CP v2

Tag: Daržo augalai

  • Pertręšėte daržo ar gėlių augalus? Šie požymiai išduoda klaidą ir kaip gelbėti greitai

    Pertręšėte daržo ar gėlių augalus? Šie požymiai išduoda klaidą ir kaip gelbėti greitai

    Pertręšimas – viena dažniausių klaidų, kai norint pagreitinti augimą augalams duodama daugiau trąšų nei rekomenduojama. Vietoj geresnio derliaus ar gausesnio žydėjimo augalai gali pradėti skursti, o žala kartais pasimato per kelias dienas. Tai aktualu ir darže, ir gėlyne, o vazonuose rizika dar didesnė, nes žemės tūris mažas.

    Per didelė trąšų koncentracija dirvoje padidina druskų kiekį, todėl šaknims tampa sunkiau paimti vandenį. Susidaro vadinamoji fiziologinė sausra: net jei dirva drėgna, augalas vysta, nes vanduo nepasiekia šaknų taip, kaip turėtų. Dėl to nukenčia šaknų plaukeliai, o augalas ima rodyti streso požymius.

    Kaip atpažinti pertręšimą?

    Dažniausi požymiai matomi lapuose ir stiebuose: lapų galiukai ruduoja, džiūsta, lapai tampa trapūs, augimas sulėtėja. Kartais lapai atrodo neįprastai tamsiai žali, o stiebai auga vešliai, bet būna silpni ir lengvai lūžta. Darže tai neretai reiškia daug lapijos, bet mažiau žiedų ir vaisių.

    Kitas signalas – balti, kieti, kristaliniai apnašai dirvos paviršiuje arba ant vazono krašto. Tai dažnai būna druskų išnašos, atsirandančios, kai trąšų per daug ir jos kaupiasi viršutiniame sluoksnyje. Vis dėlto jei apnašas purus ir primena pelėsį, problema gali būti ne druskos, o grybinė kilmė.

    Kodėl augalas nyksta net gavęs daugiau?

    Pertręšus vienu elementu, augalas gali nebeįsisavinti kitų – taip atsiranda antriniai trūkumai. Pavyzdžiui, per didelis kalio kiekis gali trukdyti pasisavinti magnį ir kalcį, todėl lapai ima blyškėti, gelsti ar džiūti, nors maisto medžiagų dirvoje teoriškai netrūksta. Dėl disbalanso augalas tampa jautresnis ligoms ir kenkėjams.

    Ypač rizikinga persistengti su mineralinėmis trąšomis, nes jos yra koncentruotos ir greitai didina dirvos druskingumą. Organinės trąšos dažnai veikia lėčiau, tačiau ir jas perdozavus galima sukelti augalams stresą, ypač jauniems daigams. Papildomas pavojus – netinkamas tręšimas per sausrą ar karščius, kai šaknys ir taip patiria apkrovą.

    Ką daryti, kad augalai atsigautų?

    Pirmas žingsnis – nedelsiant sustabdyti bet kokį tręšimą ir nenaudoti papildomų stiprinamųjų priemonių, kol situacija neaiški. Jei įtariate pertręšimą lysvėje, dažniausiai padeda gausus laistymas, kad perteklinės druskos būtų išplautos giliau, už šaknų zonos ribų. Svarbu laistyti ne simboliškai, o taip, kad vanduo realiai prasiskverbtų į gilesnius sluoksnius.

    Vazonuose gelbėjimo taktika paprastesnė: substratą galima perlieti kelis kartus, kad vanduo laisvai išbėgtų pro drenažo skyles ir išneštų dalį druskų. Jei druskų apnašos ryškios, verta nuimti viršutinį 2–3 centimetrų dirvos sluoksnį ir pakeisti šviežiu, netręštu. Esant stipriam pertręšimui, kartais racionaliausia augalą persodinti į naują substratą.

    Kad klaida nepasikartotų, verta laikytis tikslių trąšų normų ir tręšti pagal augalo augimo tarpsnį, o ne pagal principą kuo daugiau, tuo geriau. Jei kyla abejonių, dažnai saugiau rinktis mažesnę dozę ir stebėti augalo reakciją. Praktikoje tai padeda išvengti staigaus dirvos druskingumo šuolio ir augalų streso.

  • Per 14 dienų piktžolę paversite galinga trąša: kam tinka kiaulpienių raugas ir kada laistyti?

    Per 14 dienų piktžolę paversite galinga trąša: kam tinka kiaulpienių raugas ir kada laistyti?

    Kiaulpienė daugeliui – įkyri vejos piktžolė, tačiau sodininkams ji gali tapti vertingu, praktiškai nieko nekainuojančiu augaliniu papildomu maitinimu. Iš kiaulpienių ruošiama rauginta ištrauka, dažnai vadinama raugu, per maždaug dvi savaites tampa koncentruotu skysčiu, kuriame ištirpsta augalui svarbios medžiagos.

    Kiaulpienės ypač gausiai žydi pavasarį, todėl būtent tada patogiausia prisirinkti žaliavos. Rinkti verta tik švariose vietose, toliau nuo intensyvaus eismo, purškiamų laukų ar gyvūnų vedžiojimo vietų, nes į kibirą gali patekti nepageidaujamų teršalų.

    Kaip atpažinti kiaulpienę?

    Dažniausia painiava kyla todėl, kad šnekamojoje kalboje geltoni žiedai su baltu sultingu stiebu neretai vadinami vienu žodžiu. Kiaulpienę lengviausia atpažinti pagal prie pat žemės esančią lapų skrotelę ir tuščiavidurį, be lapų stiebą, ant kurio būna vienas geltonas žiedynas.

    Po žydėjimo susiformuoja taisyklingas apvalus pūkas, kurį vėjas lengvai išnešioja, todėl skinti geriausia iki sėklų subrandinimo. Tai leidžia ir pasiruošti trąšą, ir kartu sumažinti nekontroliuojamą augalo plitimą sklype.

    Raugo paruošimas per 14–20 dienų

    Raugui tinka lapai ir žiedai, o praktiškai patogiausia dėti visą antžeminę dalį. Talpai geriausia rinktis plastikinį kibirą ar statinę ir laikyti pusiau pavėsyje, nes tiesioginė kaitra gali paspartinti procesą taip, kad kvapas ir putojimas taps sunkiai suvaldomi.

    Žaliavą užpilkite vandeniu ir indą uždenkite ne sandariai, kad patektų oro. Mišinį verta pamaišyti kasdien ar bent kelis kartus per savaitę, o brandos požymis paprastas: kai paviršiuje beveik nebesimato burbuliukų, fermentacija rimsta ir skystį galima nupilti.

    Laistant raugu svarbiausia jo nekaupti kaip koncentrato ant šaknų. Įprasta praktika – skiesti santykiu 1 dalis raugo ir 10 dalių vandens, o augalus laistyti prie šaknų ryte arba vakare, kaip įprasto laistymo metu.

    Kokiems augalams tai labiausiai naudinga?

    Kiaulpienių raugas labiausiai tinka augalams, kurie sezonu intensyviai krauna žiedus ir mezga vaisius, nes tokiais etapais jiems ypač svarbi subalansuota mityba. Dažniausiai jis naudojamas braškėms, avietėms, serbentams, agrastams, taip pat šiltnamio ir daržo kultūroms, pavyzdžiui, pomidorams ar paprikoms, kaip papildomas, o ne vienintelis maitinimas.

    Dalis sodininkų raugą naudoja ir dekoratyviniams augalams, kurie formuoja daug pumpurų, pavyzdžiui, rožėms ar hortenzijoms. Vis dėlto reikėtų stebėti augalų reakciją ir nepertręšti: jei lapai tamsėja, o augimas tampa pernelyg vešlus žiedų sąskaita, dozes verta mažinti.

    Atskirai verta paminėti rūgštesnę dirvą mėgstančius augalus. Kiaulpienių raugo reakcija gali būti švelniai rūgšti, tačiau tai nereiškia, kad jis pakeis specifinius sprendimus, reikalingus, pavyzdžiui, šilauogėms, kurioms dažniausiai būtinas gerokai rūgštesnis substratas ir kryptingas dirvos parūgštinimas.

    Praktinis patarimas – raugą naudoti pirmoje sezono pusėje, kai augalai aktyviai augina lapus, šaknis, formuoja žiedinius pumpurus ir užuomazgas. O jei skystis skleidžia itin aitrų kvapą, tai dažniausiai reiškia, kad jis per stiprus arba per mažai skiestas, todėl geriau didinti vandens kiekį.