Rudeniui artėjant miškuose ir pakelėse vis dažniau pastebimas augalas, kurio derlių daugelis praeina nepastebėdami. Tai – czeremcha, Lietuvoje geriau žinoma kaip ieva, o jos tamsūs vaisiai dėl maistinių medžiagų kartais lyginami su juoduoju šeivamedžiu.
Ievos vaisiai sunoksta vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį, būna beveik juodi, kartais su violetiniu atspalviu, o skonis – saldžiarūgštis, šiek tiek sutraukiantis. Vertingiausia jų dalis – augaliniai polifenoliai ir kiti antioksidantai, taip pat vitaminas C, kurių kiekiai priklauso nuo rūšies ir augimvietės.
Svarbiausia – nevartoti žalių
Nors uogos atrodo viliojančiai, jų negalima valgyti žalių, ypač traiškant kauliukus. Kauliukuose, kaip ir daugelyje kaulavaisių, gali būti cianogeninių junginių, todėl saugiausia vaisius apdoroti termiškai ir vengti kauliukų smulkinimo.
Gaminant sultis ar sirupą patariama uogas kaitinti ir pertrinti per sietelį taip, kad kauliukai liktų nepažeisti. Tokia praktika plačiai taikoma ir kitų panašios sudėties vaisių perdirbime, nes šiluma sumažina nepageidaujamų junginių riziką.
Kuo naudingos ievų uogos?
Ievų uogose esantys polifenoliai ir taninai siejami su antioksidaciniu poveikiu, o tai aktualu šaltuoju sezonu, kai organizmas patiria didesnį oksidacinį stresą. Dėl sutraukiančių taninų vaisiai tradiciškai vertinami ir dėl poveikio virškinimo sistemai, tačiau jautresniems žmonėms per dideli kiekiai gali dirginti.
Praktikoje didžiausia nauda dažniausiai gaunama ne iš vieno stebuklingo produkto, o iš bendro raciono, kuriame gausu vaisių, daržovių ir skaidulų. Todėl ievų uogos gali būti įdomus sezoninis priedas, bet jos nepakeičia subalansuotos mitybos ir gydytojo rekomendacijų.
Kaip jas panaudoti virtuvėje?
Termiškai apdorotos ievų uogos tinka tirštoms sultims, sirupams ir uogienėms, ypač jei mėgstate sodrų, kiek migdolus primenantį aromatą. Dažnai jos verdamos su cukrumi ar medumi, o skoniui paryškinti tinka cinamonas, gvazdikėliai ar imbieras.
Dėl natūraliai esančių pektinų dalis ievas naudoja kaip tirštiklį uogienėms ir padažams. Tokie gaminiai dera prie blynų, varškės patiekalų, kai kurių sūrių, taip pat gali būti naudojami kaip saldžiarūgštis priedas prie mėsos.
Renkant laukines uogas svarbu vengti vietų šalia intensyvaus eismo kelių ir pramoninių teritorijų, o surinktą derlių kruopščiai perrinkti. Jei kyla abejonių dėl augalo atpažinimo, saugiau pasitarti su patyrusiu žolininku ar naudotis patikimais botanikos šaltiniais.