Tag: D diena

  • Iš transliacijos šalinamas karo trileris „Pressure“ su Brendanu Fraseriu: kur jį bus galima pamatyti

    Karo trileris „Pressure“, kuriame Brendan Fraser vaidina generolą Dwightą D. Eisenhowerį, netrukus dings iš vienos transliavimo platformos. Filmas pastaruoju metu buvo pristatomas kaip vienas ryškesnių metų karo žanro kūrinių, tačiau jo rodymo teisės keičiasi.

    Kaip rašo „MovieWeb“, „Pressure“ pasakoja apie 72 valandas iki 1944 metų birželio 6 dienos – D dienos, kai prasidėjo sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Šį kartą istorija sukasi ne apie mūšio lauką, o apie sprendimus, kurie priimami dar iki pirmųjų šūvių.

    Filmo centre – įtampa dėl oro sąlygų, galėjusių nulemti visos operacijos „Overlord“ sėkmę. Eisenhoweriui tenka vertinti prognozes, nes net vienos dienos atidėjimas galėjo sujaukti planus ir kainuoti labai brangiai.

    Į pagalbą kviečiamas škotų meteorologas kapitonas Jamesas Staggas, kurį vaidina Andrew Scott. Jis atsiduria tarp skirtingų prognozių, karinių nesutarimų ir spaudimo priimti sprendimą, kai audros virš Lamanšo grasina sužlugdyti invaziją.

    Filmo „Pressure“ kūrėjai ir įvertinimai

    „Pressure“ režisavo Anthony Maras, anksčiau kūręs filmą „Hotel Mumbai“. Kartu su B. Fraseriu ir A. Scottu juostoje taip pat vaidina Kerry Condon, Chris Messina ir Damian Lewis.

    Scenarijus paremtas dramaturgo Davido Haigo to paties pavadinimo pjesės idėja, o pats filmas pristatomas kaip „tiksinčio laikrodžio“ tipo trileris – žiūrovas žino istorijos baigtį, bet įtampa išlaikoma iki pabaigos.

    Publikacijoje pažymima, kad kino teatruose filmas nepadarė didelio proveržio, tačiau sulaukė palankių žiūrovų ir kritikų vertinimų. Minimi „Rotten Tomatoes“ duomenys rodo labai aukštą žiūrovų įvertinimą.

    Kada filmas dingsta iš „Peacock“ ir kur pasirodys toliau

    Filmas į „Peacock“ katalogą buvo įtrauktas 2026 metų liepos 24 dieną, tačiau jo rodymo laikas šioje platformoje baigiasi. Nurodoma, kad paskutinė diena, kai „Pressure“ dar bus galima žiūrėti „Peacock“, yra 2026 metų lapkričio 23 diena.

    Tuo pat metu pateikiama ir gera žinia žiūrovams: filmas jau rado naujus namus. Skelbiama, kad 2026 metų lapkričio 30 dieną „Pressure“ turėtų pasirodyti „Netflix“.

    Toks platformų pasikeitimas reiškia, kad norintys pamatyti filmą gali susiplanuoti peržiūrą pagal turimas prenumeratas: vienoje platformoje jis baigia kelionę, kitoje – pradeda naują auditorijos etapą.

  • Trys Antrojo pasaulinio karo apgaulės operacijos, pakeitusios kovų eigą

    Antrojo pasaulinio karo baigtį lėmė ne tik mūšiai fronte – sąjungininkai laimėjo ir gudriai apgaudinėdami priešą. Trijų skirtingų operacijų metu buvo kuriami netikri kariuomenės telkiniai, klastojami dokumentai ir imituojami puolimo planai.

    Kaip rašo „The Collector“, šios apgaulės schemos buvo pritaikytos prieš kai kuriuos svarbiausius karo epizodus: kovas Šiaurės Afrikoje, Sąjungininkų invaziją į Siciliją ir išsilaipinimą Normandijoje. Tikslas buvo vienas – priversti Vokietijos vadovybę neteisingai įvertinti, kur ir kada smogs sąjungininkai.

    Strateginė apgaulė kare nėra naujovė, tačiau Antrajame pasauliniame kare ji įgavo ypač didelį mastą. Priešui buvo pateikiami tokie įtikinami „įrodymai“, kad jis keitė gynybos planus, perdislokavo divizijas ir taip silpnino realius gynybos taškus.

    Šių operacijų sėkmė matuojama ne vien užimtomis teritorijomis – apgaulė galėjo sumažinti sąjungininkų nuostolius ir sutrumpinti kai kurių kampanijų trukmę. Toliau – trys ryškiausi pavyzdžiai, kaip klaidinimas tapo ginklu.

    Operacija „Bertram“: netikri tankai dykumoje

    1942 metų viduryje, po Pirmojo El Alamaino mūšio Egipte, fronte įsivyravo įtampa ir laukimas – abi pusės tikėjosi priešo kontrpuolimo. Britai nusprendė, kad prieš lemiamą smūgį verta ne tiek slėptis, kiek sąmoningai parodyti tai, ko iš tikrųjų nėra.

    Prieš Antrąjį El Alamaino mūšį britų pajėgos kūrė netikrus tankus ir artilerijos vienetus iš lengvų medžiagų, pavyzdžiui, audinio ir palmių šakų. Tuo pačiu reali technika buvo maskuojama taip, kad iš oro atrodytų kaip paprasti tiekimo sunkvežimiai.

    Vienu kūrybiškiausių sprendimų tapo „vandentiekis“ – įrengtas fiktyvus vamzdynas, vedantis į klaidingai pasirinktą kryptį. Toks objektas leido vokiečiams net skaičiuoti tariamo puolimo laiką ir logiką, o klaidinimą papildė ir apgalvotas radijo ryšio imitavimas.

    Artėjant tikram puolimui, realūs tankai pakeitė netikrus arčiau vokiečių pozicijų, o ataka buvo pradėta ten, kur jos mažiausiai laukta. Tekste teigiama, kad feldmaršalas Erwinas Rommelis buvo nustebintas – tikėjosi smūgio iš pietų ir vėliau, tačiau puolimas prasidėjo iš šiaurės, todėl laiko reaguoti buvo mažai.

    Šis mūšis tapo viena ryškiausių sąjungininkų pergalių Šiaurės Afrikoje. Po jo Rommelio pajėgos pradėjo trauktis, o kampanija ilgainiui vedė prie Vokietijos pajėgų pasitraukimo iš regiono.

    Operacija „Mincemeat“: lavonas su „slaptais“ dokumentais

    Po pergalės Šiaurės Afrikoje sąjungininkai ieškojo kelio į Europą, o logiškiausias žingsnis atrodė invazija per Italiją. Tačiau norint sėkmingai išsilaipinti Sicilijoje, reikėjo nukreipti vokiečių dėmesį kitur.

    Operaciją „Mincemeat“ kūrė britų karinės jūrų žvalgybos pareigūnai, tarp jų kapitonas Ewenas Montagu ir eskadrilės vadas Charlesas Cholmondeley. Planas buvo paprastas savo idėja, bet sudėtingas įgyvendinimu: sukurti įspūdį, kad pagrindiniai taikiniai – Graikija ir Sardinija, o ne Sicilija.

    Tam buvo pasitelktas mirusio žmogaus kūnas, aprengtas karininko uniforma ir „aprūpintas“ suklastotais slaptos informacijos dokumentais bei asmeniniais daiktais, kurie turėjo sustiprinti istorijos tikrumą. Dokumentuose – klaidingi planai dėl invazijos vietų ir kita „įrodymų“ grandinė, kad tai esą netyčia į priešų rankas patekę duomenys.

    1943 metų balandžio 30 dieną britų povandeninis laivas HMS „Seraph“ paleido kūną į jūrą netoli Ispanijos krantų. Vėliau dokumentai pasiekė vokiečių žvalgybą, o Vokietija, patikėjusi klasta, ėmė keisti pajėgų išdėstymą pietų Europoje – stiprino Sardiniją ir papildomai rėmė Graikiją.

    1943 metų liepos 9 dieną prasidėjusi invazija į Siciliją buvo sėkminga: vokiečių ir italų gynyba buvo užklupta nepasirengusi, o sustiprinti kitų krypčių daliniai taip ir nepadėjo laiku. Sala per kelias savaites atiteko sąjungininkams.

    Operacija „Fortitude“: „vaiduokliška“ armija prieš D dieną

    Artėjant 1944 metų išsilaipinimui Normandijoje, sąjungininkams reikėjo išnaudoti vieną esminį to meto trūkumą – iš oro darytos nuotraukos ne visada leido patikrinti, kas realiai vyksta ant žemės. Taip gimė operacija „Fortitude“, priklausiusi platesniam apgaulės planui „Bodyguard“.

    Sąjungininkai sukūrė fiktyvias kariuomenės grupes, turėjusias įtikinti Vokietiją, kad invazija gali vykti Norvegijoje (vadinamoji „Fortitude North“) arba Prancūzijos Pas-de-Calais regione („Fortitude South“) – vietoje, kuri laikyta logiška dėl artumo Anglijai.

    1944 metų sausį planas buvo išplėstas suboperacija „Quicksilver“: vokiečiams buvo „parodyta“, kad JAV Pirmosios armijų grupės vadu tapo generolas George’as S. Pattonas. Esminė detalė – tokios grupės iš tikrųjų nebuvo, tačiau iliuziją stiprino pripučiami tankai, transportas, pastatai ir net lėktuvai.

    Apgaulę papildė klaidinantis radijo ryšys ir dvigubi agentai. Minimas ir Juanas Pujolis García, pravarde Garbo – šnipas, kurio pateikta informacija vokiečiams pasirodė tokia įtikinama, kad jis net buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi, nors iš tikrųjų dirbo sąjungininkams.

    Istorikai iki šiol nesutaria, kiek tiksliai „Fortitude“ nulėmė vokiečių sprendimus, tačiau kai kurie sąjungininkų vadai ją vertino teigiamai. Tekste pabrėžiama, kad po karo Dwightas D. Eisenhoweris buvo minėjęs netikėtai mažą priešo pėstininkų kiekį kaip vieną sėkmės veiksnių operacijoje „Overlord“.

    Nors šios apgaulės schemos ilgą laiką buvo įslaptintos ir viešai plačiau aptartos tik nuo 1990-ųjų, jų logika išlieka aiški: priversti priešą klysti svarbiausiu momentu. „Bertram“, „Mincemeat“ ir „Fortitude“ neišsprendė karo vienos, bet tapo reikšmingu sąjungininkų pranašumo elementu.

  • UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas papildytas naujais objektais Europoje ir Azijoje: į jį įtrauktas Graikijos Olimpo kalnas bei penki Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimiai. Sprendimai priimti Pasaulio paveldo komiteto 48-ojoje sesijoje Pietų Korėjoje, Busane.

    Olimpo kalnas UNESCO įvertintas kaip išskirtinės visuotinės vertės vietovė, turinti ir gamtinę, ir kultūrinę reikšmę. Graikijos institucijos pabrėžė, kad šis statusas sustiprina apsaugos režimą ir tarptautinį įsipareigojimą išsaugoti platesnę Olimpo teritoriją.

    „Nuo šiandien mitinis Olimpas tampa kalnu visai žmonijai, kurį privalome saugoti amžiams“, – sakė Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis.

    Olimpas yra aukščiausias Graikijos kalnas, jo viršūnė siekia 2 918 metrų. Be mitologinės reikšmės, susijusios su Dzeusu ir dvylika olimpinių dievų, regionas išsiskiria biologine įvairove bei saugomomis buveinėmis, todėl UNESCO sprendimas turi ir praktinę gamtosaugos dimensiją.

    Kodėl įvertinti D dienos paplūdimiai?

    Į UNESCO sąrašą įtraukti penki paplūdimiai, kuriuose Antrojo pasaulinio karo metu vyko sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ši vieta laikoma vienu svarbiausių Europos išlaisvinimo kampanijos simbolių, o jos kraštovaizdyje iki šiol išlikę karo pėdsakai.

    Paraiškas vertinanti Tarptautinė paminklų ir istorinių vietovių taryba nurodė, kad teritorijoje matomos Vokietijos įtvirtinimų liekanos, bombardavimo žymės ir nuskendę laivai. Tai – materialūs įrodymai įvykio, kuris, vertintojų teigimu, prisidėjo prie laisvės sugrįžimo ir ilgalaikės taikos Europoje.

    Japonija ir Pietų Sudanas – kiti papildymai

    Tos pačios sesijos metu UNESCO pripažino ir senąsias Japonijos sostines Asuką bei Fudživiarą. Šios vietovės svarbios kaip ankstyvosios Japonijos valstybingumo ir urbanistikos raidos liudijimai, siejami su istorinių sostinių formavimusi.

    Į sąrašą taip pat įtraukta Boma-Badingilo teritorija Pietų Sudane, siejama su viena didžiausių sausumos žinduolių migracijų pasaulyje. Šis sprendimas išryškina UNESCO kryptį daugiau dėmesio skirti ne tik pavieniams objektams, bet ir didelio masto gamtiniams procesams, kuriems būtina ilgalaikė apsauga.

    UNESCO Pasaulio paveldo statusas paprastai reiškia didesnį tarptautinį dėmesį, griežtesnius apsaugos įsipareigojimus ir dažnai augantį lankytojų srautą. Dėl to šalims tenka užduotis suderinti turizmą, vietos bendruomenių interesus ir paveldo išsaugojimą.

  • Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Prancūzija priartėjo prie svarbaus sprendimo: Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimių kandidatūra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pasiekė lemiamą etapą. Galutinis verdiktas turėtų paaiškėti liepos 24–27 dienomis, kai Busane, Pietų Korėjoje, posėdžiaus Pasaulio paveldo komitetas.

    Ši iniciatyva pradėta prieš beveik du dešimtmečius, o jos šalininkai pabrėžia ne tik simbolinę reikšmę, bet ir praktinę naudą. UNESCO statusas reiškia tarptautinį pripažinimą „išskirtinei visuotinei vertei“ ir valstybių įsipareigojimą užtikrinti apsaugą bei ilgalaikį išsaugojimą.

    Jei paraiška bus patvirtinta, Normandijos pakrantės vietovės prisijungs prie daugiau nei penkiasdešimties Prancūzijos objektų, jau esančių UNESCO sąraše. Toks statusas dažnai tampa stipriu argumentu planuojant teritorijų apsaugą, valdymą ir edukaciją, nors pats savaime automatiškai negarantuoja papildomo finansavimo.

    Ką apimtų UNESCO objektas?

    Kandidatūra apima penkis 1944 metų birželio 6 dieną sąjungininkų išsilaipinimo paplūdimius: Utah, Omaha, Gold, Juno ir Sword. Taip pat įtraukiami istoriniai taškai, glaudžiai susiję su operacija, tarp jų Pointe du Hoc, Longues-sur-Mer vokiečių baterija, Arromanches dirbtinis uostas, kariniai kapai ir atminimo memorialai.

    D diena laikoma didžiausia amfibine karine operacija istorijoje: į Normandijos pakrantę išsilaipino daugiau kaip 150 000 sąjungininkų karių, daugiausia amerikiečių, britų ir kanadiečių. Skaičiuojama, kad vien per tą dieną žuvo per 4 000 karių, o operacija tapo lūžiu Europai išsilaisvinant iš nacistinės okupacijos.

    Normandijos regiono tarybai vadovaujantis Hervé Morin, vienas kandidatūros rėmėjų, pabrėžia, kad UNESCO įvertinimas pirmiausia būtų istorinis pripažinimas tiems, kurie kovojo prieš nacizmą.

    Turizmas ir ekonominė nauda

    Normandijos D dienos vietovės jau dabar pritraukia apie 1,8 mln. lankytojų per metus, o daugiau nei trečdalis jų atvyksta iš užsienio. Didžiausi srautai paprastai fiksuojami iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos, nes šios šalys tiesiogiai susijusios su 1944 metų įvykiais.

    Regiono turizmo institucijų vertinimu, 2022 metais lankytojų srautai D dienos vietovėse sugeneravo apie 700 mln. eurų ekonominės naudos ir prisidėjo prie daugiau kaip 8 400 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. H. Morin prognozuoja, kad UNESCO statusas galėtų padidinti turistų skaičių maždaug 15 proc., tačiau tokie skaičiavimai paprastai priklauso nuo infrastruktūros, paslaugų ir sezoniškumo.

    Trapus paveldas ir klimato rizikos

    Kartu su atminties politika stiprėja ir praktinė problema: dalis Normandijos pakrantės paveldo nyksta. Pakrantės erozija, audrų poveikis ir kylantis jūros lygis kelia grėsmę tiek Atlanto sienos bunkeriams, tiek kai kuriems karo laikų statiniams ir nuolaužoms.

    Longues-sur-Mer atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip greitai gali keistis situacija: buvęs stebėjimo postas nuo 2025 metų lankytojams uždarytas dėl nuošliaužų rizikos ir galimo skardžio griuvimo. Ši vokiečių įtvirtinimų grandinės dalis kadaise buvo skirta apšaudyti sąjungininkų laivus jiems artėjant prie paplūdimių.

    Muziejų ir atminties vietų atstovai taip pat akcentuoja, kad išsaugojimui neužtenka vien fizinių priemonių. Vis dažniau kalbama apie skaitmeninimą, 3D dokumentavimą ir virtualias rekonstrukcijas, kad istorija išliktų net ir tuomet, jei dalis autentiškų objektų dėl gamtinių procesų būtų prarasta.

    Jeigu UNESCO sprendimas bus palankus, D dienos paplūdimiai taptų ne tik pasauliniu Antrojo pasaulinio karo atminties simboliu, bet ir tarptautiniu įsipareigojimu saugoti vietas, kurių būklę vis labiau veikia klimato ir pakrantės pokyčiai.

  • Normandijos D dienos paplūdimių įrašymas į UNESCO: sprendimas artėja, statymuose ir paveldas, ir turizmas

    Normandijos D dienos paplūdimių įrašymas į UNESCO: sprendimas artėja, statymuose ir paveldas, ir turizmas

    Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimių kandidatūra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pasiekė lemiamą etapą. Sprendimo tikimasi priimti liepos 24–27 dienomis, UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 48-ojoje sesijoje Busane, Pietų Korėjoje.

    Jei paraiška bus patvirtinta, šie paplūdimiai prisijungs prie 54 Prancūzijos objektų, jau įrašytų į UNESCO sąrašą. Toks statusas suteikiamas vietoms, laikomoms turinčiomis išskirtinę visuotinę vertę, o valstybei reiškia įsipareigojimą užtikrinti jų apsaugą.

    Paraiškoje apimami penki istoriniai 1944 metų birželio 6 dienos sąjungininkų išsilaipinimo paplūdimiai: Utah, Omaha, Gold, Juno ir Sword. Taip pat įtraukiami simboliniai taškai, tokie kaip Pointe du Hoc, vokiečių baterija Longues-sur-Mer, Arromanches dirbtinis uostas, karių kapinės ir memorialai.

    1944 metų birželio 6 dieną Normandijos pakrantėje išsilaipino daugiau kaip 150 000 sąjungininkų karių, daugiausia amerikiečių, britų ir kanadiečių. Tai buvo didžiausia amfibinė operacija istorijoje, o vien tą dieną žuvo per 4 000 karių, tačiau puolimas tapo lūžio tašku Europos išlaisvinimo kelyje.

    Normandijos regiono tarybos prezidentas Hervé Morin, šią iniciatyvą palaikantis nuo 2008 metų, pabrėžia, kad UNESCO pripažinimas pirmiausia būtų moralinė padėka tiems, kurie kovojo prieš nacizmą. Vis dėlto sprendimas būtų reikšmingas ne tik atminčiai, bet ir regiono ekonomikai.

    D dienos vietovės jau dabar pritraukia apie 1,8 mln. lankytojų per metus, daugiau nei trečdalis jų atvyksta iš užsienio, ypač iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos. Regiono turizmo institucijos skaičiuoja, kad 2022 metais šis srautas sukūrė apie 700 mln. eurų ekonominės naudos ir padėjo išlaikyti daugiau kaip 8 400 tiesioginių bei netiesioginių darbo vietų.

    Hervé Morin vertinimu, UNESCO statusas galėtų padidinti turistų skaičių maždaug 15 proc. Tačiau muziejų ir atminties vietų vadovai atkreipia dėmesį, kad pats įrašymas automatiškai nereiškia papildomo finansavimo, todėl reali apsauga priklausys nuo nacionalinių ir vietos sprendimų.

    Pažeidžiamas paveldas prie jūros

    Vienas svarbiausių argumentų, kodėl statusas laikomas būtinu, yra spartėjantis pakrantės erozijos ir klimato kaitos poveikis. Dalis Atlanto sienos bunkerių, laivų nuolaužų bei kitų karo pėdsakų nyksta dėl jūros lygio kilimo ir ardomosios bangų energijos.

    Longues-sur-Mer vietovėje buvęs vokiečių baterijos stebėjimo postas nuo 2025 metų uždarytas lankytojams dėl skardžio griūties rizikos. Ši baterija, įrengta tarp Omaha ir Gold paplūdimių, buvo Atlanto sienos dalis ir turėjo apšaudyti sąjungininkų laivus, artėjusius prie krantų.

    Nepaisant intensyvių sąjungininkų bombardavimų, įtvirtinimai veikė iki 1944 metų birželio 7 dienos paryčių, kai įgula pasidavė Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenei. Tokie konkretūs objektai šiandien tampa ir istorijos liudijimu, ir fiziniu iššūkiu saugotojams.

    Kas keistųsi gavus statusą?

    UNESCO įrašymas dažnai didina vietovės tarptautinį matomumą ir padeda sutelkti politinį dėmesį apsaugai, tačiau kartu gali kelti ir papildomų iššūkių. Didesni lankytojų srautai reiškia spaudimą infrastruktūrai, poreikį subalansuoti gamtosaugą, vietos bendruomenių interesus ir pagarbų atminimo turizmą.

    Vietos atminties institucijos pabrėžia, kad, nykstant daliai fizinių liekanų, svarbų vaidmenį įgauna skaitmeninimas ir virtualios rekonstrukcijos. Tokie sprendimai leistų išsaugoti istorijos pasakojimą net tuomet, kai kai kurie autentiški objektai dėl gamtinių procesų negrįžtamai sunyks.

    Jeigu artimiausiomis dienomis komitetas pritars paraiškai, Normandijos paplūdimiai taptų ne tik pasauliniu Antrojo pasaulinio karo atminimo simboliu, bet ir vieta, kurios išsaugojimas būtų pripažintas visos žmonijos rūpesčiu. Galutinis sprendimas parodys, ar UNESCO sutiks šiai istorinei pakrantei suteikti aukščiausią tarptautinį paveldo statusą.

  • D dienos 82-osios metinės Normandijoje: pasaulio lyderiai pagerbė išlikusius veteranus

    D dienos 82-osios metinės Normandijoje: pasaulio lyderiai pagerbė išlikusius veteranus

    Prancūzijos Normandijoje birželio 6 dieną surengti D dienos išsilaipinimo 82-ųjų metinių minėjimai, į kuriuos atvyko pasaulio lyderiai ir keli dar gyvi Antrojo pasaulinio karo veteranai. Ceremonijose pagerbti kariai, 1944 metais pradėję operaciją „Overlord“ ir prisidėję prie Vakarų Europos išlaisvinimo iš nacistinės Vokietijos okupacijos.

    Istorikai skaičiuoja, kad 1944 metų birželio 6 dieną į Normandijos paplūdimius išsilaipino beveik 160 000 sąjungininkų karių. Tai laikoma didžiausia jūrų desanto operacija istorijoje, kai pajėgos vienu metu veikė keliuose pakrantės ruožuose ir atvėrė kelią tolesniam sąjungininkų veržimuisi į žemyną.

    Tą dieną žuvo daugiau kaip 4 400 sąjungininkų karių, o didelę dalį sudarė JAV pajėgų netektys. Vokietijos nuostolių skaičius iki šiol vertinamas apytiksliai, dažniausiai minimas 4 000–9 000 žuvusių, sužeistų ar dingusių be žinios intervalas.

    Mažėjantis gyvų liudininkų skaičius

    Šių metų minėjimas išsiskyrė tuo, kad gyvų veteranų, galinčių papasakoti apie 1944 metų birželio 6 dienos įvykius, lieka vis mažiau. Į Normandiją atvyko nedidelė grupė jų, o dalis dalyvavo renginiuose prie Britų Normandijos memorialo, kuriame įamžinti 22 540 britų karių vardai.

    Minėjimuose taip pat akcentuota, kad D dienos operacija buvo ne tik karinis, bet ir logistinis bei strateginis lūžis. Po daugiau nei metus trukusio planavimo invazija dėl audrų buvo atidėta 24 valandoms, o sprendimą galiausiai nulėmė trumpas palankių sąlygų langas, kai sutapo tinkamas potvynis ir mėnulio fazė.

    Ką reiškia D diena?

    Karinėje terminijoje raidė D reiškia tiesiog dieną, nuo kurios pradedama konkreti didelė operacija, o panašiai vartojamas ir terminas H valanda, žymintis tikslų pradžios laiką. Vis dėlto visuomenės atmintyje D diena tapo konkrečiu simboliu, siejamu su 1944 metų invazija Normandijoje.

    Šiuolaikiniuose minėjimuose, be istorinio aspekto, dažnai pabrėžiama ir platesnė žinutė apie transatlantinį bendradarbiavimą bei karo kainą. Organizatoriai ir dalyviai akcentuoja, kad gyvų liudininkų nykimas didina atsakomybę istoriją perduoti dokumentais, muziejais ir švietimu, kad ji neliktų vien datų rinkiniu.

    „Jie perplaukė vandenyną, kad kovotų žemyne, kurio nepažinojo, ir apgintų žmones, kurių niekada nebuvo sutikę“, – sakė JAV gynybos sekretorius Pete Hegseth.