo miške, kur jis kurį laiką maitinosi ant žemės, vėliau perskrido į medį ir judėjo šakomis. Kadangi kėdrovka leido stebėtojams priartėti, ją pavyko nufotografuoti.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad toks radinys sutapo su platesniu reiškiniu, kuris šiuo metu stebimas įvairiuose Ukrainos regionuose. Kalbama apie vadinamąją kėdrovekų invaziją, tačiau čia invazija nereiškia svetimžemės ar invazinės rūšies atsiradimo. Tai natūralus masinių klajonių epizodas, kai tam tikrais metais daug paukščių laikinai palieka įprastą arealą arba ženkliai išplečia migracijų kryptis.
Gamtininkų teigimu, viena dažniausių tokių masinių judėjimų priežasčių yra prastesnis spygliuočių sėklų derlius, nes tai pagrindinis kėdrovkų maisto šaltinis. Kai sėklų miškuose sumažėja, paukščiai gali ieškoti maisto toliau nei įprasta ir persikelti į naujas teritorijas. Būtent dėl to vienais metais kėdrovkų beveik nematyti, o kitais jos netikėtai pasirodo regionuose, kuriuose įprastai neužklysta.
Nors kėdrovka dažniausiai laikoma sėsliu paukščiu, šiaurinės ir rytinės populiacijos gali pasižymėti ypač dideliu judrumu. Ypač išskiriamas sibirinis porūšis Nucifraga caryocatactes macrorhynchos, apie kurį žinoma, kad jis kai kuriais metais įveikia tūkstančius kilometrų ir pasiekia tolimas Vakarų kryptis. Per didesnius klajonių epizodus tokių paukščių stebėjimų fiksuota net Vakarų Europoje.
„Tokie masiniai kėdrovekų persikėlimai gali būti susiję su spygliuočių sėklų nederliumi, nes tai pagrindinis šių paukščių maisto šaltinis“, – teigia tyrėjai.
Dėl to neatmetama, kad Volynėje pastebėtas individas priklauso būtent sibirinei populiacijai ir į Ukrainą atklydo per natūralių klajonių bangą. Parkui tai svarbus įvykis, nes kėdrovka papildė rūšių, užfiksuotų Cumanės girioje, sąrašą ir suteikė daugiau duomenų apie sezoninius paukščių judėjimus regione.
Kėdrovka yra vidutinio dydžio paukštis, užaugantis maždaug iki 30–36 centimetrų ilgio ir sveriantis apie 125–200 gramų. Jos plunksnos tamsiai rusvos su šviesiomis dėmėmis, o ant uodegos galo matoma šviesesnė juosta. Dažniausiai ji laikosi miškuose, ypač mėgsta eglynus ir kedrines pušis, vikriai juda šakomis ir maisto dažnai ieško ant spygliuočių kankorėžių.
Mityboje vyrauja sėklos, tačiau kėdrovkos lesina ir vabzdžius bei uogas. Taip pat aprašoma jų elgsena kaupiant atsargas: paukštis gali pernešti sėklas specialiame burnos ertmės maišelyje ir paslėpti jas ateičiai. Tokie prisitaikymai padeda išgyventi, bet kartu paaiškina, kodėl maisto stoka viename regione gali greitai išjudinti didesnę dalį populiacijos ieškoti naujų maitinimosi vietų.