Auganti urbanizacija Europoje verčia miestus iš esmės pergalvoti, kaip organizuojamas žmonių judėjimas ir prekių pristatymas. EIT Urban Mobility teigia, kad tradiciniai sprendimai nebepajėgia atliepti poreikių, todėl inovacijos turi būti diegiamos greičiau ir plačiau.
Organizacijos vadovas Marc Rozendal pabrėžia, kad pokyčiai neturi apsiriboti pavieniais bandomaisiais projektais. Jo teigimu, miestams svarbu stebėti pilotus, prisitaikyti sprendimus prie vietos realybės ir juos didinti iki tokio masto, kuris duotų apčiuopiamą efektą.
Kas stabdo miestų inovacijas?
EIT Urban Mobility įvardija kelis pasikartojančius barjerus, su kuriais dažniausiai susiduria startuoliai ir savivaldybės. Vienas didžiausių yra sudėtingi viešieji pirkimai, kurie naujiems rinkos dalyviams kelia aukštą įėjimo kartelę ir prailgina sprendimų įdiegimo laiką.
Kitas iššūkis yra finansavimas, ypač ankstyvoje stadijoje, kai rizika didžiausia, o grąža dar neaiški. Be to, skirtingi reikalavimai ir taisyklės įvairiuose miestuose apsunkina tų pačių sprendimų perkėlimą: po piloto viename mieste kitame dažnai tenka pradėti beveik nuo nulio.
Kodėl būtina įtraukti gyventojus?
EIT Urban Mobility akcentuoja, kad mobilumo projektai neveikia, jei jie kuriami tik institucijų ir verslo lygmeniu. Gyventojų įsitraukimas turi prasidėti dar prieš pilotų startą, o savivaldybėms svarbu rinkti grįžtamąjį ryšį ir aiškiai parodyti, kokią naudą duoda pokyčiai.
„Be gyventojų įtraukimo ankstyvame etape tokių programų neįmanoma sėkmingai įgyvendinti“, – sakė EIT Urban Mobility vadovas Marc Rozendal.
Kaip pavyzdį jis mini siekį mažinti priklausomybę nuo privačių automobilių. Pasak jo, realus lūžis įmanomas tik tada, kai viešasis transportas ir kitos alternatyvos yra patogios, saugios ir lengvai pasiekiamos, o tai daugelyje Europos miestų dar nėra pasiekta.
Kaip sprendimus padaryti masto?
EIT Urban Mobility save pristato kaip paneuropinį inovacijų ekosistemą, per septynerius metus dirbusį su daugiau nei 200 miestų. Organizacija pabrėžia, kad didmiesčiai dažniau turi resursų pokyčius vykdyti patys, o mažesniems ir vidutiniams miestams praverčia partnerystės, ekspertinė pagalba ir papildomas finansavimas.
Kartu pažymima, kad vieno universalaus recepto nėra: tokie sprendimai kaip dalijimasis automobiliais ar mikromobilumas skirtinguose miestuose veikia nevienodai. Todėl miestai, diegdami naujoves, turi numatyti ir tai, kad dalis iniciatyvų nepasiteisins, tačiau svarbiausia yra išmoktos pamokos ir korekcijos.
„Kartais projektas gali nepavykti, jei tik iš to pasimokome ir klausomės gyventojų, kurie turi konkrečius poreikius“, – sakė Marc Rozendal.
Kalbėdamas apie finansavimą, EIT Urban Mobility akcentuoja vadinamąjį mišrų modelį, kai derinamos viešosios lėšos ir privatus kapitalas. Organizacijos teigimu, jų tikslas yra sumažinti pradinę inovacijų riziką ir padėti pilotams pasiekti stadiją, kurioje sprendimais gali susidomėti investuotojai.
Marc Rozendal nurodo, kad EIT Urban Mobility praktikoje siekia santykio, kai kiekvienam investuotam eurui tenka dešimt eurų privačių investicijų. Jo vertinimu, esant dideliems miestų iššūkiams, vien viešųjų biudžetų neužteks, todėl tokie modeliai tampa būtini norint užtikrinti greitesnį inovacijų diegimą.
Interviu ir įrašas parengti renginio apie naują mobilumą metu Katovicuose.