CP v2

Tag: Darbinė atmintis

  • Kaip dažnai verta perkrauti telefoną: paprasta taisyklė, kurią ekspertai pataria prisiminti

    Telefoną daug kas perkrauna tik tada, kai jis pradeda lėtėti, kaisti ar „pakimba“. Tačiau reguliarus perkrovimas gali būti paprasta profilaktika, padedanti palaikyti sklandesnį darbą ir sumažinti kai kurių gedimų riziką.

    Saugumo ekspertai, tarp jų ir JAV Nacionalinio saugumo agentūra, savo mobiliojo saugumo rekomendacijose yra nurodę, kad telefoną pravartu perkrauti maždaug kartą per savaitę. Tokia rutina aktuali tiek „iPhone“, tiek „Android“ įrenginiams.

    Perkrovimas uždaro fone veikiančius procesus, kurie ilgainiui gali apkrauti sistemą, „privalgyti“ darbinės atminties ir prisidėti prie lėtesnio programėlių veikimo. Po perkrovimo sistema dažnai grįžta į stabilesnę būseną, o telefonas kurį laiką veikia sklandžiau.

    Saugumo požiūriu reguliari perkrova gali padėti „nutraukti“ tam tikrus kenkėjiškus procesus, kurie būna įsitvirtinę veikiančioje sesijoje. Nors tai nėra antivirusinės apsaugos ar atnaujinimų pakaitalas, paprastas veiksmas kartais sumažina riziką, susijusią su nepastebimai veikiančiais foniniais scenarijais.

    Kasdienis perkrovimas dažniausiai nėra būtinas, tačiau jis gali praversti senesniems įrenginiams arba telefonams su nedidele darbine atmintimi. Tokie modeliai jautriau reaguoja į ilgai veikiančias programėles, dažnai liekančias aktyvias fone.

    Dažnesnė perkrova taip pat gali padėti tiems, kurie retai uždaro nenaudojamas programėles, ilgai neatnaujina operacinės sistemos arba naudoja daug resursų reikalaujančias programėles. Vis dėlto pagrindinis dėmesys turėtų tekti ne perkrovimui, o saugumo pataisoms ir programėlių atnaujinimams.

    Jei telefonas staiga greičiau išsikrauna, ima kaisti, stringa ryšys, nustoja korektiškai veikti „Bluetooth“ ar mobilieji duomenys, perkrovimas dažnai yra pirmasis ir greičiausias diagnostinis žingsnis. Jis gali išspręsti laikinus ryšio ar programėlių veikimo sutrikimus be sudėtingesnių nustatymų keitimo.

    Ekspertai pabrėžia, kad perkrovimas nėra stebuklinga priemonė: jei įrenginys nuolat lėtėja, verta peržiūrėti atminties užimtumą, pašalinti nenaudojamas programėles ir patikrinti, ar įdiegti naujausi sistemos atnaujinimai. Tačiau kaip paprasta taisyklė, perkrauti kartą per savaitę daugeliui vartotojų yra praktiškas ir saugus įprotis.

    „Reguliarus perkrovimas yra paprasta profilaktika: jis padeda uždaryti foninius procesus ir gali sumažinti kai kurių saugumo grėsmių poveikį“, – teigiama mobiliojo saugumo rekomendacijose.

  • Mokslininkai įspėja: ankstyvas atminties silpnėjimo ženklas gali slėptis jūsų rašysenoje

    Mokslininkai įspėja: ankstyvas atminties silpnėjimo ženklas gali slėptis jūsų rašysenoje

    Paprasti, patikimi būdai anksčiau pastebėti kognityvinių funkcijų silpnėjimą gali reikšmingai pagerinti pagalbą ir gydymo planavimą. Naujas tyrimas rodo, kad rašysenos užduotys ateityje gali tapti vienu iš nebrangių testų, padedančių įvertinti galimus pokyčius.

    Rašymas ranka laikomas tinkamu kandidatu dėl to, kad vienu metu apkrauna kelias sistemas: smulkiąją motoriką, regos ir judesių koordinaciją, dėmesį, darbinę atmintį ir vykdomąsias funkcijas. Kitaip tariant, tai nėra vien rankos judesys – tai sudėtingas smegenų apdorojimo procesas, kuriame klaidos ar sulėtėjimas gali tapti pastebimi anksčiau nei kasdienybėje.

    Tyrėjų komanda iš Évoros universiteto Portugalijoje nagrinėjo, kaip skiriasi rašymo judesių organizavimas vyresniame amžiuje, kai nustatytas kognityvinis sutrikimas. Analizė rėmėsi anksčiau moksle fiksuota įžvalga, kad sergant neurodegeneracinėmis ligomis, įskaitant Alzheimerio ligą, rašysena ir rašymo dinamika gali prastėti kartu su pažintinių funkcijų silpnėjimu.

    Kas buvo tiriama ir kaip

    Tyrime dalyvavo 58 slaugos namuose gyvenantys 62–99 metų žmonės. Iš jų 38 buvo diagnozuotas tam tikras kognityvinis sutrikimas, o 20 dalyvių laikyti kognityviškai sveikais.

    Naudojant rašiklį ir skaitmeninę planšetę dalyviai atliko kelias užduotis: braižė taškus ir linijas, perrašinėjo sakinius ir rašė sakinius iš diktanto. Būtent diktanto užduotis, reikalaujanti klausymo, informacijos išlaikymo atmintyje, garsų pavertimo tekstu ir tikslaus judesių valdymo, ryškiausiai atskyrė grupes.

    Kognityvinį sutrikimą turėję dalyviai dažniau rašė lėčiau: vienam brūkštelėjimui skirdavo daugiau laiko, atlikdavo daugiau brūkšnių ir jų judesiai būdavo smulkesni. Tyrėjai tai sieja su sumažėjusia smegenų geba kompensuoti, kai užduotis tampa sudėtinga ir vienu metu reikia valdyti kelis procesus.

    „Rašymas nėra vien motorinė veikla – tai langas į smegenų darbą“, – sakė kineziterapijos specialistė Ana Rita Matias iš Évoros universiteto.

    „Didesnių kognityvinių reikalavimų užduotys parodė, kad silpnėjimas atsispindi tame, kaip efektyviai ir nuosekliai laikui bėgant organizuojami rašymo judesiai“, – pridūrė ji.

    Ką tai gali reikšti praktikoje

    Autoriai pabrėžia, kad vieno testo nepakanka ir ateityje greičiausiai reikės kelių skirtingų rašysenos užduočių, kad būtų patikimai įvertintos skirtingos smegenų funkcijos. Vis dėlto tokie testai galėtų tapti patrauklūs todėl, kad potencialiai leistų atlikti pirminį įvertinimą be brangių tyrimų ir sudėtingos įrangos, ypač slaugos įstaigose ar pirminėje sveikatos priežiūroje.

    Tačiau tyrimas turi ribojimų: dalyvių imtis buvo palyginti nedidelė, žmonės nebuvo stebimi ilgą laiką, kad būtų galima matyti rašysenos pokyčių dinamiką. Taip pat nebuvo detaliai įvertintas medikamentų vartojimas, o kai kurie vaistai gali turėti įtakos motorikai ir rašymo greičiui.

    Mokslininkai ieško ir kitų ankstyvo įspėjimo signalų – nuo kraujo biologinių žymenų iki balso ir kalbos ypatybių, kurias gali padėti analizuoti DI. Šiame kontekste rašysena gali tapti dar vienu informatyviu rodikliu, ypač jei bus patvirtinta didesniais ir ilgesniais tyrimais.

    „Ilgalaikis tikslas – sukurti lengvai pritaikomą, laiką taupantį ir prieinamą įrankį, kurį būtų galima integruoti į kasdienę sveikatos priežiūrą be specializuotos ar brangios įrangos“, – sakė A. R. Matias.

  • Malonūs prisiminimai dingsta ne dėl amžiaus: mokslininkė paaiškino stebėtinai paprastą priežastį

    Malonūs prisiminimai dingsta ne dėl amžiaus: mokslininkė paaiškino stebėtinai paprastą priežastį

    Kodėl prisiminimai išblunka?

    Ne vienas yra patyręs situaciją, kai artimas žmogus pasakoja apie jaukią bendrą akimirką, o jūs jos tiesiog neprisimenate. Tai dažnai priverčia sunerimti: gal atmintis silpsta, gal galva perpildyta informacijos, o gal smegenys tiesiog nebeturi vietos naujiems prisiminimams.

    Neuromokslas tokią intuiciją pataiso: smegenys neveikia kaip talpa, kuri kada nors prisipildo iki kraštų. Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad jos nuolat atsirenka, ką įsiminti, o ką praleisti, todėl dalis įvykių taip ir netampa tvirtais prisiminimais.

    Atmintis priklauso nuo dėmesio

    Kasdien mus pasiekia milžiniški informacijos srautai: vaizdai, garsai, pokalbiai, sprendimai ir užduotys. Jeigu smegenys bandytų viską įrašyti pažodžiui, sistema greitai „užstrigtų“, todėl veikia filtras, kurio pirmoji stotelė yra dėmesys.

    Jei tuo metu mintys sukasi apie planus, laiką, darbų sąrašą ar kelionės logistiką, patirtis užfiksuojama silpniau. Tokiu atveju prisiminimas dažnai ne tiek „dingsta“, kiek apskritai nebūna iki galo susiformavęs.

    Kodėl du žmonės prisimena skirtingai?

    Net ir tada, kai įvykis įsimenamas, atmintis nėra nekintamas įrašas. Kaskart prisimindami mes rekonstruojame patirtį iš detalių nuotrupų, ankstesnių žinių ir lūkesčių, todėl pasakojimas ilgainiui gali kisti.

    Jei vienas žmogus tą patį įvykį dažnai prisimena, aptaria, perpasakoja ar susieja su kitomis patirtimis, jo prisiminimas tampa ryškesnis ir lengviau pasiekiamas. Kito žmogaus prisiminimas, jei jis retai „aktyvuojamas“, gali išblukti ir tapti sunkiai atgaunamas.

    „Atmintis nėra pasyvus gyvenimo įrašymas – smegenys nuolat pasirenka, ką išlaikyti, o ką paleisti“, – sakė Bristolio universiteto anatomijos profesorė Michelle Spear.

    Ne vietos trūkumas, o per didelis krūvis

    Jaustis tarsi galva pilna dažniau reiškia ne tai, kad baigėsi atminties „sandėlis“, o tai, kad pasiekėte apdorojimo ribas. Dėmesys yra ribotas, o dar labiau ribota yra darbinė atmintis, kuri leidžia vienu metu „laikyti“ kelias aktyvias mintis.

    Kai darbinė atmintis perkrauta, naujai informacijai sunkiau įsitvirtinti, o vėliau ją sunkiau prisiminti. Tai primena situaciją, kai atsidarę per daug naršyklės skirtukų pradedame viską valdyti prasčiau, nors niekas dar nėra galutinai prarasta.

    Svarbi detalė ta, kad malonios akimirkos dažniausiai geriau išlieka, jei tuo metu sąmoningai sustojame, atkreipiame dėmesį į aplinką, emociją ir detales. O vėliau jas sustiprina kartojimas: trumpas užrašas, nuotrauka, pokalbis ar tiesiog sąmoningas prisiminimas po kelių dienų.

    Jeigu kažko neprisimenate, tai nebūtinai signalas apie rimtesnes problemas. Dažnai tai rodo, kad tuo metu dėmesys buvo kitur arba prisiminimas nebuvo pakankamai sustiprintas, todėl dabar jį tiesiog sunkiau pasiekti.