Jei rabarbaras sode kasmet leidžia vis smulkesnius ir plonesnius stiebus, dažniausia priežastis būna per ilgai vienoje vietoje augantis, pernelyg išvešėjęs keras. Tokiu atveju augalui ima trūkti erdvės ir maisto medžiagų, todėl derlius silpnėja, o stiebai plonėja.
Praktiškiausias sprendimas yra kerą iškasti, padalyti ir persodinti į naują vietą. Tai leidžia atjauninti augalą, pagerinti šaknų būklę ir sumažinti ligų bei puvinių riziką, kuri dažnėja, kai šakniastiebis per tankus ar auga netinkamai paruoštoje dirvoje.
Kada ir kaip dalyti kerą?
Rabarbarą patogiausia dalyti ankstyvą rudenį, dažniausiai rugsėjo ar spalio mėnesiais. Dirva dar būna šilta, todėl padalytos dalys spėja įsišaknyti iki žiemos, o pats augalas jau baigia aktyvų vegetacijos sezoną.
Pirmiausia iškasamas visas keras, geriausia naudojant sodo šakes, kad būtų kuo mažiau pažeistos šaknys. Iškastą šakniastiebį verta nuvalyti, apžiūrėti ir pašalinti pažeistas, supuvusias ar aiškiai sergančias dalis.
Dalijimui tinka aštrus kastuvas arba tvirtas peilis. Kiekviena nauja dalis turėtų turėti sveiko šakniastiebio gabalą, bent vieną augimo pumpurą ir savą šaknų dalį, nes per smulkiai suskaidytos dalys dažniau prastai prigyja.
Po dalijimo pjūvio vietas verta palikti kelioms valandoms apdžiūti. Šis paprastas žingsnis sumažina tikimybę, kad pasodinus į drėgnesnę žemę žaizdos pradės pūti.
Kur sodinti, kad atsigautų?
Rabarbaras vienoje vietoje gali augti daug metų, todėl vietą verta parinkti atsakingai. Vienam augalui rekomenduojama skirti apie 1 kvadratinį metrą, kad stiebai turėtų erdvės augti, o šakniastiebis nekonkuruotų pats su savimi.
Geriausiai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta vieta, o dirva turėtų būti gili, derlinga ir neišdžiūstanti. Prieš sodinimą naudinga įterpti gerai perpuvusio komposto ir kruopščiai pašalinti piktžoles, nes pirmaisiais metais jos lengvai nustelbia jauną kerą.
Svarbu nesodinti į tą pačią vietą, kur neseniai augo rabarbaras, nes dirva būna išsekinta, o ligų sukėlėjai gali išlikti. Persodinimas į naują plotą paprastai duoda greitesnį efektą nei bandymas „atgaivinti“ augalą toje pačioje duobėje.
Sodinant būtina atkreipti dėmesį į gylį: augimo pumpurai turi būti beveik dirvos lygyje arba vos kelių centimetrų gylyje. Per giliai pasodintas keras dažniau pradeda pūti ir prasčiau pasiruošia kitam sezonui.
Priežiūra po persodinimo
Iškart po persodinimo rabarbarą reikia gausiai palaistyti, o dirvos paviršių galima mulčiuoti kompostu ar žieve. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę ir sušvelnina temperatūrų svyravimus, o žiemą papildomai apsaugo šaknis.
Rudenį dirva turėtų būti tolygiai drėgna, tačiau svarbu neperlaistyti, nes užsistovėjęs vanduo skatina šaknų puvinius. Pavasarį rabarbarui naudinga organinė trąša arba kompostas, ypač jei dirvožemis lengvesnis ir greičiau išsiplauna maisto medžiagos.
Pirmaisiais metais po persodinimo nereikėtų skubėti gausiai skinti stiebų, nes augalui svarbiausia atkurti šaknų sistemą. Jei pasirodo žiedynai, juos verta pašalinti, kad energija būtų nukreipta į kerą ir stiebų formavimą, o ne į žydėjimą.
Jei rabarbaras smulkėja, tai nebūtinai reiškia, kad augalas senas ir nebepataisomas. Dažniausiai pakanka kerą padalyti, persodinti į derlingą vietą ir leisti jam vieną sezoną sustiprėti, kad kitąmet stiebai vėl būtų stambesni ir sultingesni.
