CP v2

Tag: Darbo apmokestinimas

  • Lenkijoje mokesčiai ir įmokos auga: dirbantieji vidutiniškai atiduoda apie 750 eurų per mėnesį

    Lenkijoje augant atlyginimams vis labiau didėja ir privalomų įmokų našta: socialinio draudimo, sveikatos bei tikslinių fondų finansavimas iš darbuotojų ir darbdavių kišenės artėja prie rekordų. Pagal viešai aptariamus biudžeto ir sveikatos sistemos planų skaičiavimus, bendra privalomų įmokų suma gali viršyti 660 mlrd. zlotų, o tai yra apie 155 mlrd. eurų.

    Šis mastas svarbus ne tik fiskaline prasme. Kaip pabrėžia Lenkijos verslo žiniasklaida, privalomos įmokos kai kuriais vertinimais jau gali prilygti ar net viršyti klasikinius valstybės biudžeto mokesčių surinkimus, todėl diskusija apie gyventojų pajamų mokestį ne visada atspindi realų darbo apmokestinimą.

    Kiek tenka vienam dirbančiajam?

    Skaičiuojant supaprastintai, įmokų naštą padalijus iš dirbančiųjų skaičiaus, vidurkis siekia apie 38 500 zlotų per metus, tai yra maždaug 9 000 eurų. Mėnesio pjūvyje tai sudaro apie 3 208 zlotus, arba maždaug 750 eurų per mėnesį.

    Tačiau toks vidurkis, kaip pažymima, nebūtinai tiksliai atspindi kiekvieno dirbančiojo situaciją. Žemdirbių įmokos Lenkijoje yra gerokai mažesnės nei samdomų darbuotojų, todėl, vertinant tik darbuotojus ir savarankiškai dirbančius, metinė suma gali būti dar didesnė ir priartėti prie 41 500 zlotų, tai yra maždaug 9 700 eurų per metus.

    Kodėl žmonėms sunku suprasti naštą?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad problema slypi ne vien skaičiuose, o struktūroje. Mokesčiai ir įmokos yra išskaidyti į daug skirtingų krepšelių, todėl visuomenei sudėtinga greitai atsakyti, kiek tiksliai pinigų atiduodama valstybei ir kokioms funkcijoms jie galiausiai panaudojami.

    „Didžiausia problema ta, kad dabartinė mokesčių ir įmokų struktūra yra praeities paminklas, o ne skaidri informacija apie tai, kiek kas moka ir ką už tai gauna“, – sakė Grant Thornton vyriausiasis ekonomistas Marcin Mrowiec.

    Jo teigimu, skaidrumo trūksta tiek individualiu, tiek bendru lygmeniu. Pavyzdžiui, sveikatos įmoka gali būti mokama skirtinga apimtimi, tačiau teisė į bazines paslaugas išlieka panaši, o apibendrintų duomenų apie tai, kurios gyventojų grupės kiek sumoka ir kiek pasinaudoja valstybės paslaugomis, viešojoje erdvėje dažnai stinga.

    Lenkijoje tuo pat metu tęsiasi politinės diskusijos dėl pajamų mokesčio ribų ir neapmokestinamojo minimumo, tačiau augančios privalomos įmokos vis dažniau įvardijamos kaip atskiras veiksnys, lemiantis realią darbo kainą. Ekonomistai pabrėžia, kad be aiškesnio visos sistemos vaizdo visuomenei sunku vertinti, ar našta pasiskirsto teisingai ir ar viešosios paslaugos atitinka sumokamas sumas.

  • Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Dideli skirtumai net tarp kaimynų

    Gyventojų pajamų mokesčio našta Europoje smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies, pajamų lygio ir šeimos padėties. Naujausioje EBPO ataskaitoje apie darbo apmokestinimą lyginamos 2025 metų taisyklės ir jų poveikis „vidutinį atlyginimą“ gaunantiems darbuotojams.

    Svarbu tai, kad čia kalbama apie gyventojų pajamų mokestį, o ne visą darbo apmokestinimą. Socialinio draudimo įmokos, kurias moka darbuotojas ir darbdavys, į šiuos procentus neįtrauktos, todėl bendras mokesčių spaudimas gali atrodyti kitaip.

    Vienišas darbuotojas: nuo 6,6 iki 35,3 proc.

    Vertinant vienišą žmogų be vaikų, uždirbantį 100 proc. vidutinio atlyginimo, 2025 metais gyventojų pajamų mokestis tirtose Europos šalyse svyravo nuo 6,6 proc. Lenkijoje iki 35,3 proc. Danijoje. ES 22 šalių vidurkis siekė 17,2 proc., o EBPO vidurkis buvo 15,5 proc.

    Virš 25 proc. ribos pateko Islandija ir Belgija, o per 20 proc. ribą peržengė, be kita ko, Estija, Suomija, Airija ir Norvegija. Tarp didžiųjų Europos ekonomikų Italijos rodiklis buvo aukštesnis nei ES vidurkis, Vokietija jam prilygo, o Prancūzija ir Ispanija buvo šiek tiek žemiau.

    Šeimos su vaikais: mokesčiai mažėja, kartais tampa neigiami

    Antruoju scenarijumi vertinama šeima, kurioje dirba vienas žmogus ir auginami du vaikai, o pajamos taip pat sudaro 100 proc. vidutinio atlyginimo. Tokiu atveju ES 22 šalių vidurkis sumažėja iki 11 proc., panašus yra ir EBPO vidurkis.

    Kai kur mokesčio tarifas tampa net neigiamas, tai reiškia, kad per mokesčių sistemą šeima gauna grąžą ar išmokas, kurios viršija mokėtiną pajamų mokestį. EBPO duomenimis, tokiu atveju Slovakijoje fiksuotas minus 6,5 proc. tarifas, o Vokietijoje jis siekė vos 0,7 proc.

    Mažiau nei 5 proc. mokėjo ir kai kurios kitos šalys, tarp jų Lenkija, Čekija, Portugalija ir Slovėnija. Vis dėlto net ir šeimoms su vaikais kai kuriose šalyse pajamų mokesčio našta liko didesnė nei 20 proc., pavyzdžiui, Estijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.

    Kodėl vienur mokama daugiau, kitur mažiau?

    Ekonomistai pabrėžia, kad šalių skirtumus lemia ne tik tarifai, bet ir visas mokesčių modelis, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, kapitalo bei pelno apmokestinimą ir tai, kiek valstybė remiasi darbo apmokestinimu. Todėl aukštas gyventojų pajamų mokestis nebūtinai reiškia, kad bendra našta darbuotojui yra didžiausia.

    „Šalys skirtingai dėlioja savo mokesčių krepšelį, priklausomai nuo pajamų poreikių, ekonomikos struktūros ir istoriškai susiformavusių fiskalinių institucijų“, – sakė EBPO analitikas Edoardo Magalini.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendra darbo pajamų našta labai priklauso nuo socialinio draudimo įmokų. Pavyzdžiui, Danija išsiskiria itin aukštu pajamų mokesčiu, tačiau darbuotojai ten paprastai moka palyginti mažas socialinio draudimo įmokas, o kai kuriose kitose šalyse situacija priešinga.

    Vertinant skirtumą tarp vienišo darbuotojo ir šeimos su dviem vaikais, didžiausi mokesčio sumažėjimai fiksuojami ten, kur vaiko išmokos ir lengvatos stipriai integruotos į pajamų mokesčio sistemą. EBPO duomenimis, ryškiausi atotrūkiai matyti Slovakijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.

    Kai kur, tarp jų Lietuvoje, mokesčio tarifas šiuose dviejuose scenarijuose išlieka toks pats, nes parama šeimoms gali būti teikiama kitais kanalais. Tai gali būti tiesioginės išmokos, paslaugos ar kitos priemonės, kurios neatsispindi pajamų mokesčio tarife.

  • Mokesčiai smaugia algas ir verslą: ekspertai įspėja, kad darbo apmokestinimas dar griežtės

    Diskusijos apie mokesčius vis dažniau sukasi ne vien apie tarifus, o apie tai, kaip pats modelis veikia žmonių pajamas ir įmonių sprendimus. Ekonomikos ekspertai pabrėžia, kad didžiausias spaudimas tenka darbui: kuo didesnė našta tarp darbdavio sąnaudų ir atlyginimo į rankas, tuo sunkiau auginti algas ir išlaikyti konkurencingumą.

    Viešose ekspertų diskusijose akcentuojama, kad nuolatinės taisymų bangos ir išimčių gausa sistemą daro sunkiai prognozuojamą. Tai didina administracinę naštą, skatina ieškoti alternatyvių įdarbinimo formų ir kuria terpę mokesčių arbitražui, kai veikla ar kapitalas nukreipiami į paprastesnes ir stabilesnes jurisdikcijas.

    Darbo apmokestinimas kaip pagrindinis stabdis

    Mokesčių specialistai atkreipia dėmesį, kad valstybė dažnai renkasi lengviausiai surenkamą bazę, tai yra darbo pajamas. Tačiau toks kelias turi kainą: mažėja legalaus darbo patrauklumas, o darbdavių galimybės kelti atlyginimus ribojamos ne tik rinkos sąlygomis, bet ir bendra našta, tenkančia darbo vietai.

    Kartu pabrėžiama, kad problema yra ne vien dydis, bet ir taisyklių taikymas. Kai skirtingos institucijos ar praktika pateikia nevienodas interpretacijas, rizika persikelia ant darbuotojų ir verslo pečių, o planavimas ilgesniam laikui tampa sudėtingas.

    „Didelės reformos Seimas neturėtų daryti vienas. Tam reikia viso valstybės aparato ir aiškios Vyriausybės atsakomybės“, – sakė Ryszard Petru.

    Sudėtingumas brangiai kainuoja įmonėms

    Verslui aktualus ne tik galutinis tarifas, bet ir reali mokesčių sistemos kaina, kurią sudaro apskaitos procesai, konsultacijų poreikis, pasirengimas patikrinimams ir dažni prisitaikymai prie pakeitimų. Kai taisyklės keičiasi greitai, o pereinamieji laikotarpiai trumpi, įmonės patiria papildomų kaštų, kurių ne visada gali perkelti į kainas.

    Ekspertai primena, kad įvairios lengvatos ir skatinimo priemonės teoriškai gali padėti investicijoms, tyrimams ar inovacijoms, tačiau praktikoje jų panaudojimą riboja komplikuotos sąlygos. Dalis smulkesnių įmonių apskritai atsisako bandyti, nes rizika suklysti ar vėliau sulaukti ginčo su mokesčių administratoriumi tampa per didelė.

    Kodėl daug kas bėga į arbitražą?

    Mokesčių arbitražas dažnai prasideda ne nuo noro išvengti prievolių, o nuo siekio turėti aiškias taisykles ir stabilumą. Kai darbo apmokestinimas laikomas per dideliu, dalis rinkos natūraliai persiorientuoja į individualią veiklą, paslaugų sutartis ar kitus modelius, kurie suteikia daugiau lankstumo ir mažesnę bendrą naštą.

    Kapitalo atveju mechanizmas panašus: investicijos juda ten, kur teisinė aplinka nuspėjamesnė, o taisyklių keitimas nėra nuolatinis. Ekonomistų vertinimu, ilgainiui tai gali silpninti šalies patrauklumą investuotojams ir mažinti produktyvumo augimą, nes sprendimus lemia ne vien ekonominė logika, bet ir reguliacinė rizika.

    „Kai taisyklės nuolat koreguojamos ir sunku prognozuoti jų taikymą, investicijos ieško stabilesnių vietų“, – sakė Ryszard Petru.

    Ekspertų teigimu, jei siekiama tvaraus pokyčio, vien kosmetinių pataisų nebeužtenka. Pagrindiniu uždaviniu įvardijamas nuoseklus sistemos supaprastinimas, aiškesnės taisyklės ir didesnis prognozuojamumas, kad mokesčiai vėl taptų ne politinių sprendimų rinkiniu, o stabilia ir suprantama valstybės finansavimo sistema.